– Kaip sekėsi vykdyti tyrimą? Su kokiais iššūkiais susidūrėte, rengdami jį kartu su Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga?
– Sekėsi gerai. Sunkiausias darbas buvo padarytas iki tyrimo – turėjome susidėlioti ir nuspręsti, ką matuosime. Doktorantūroje daug visko vyksta, bet tyrime visų aspektų neapimsi, turi susitelkti. Pabaigus pasirengimo darbus, liko labai paprastas dalykas – kviesti doktorantus užpildyti anketą. Mano pirmas tikslas buvo 300 užpildytų anketų. Vėliau jis pakilo iki 500, o galiausiai sulaukėme 633 užpildytų anketų. Nustebau, kad pasiekėme tokį gerą rezultatą.
Tyrime pateikėme atvirą klausimą, jį retai kas užpildo. Visgi, sulaukėme labai daug atsakymų, komentarų. Jei žmogus, bent 20 minučių pildęs anketą, dar randa laiko ir noro parašyti keletą pastraipų, tai rodo, kad palietėme svarbų aspektą.
– Papasakokite plačiau, kokių komentarų, atsakymų į atvirą klausimą sulaukėte?
– Mane sukrėtė, kad žmonės dalijasi patirtimi apie labai destruktyvius santykius su vadovais, kolektyvais, susiduria su patyčiomis. Jų komentaruose atsiskleidžia daug necivilizuoto elgesio: žeminimo, iškreipto santykio, grasinimų, spaudimo. Vienas doktorantas (-ė) tyrimo anketoje paliko atsiliepimą, kad vadovas (-ė) grasina „iškasti grabą“. Žvelgiant iš psichologinės pusės, žmogų gali motyvuoti arba gąsdinti. Abiejų dalykų vienu metu daryti negali.
– Kokias esmines problemines sritis, lemiančias prastą doktorantų savijautą, kritusį produktyvumą bei pasirinkimą nebetęsti studijų, atskleidė tyrimas?
– Pirmiausia reikia pasakyti, kad įvairovė tarp doktorantų labai didelė. Tačiau tyrimas parodė, kad 81 proc. doktorantų jaučiasi išsekę. Legitimizavome, kad išsekimas nėra išskirtinai tik paties doktoranto problema. Jis susiduria su daug struktūrinių, sisteminių problemų.
Tyrimas atskleidė tiesioginį ryšį tarp įsitraukimo į studijas ir jų metimo. Nustatėme, kad doktorantai nutraukia studijas ne dėl išsekimo, bet dėl motyvacijos stokos. Priežastys, kodėl žmonės nemotyvuoti ir nutraukia studijas – tapačios. Abu dalykai glaudžiai susiję su galimybe tobulėti. Atviruose klausimuose pastebėjome, kad doktorantai skundžiasi beprasmėmis veiklomis. Pavyzdžiui, dažnas jas siejo su privalomais egzaminais, bendrųjų gebėjimų mokymais. Ar siaubingai užimtam ir išsekusiam 30-mečiui tikrai reikia ugdyti bendruosius gebėjimus?
– Visuomenėje paplitusi nuomonė, kad būti doktorantu reiškia nerimą, depresiją. Bet, svarbu pabrėžti, kad pastebėjus įvairius psichologinius, sveikatos sutrikimus, nusprendus gydytis, greičiausiai teks pasiimti akademines atostogas. Tai reiškia, kad doktorantas neteks stipendijos, o negaudamas ligos išmokos, turės ieškoti papildomų pajamų.
– Taip, tai mūsų teisinės bazės problema. Politiniu požiūriu turėtume kelti šiuos klausimus. Studijuojant doktorantūroje, tikimybė, kad vieną dieną atsibudęs suprasi, kad nebegali pasikelti iš lovos – padidinta. Lieka tik alternatyvos – arba eiti per „negaliu“, arba likti be pajamų.
Doktoranto stipendija siekia vidutinį Lietuvos atlyginimą – apie 880 eurų „į rankas“. Galėtume sakyti, kad doktorantai neturėtų skųstis gaudami tokias pajamas. Tačiau susirgus, gimus vaikui, pasiėmus akademines atostogas ar bandant gauti banko paskolą bus labai sudėtinga, nes stipendija nėra atlyginimas, nėra kaupiamas darbo stažas, nėra mokamos tėvystės / motinystės, ligos išmokos.
– Dėl to doktorantai dirba savo studijų institucijose, o dažnas ir su mokslu visiškai nesusijusius darbus. Ar tą atskleidė ir tyrimas?
– Mūsų tyrimas parodė, kad 90 proc. doktorantų dirba ir vidutiniškai tam skiria apie 30 val. per savaitę. Kiek lieka laiko doktorantūrai?
Universitetuose veši požiūris į doktorantą, kaip į studentą. Toks požiūris labai ydingas, nes nematomas visas žmogus – tik viena jo funkcija. Doktorantas nėra vien studentas, nes dėl ydų turinčios sistemos yra priverstas dirbti. Vidutinis tyrime dalyvavusio doktoranto amžius 32 metai. Tai labai rimtas gyvenimo etapas, žmogus kuria savo materialinę bazę.
– Ar tyrime išryškėjo disertacijos vadovo vaidmuo?
– Vadovas – vienas iš asmenų, palaikančių doktoranto motyvaciją. Jau sakiau, kad doktoranto motyvacija susijusi ir su ketinimais nutraukti studijas. Vadovas veikia abu dalykus. Iš esmės, geri santykiai su vadovu, jo parama, kompetencija (ja doktorantai irgi skundžiasi) gali stipriai motyvuoti arba atvirkščiai. Labai natūralu, kad vadovas – labai kompetentingas, tačiau gali nesusiklostyti bendradarbiavimