„Kai kuriais atvejais nebelieka vaikų, tebelieka mokytojai, vaikai yra prirašinėjami, darbuotojų daugiau mokykloje nei vaikų. Ir spekuliuojama tuo, aš tokių faktų žinau. Ar tai yra sąžininga vaikų atžvilgiu? Kaip tada tos lėšos yra išleidžiamos? Ar galime toleruoti tokius dalykus? Tai nepagarba pačiam mokytojui, pačiai mokyklai“, – portalo 15min.lt tiesioginėje vaizdo transliacijoje kalbėjo ministras A.Monkevičius.
Skaičiuojama, kad Lietuvoje šiais mokslo metais veikia 1086 bendrojo ugdymo mokyklos, kuriose mokosi daugiau nei 322 tūkst. mokinių. Tai reiškia, kad vidutiniškai vienoje šalies mokykloje mokosi apie 300 mokinių. Taip pat skaičiuojama, kad daugiau nei 330 mokyklų mokosi iki 120 mokinių, o iš jų apie 70 teturi iki 50 moksleivių. Tiesa, ministerijos atstovas neskuba teigti, kad visas tokį mokinių skaičių turinčias mokyklas galima laikyti mažomis.
Išlaidos ūkiui ir ugdymui – kone vienodos
Kaip portalui LRT.lt sakė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) Mokyklų veiklos skyriaus vedėjas Alvydas Puodžiukas, jeigu surikiuotume visas mokyklas eilės tvarka nuo mažiausios iki didžiausios, viduryje atsidurtų tos, kuriose kartu su priešmokyklinukais mokosi apie 225 mokinius. Mokyklų, kuriose yra mažiau nei 225 mokiniai, skaičiuojama apie 540, o jose viso mokosi apie 57 tūkst. moksleivių. Tuo metu didesnėse mokyklose, kurių taip pat yra apie 540, mokosi 275 tūkst. moksleivių, kitaip tariant, 5 kartus daugiau nei mažesnėse.
„Daugiau kaip 330 mokyklų mokosi iki 120 mokinių. Iš šių 330 įstaigų daugiau kaip 70 teturi iki 50 mokinių. Tačiau nėra lengva užbrėžti vieną brūkšnį, kuri mokykla maža – tai priklauso nuo jos tipo. 120 mokinių turinti gimnazija yra maža, o pradinė – ne. Svarbu, kaip mokyklos steigėjas geba išlaikyti mokyklą, ar užtenka finansinių, ugdymo, žmogiškųjų resursų, ar užtikrinama ugdymo kokybė“, – komentavo A.Puodžiukas.
Svarbu, kaip mokyklos steigėjas geba išlaikyti mokyklą, ar užtenka finansinių, ugdymo, žmogiškųjų resursų, ar užtikrinama ugdymo kokybė, – komentavo A.Puodžiukas.
Tiesa, jis pastebi, kad paprastai mažiau mokinių turinčiose mokyklose mokytojams nesusidaro darbo krūviai, o gana didelę dalį ugdymo kaštų sudaro mokyklos valdymas. Be to, mažai galimybių teikti švietimo pagalba mokiniui.
„Mokyklos išlaikymo kaštai, kitaip tariant, ūkio lėšos, išauga taip, kad jau susilygina su ugdymo kaštais arba net juos viršija. Tad užtikrinti aukštą ugdymo kokybę, pritraukti mokytojų, aprūpinti naujomis mokymo priemonėmis mokyklas, kuriose mokinių mažiau, yra sunkiau negu daug mokinių turinčiose mokyklose“, – sakė ŠMSM atstovas.
Paklaustas, ar šiuo metu yra svarstoma apie tokių mokyklų uždarymą ar jungimą su kitomis ugdymo įstaigomis, A.Puodžiukas teigė, kad sprendimus dėl mokyklų pertvarkos priima savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos, kuriomis dažniausiai yra savivaldybės.
Visgi jis teigia, kad kiekvienu atveju reikia atlikti išsamią analizę ir tik tada priimti sprendimus dėl mokyklų uždarymo ar jungimo: „Mokyklų tinklo pertvarka negali būti savitikslė ir mechaniškai tokie veiksmai neturėtų būti atliekami. Reikia įsivertinti tiek ugdymo kokybės gerinimo aspektą, tiek demografines tendencijas ir atsižvelgti į vietos bendruomenės poreikius. Teisės aktuose numatyta įvairių galimybių mokyklų jungimui.“
Pasak ŠMSM atstovo, visos savivaldybės yra pasitvirtinusios mokyklų tinklo pertvarkos 2016–2020 metų bendruosius planus. A.Puodžiukas teigė, kad šių planų mokyklos paprastai laikosi, nors ir tenka pripažinti, kad suplanuoti procesas rinkiminiais metais vyksta kiek lėčiau. Be to, kai dalis savivaldybių koreguoja tokius planus atsižvelgdamos į demografinę situaciją ar ugdymo prieinamumo didinimą.
Kalbėdamas apie tai, kaip skiriasi didelių ir mažų mokyklų moksleivių rezultatai, A.Puodžiukas sakė, kad tyrimais nėra įrodyta, jog klasės ar mokyklos dydis tiesiogiai susijęs su mokinių pasiekimais. Tačiau Lietuvoje tiek išorinis mokyklų vertinimas, tiek mokinių pasiekimų patikrinimai rodo, kad skaitlingesnėse klasėse mokiniai jaučiasi ir mokosi geriau, o mažų mokyklų mokinių pasiekimai yra žemesni.
Paklaustas, kaip keistųsi situacija bendrajame ugdyme ir mokyklų tinkle, jei mažos ir prastus rezultatus demonstruojančios mokyklos būtų uždarytos, A.Puodžiukas teigė, kad ekonominiu požiūriu galima išskaičiuoti tikrą teigiamą finansinį efektą. Visgi įsivertinti, kiek tai sukurtų pridedamosios vertės, išskaičiuoti, anot jo, būtų sudėtinga: „Darant prielaidą, jog uždarius mokyklas visi mokiniai pasiektų mokyklas, kuriose geros mokyklos požymių raiška yra stipri, tai labai tikėtina, kad situacija keistųsi tik į gerąją pusę.“
Turėtų vertinti nepriklausomi ekspertai
Vilniaus universiteto (VU) profesorė edukologė Vilija Targamadzė portalui LRT.lt sakė, kad kalbant apie mažas mokyklas svarbu atsižvelgti į jų tipus. Pasak jos, reikia įvertinti, koks mokyklos tipas – pradinė, progimnazija, gimnazija ir t.t., – ir tuomet svarstyti, ar mokykla pajėgi padaryti taip, kad vaikų pasiekimai gerėtų.
„Šiandien ugdymas labai keistai suprantamas – kartais tik pagal testus ir valstybinius egzaminus. Tai nėra visiškai geras supratimas, nes kiekvienas vaikas ugdosi skirtingai, reikia žiūrėti į jo pažangą ir brandą – psichologinę, socialinę, kultūrinę, fizinę. Į tai orientuota geros mokyklos koncepcija, patvirtinta 2015 metais“, – komentavo V.Targamadzė.
Šiandien ugdymas labai keistai suprantamas – kartais tik pagal testus ir valstybinius egzaminus. Tai nėra visiškai geras supratimas, nes kiekvienas vaikas ugdosi skirtingai, reikia žiūrėti į jo pažangą ir brandą – psichologinę, socialinę, kultūrinę, fizinę. Į tai orientuota geros mokyklos koncepcija, patvirtinta 2015 metais, – komentavo V.Targamadzė.
Pasak jos, dalis problemų yra susijusios nepavykusiu mokyklų tinklo optimizavimu. Kaip kalbėjo VU profesorė, kai kurios mokyklos nėra pajėgios sėkmingai veikti, bet politikai jas bando bet kokia kaina išlaikyti. V.Targamadzė tai siejo su savivaldos bei Seimo rinkimais, mat jos teigimu, apylinkių žmonės išsako lūkesčius, kad mokyklos nebūtų uždarytos ir ten renkami politikai siekia juos įgyvendinti.
„Į tokias mokyklas dažniausiai žiūrima tik per ekonominį pjūvį, bet to daryti nereikėtų. Reikėtų žiūrėti ir per regioninės plėtros pjūvį. Tarkime, šiandien mokykloje yra mažas mokinių skaičius, bet gal tame rajone įsikurs kokios nors įmonės, galbūt numatomi kiti regioninės ar tos vietovės plėtros niuansai. Tada reikia žiūrėti, ar toje mokykloje galimas demografinis augimas.
Galų gale, kai kurios mokyklos susijusios su globos namais. Dabar jų skaičius mažinamas, jie uždaromi, o vaikai perkeliami į šeimynas. Negali būti vieno niuanso. Mano manymu, į šį klausimą reikia žiūrėti labai jautriai. Dažnai būna, kad kažkas kažką pasiūlė, pažiūrėjo, kad mokyklą brangu išlaikyti, ją uždarė, o po to mato, kad tai yra klaidingas variantas“, – sakė profesorė.
Pašnekovė kalbėjo, kad vieno vaisto mažų mokyklų problemoms nėra. Ji taip pat patvirtino, kad problema ta, jog ne visos mokyklos yra pajėgios pasiekti gerų rezultatų ugdyme, o jų išlaikymo kaštai dideli. Pasak V.Targamadzės, norint padėti tokioms ugdymo įstaigoms galima imtis skirtingų priemonių, tačiau, kaip sakė profesorė, nereikėtų visko tarsi kirviu nukirsti.
„Gali būti jungtinės mokyklos, gali būti prijungimas prie kitos mokyklos. Gali būti ir uždarymas. Tačiau tai negali būti nukertama kirviu. Uždarymas turi būti labai pamatuotas – ar iš tikro mokykla yra nepajėgi? Suprantu, kad tiek mokyklų neišliks, kad dalį jų reikės uždaryti, bet tikrai nereikėtų kirviu kapoti, o pamatuotai žiūrėti į kiekvienos savivaldybės, kuri yra mokyklų steigėja, situaciją“, – kalbėjo V.Targamadzė.
Ji teigė mananti, kad situaciją mokyklose turėtų vertinti nepriklausomi švietimo ekspertai. Tiesa, pasak jos, rasti visiškai nepriklausomus ekspertus sunku, nes neretai jie būna angažuoti ar priklausomi nuo sprendimų priėmėjų.
Didelė problema – jungtinės klasės
Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas dr. Ainius Lašas portalui LRT.lt sakė, kad tokia mažų mokyklų situacija nesusiklostė pernakt, o iki to buvo einama palaipsniui. Anot jo, viskas prasidėjo mažesnėse gyvenvietėse, tačiau tai dar nebuvo didelė našta.
„Tačiau, kai demografinė duobė augo, taip pat didėjo ir našta švietimo sistemai. Guma buvo tempiama tol, kol ji tempėsi. Tam tikri sprendimai buvo padaryti, bet matome, kad jie nebuvo išbaigti iki galo. Savivaldybėms buvo palikta daug laisvės priimant sprendimus, jos iš dalies finansuoja mokyklas ir yra pasiryžusios jas išlaikyti. Tačiau dažnai neretai tai ne dėl kokybinių ar kitų sumetimų, o dėl politinių, nes nepopuliaru uždaryti mokyklą“, – sakė A.Lašas.
Problema, pasak A.Lašo, yra ir lėšų panaudojimas. Jis kalbėjo, kad valstybės lėšos, kalbant apie mažas mokyklas, naudojamos šildyti tuštiems pastatams, išlaikyti pustuštę infrastruktūrą ir yra naudojamos neefektyviai.
Pašnekovas teigė, kad mažos mokyklos turi teorinę galimybę veikti sėkmingai, nes mažos klasės suponuoja efektyvesnį mokymosi procesą. Visgi realybė, pasak jo, yra kiek kitokia. Kaip kalbėjo A.Lašas, tokiose mokyklose beveik visi mokytojai yra atvažiuojantys, kitaip tariant, vietinių mokinių ten praktiškai nėra. O taip yra dėl to, kad nedidelį mokinių skaičių turinčiose mokyklose pedagogams susidaro tik mažos etato dalys: „Tada mokytojai važinėja po tas mažas mokyklėles, užbėga, išdėsto kokią vieną pamoką ir po bėga kažkur kitur. Bendruomeninė dvasia, mokytojų pavyzdys ir jų laiko praleidimas mokykloje yra minimalus, o nuo to kenčia mokiniai.“
A.Lašas kalbėjo, kad mokiniai kenčia ir dėl iki šiol mažose mokyklose gyvuojančių jungtinių klasių. Anot A.Lašo, pedagogas gali efektyviai dėstyti 15 mokinių turinčiai klasei, tačiau tokiose mokyklose dažniau susiklosto situacija, kad mokytojas veda pamoką vos keletui mokinių arba jungtinei klasei. Kaip sakė A.Lašas, viena yra, kai toje pačioje klasėje mokosi penktokai ir šeštokai, tačiau yra tokių jungtinių klasių, kuriose vienu metu mokosi penktos, šeštos ir septintos klasių mokiniai.
„Tai koks ten gali būti mokymosi procesas? Nesutikau nė vieno mokytojo, kuris būtų pasakęs, kad jungtinėje klasėje būtų galima pasiekti tokią pačią kokybę, kaip dėstant vienai didelei klasei, bet ne jungtiniame kontekste. Tai rodo, kad yra sistemiškai yra problema. Mokytojas negali vienu metu dėstyti ir penktokui, ir šeštokui, ir septintokui, palaikyti jų interesą, juos ugdyti, bet kalbame apie tai, kad reikia pasiekti vos ne pasaulinio lygio kompetencijas. Nepadarę namų darbų mes reikalaujame iš mokytojų to, ko neįmanoma pasiekti“, – komentavo pašnekovas.
Visgi jis, kaip ir V.Targamadzė, sakė, kad į kiekvienos mokyklos atvejį turi būti atsižvelgiama individualiai ir negali būti „kapojama kirviu“. Pasak jo, priimant sprendimus reikia įvertinti, koks yra mokyklų tinklas konkrečioje vietovėje. A.Lašas pasakojo, kad yra atvejų, kai gyvenvietėje veikia mažai mokinių turinti mokykla, o vos už šešių kilometrų miestelyje yra didelė mokykla. Kaip sakė pašnekovas, šeši kilometrai atstumo prasme yra nedaug, tačiau mokymo kokybės lygis didesnėje mokykloje gali būti visiškai kitoks.
Jis teigė, kad reikia imtis veiksmų, nors jie ir bus skausmingi: „Iki šiol nebuvo padaryti namų darbai, reikalingi sustyguoti, optimizuoti tinklą. Tiesiog laikyti tokias mokyklas ir dėti į jas pinigus yra neatsakinga prieš mokesčių mokėtojus ir prieš tuos pačius mokytojus bei mokinius.“
Be to, kaip problemą jis įvardijo ir persidengiančias pagrindines mokyklas ir gimnazijas, kur abiejose mokomi 9–10 klasių mokiniai. Tuomet dalis labiau motyvuotų mokinių išvyksta į gimnazijas ir, kaip sakė A.Lašas, 9–10 klasėse susidaro motyvacinė duobė ir tiek mokiniams, tiek mokytojams tai tiesiog tampa laiko tempimu laukiant 11–12 klasių. Pasak pašnekovo, per tokį kritinį laiką mokiniai praranda dvejus metus, nes klasėje nebėra motyvacijos siekti aukštesnių rezultatų, sekti geriau besimokančių bendraklasių pavyzdžiu ir pasivyti bendraamžius tampa vis sunkiau.
Paklaustas, kas turėtų prisiimti atsakomybę už tokias mokyklas, A.Lašas atsakė, kad tai visų grandžių reikalas – nuo mokytojų profesinių sąjungų, mokinių tėvų ir mokyklos bendruomenės, iki savivaldybės ir vyriausybės. Pasak jo, svarbu kalbėti ir sutarti, ką gali padaryti vyriausybė ir ŠMSM, kokias paskatas, tiek negatyvias, tiek pozityvias gali suteikti, ir pradėti veikti.
„Jei būtų, pavyzdžiui, uždraustas jungtinių klasių modelis ir nustatytas klasės minimumas, tarkime, 10 mokinių, ta banga nuriedėtų per visas mokyklas ir būtų išsprendžiama nemažai problemų. Aišku, tai turėtų būti suplanuotas procesas, neturėtų būti chaotiškas, o turėtų būti daromi labai aiškiai suplanuoti žingsniai. Inicijuoti juos gali ir pati ministerija, bet tai turi būti suderinta su bendruomenėmis, savivaldybėmis“, – kalbėjo KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas dr. A.Lašas.
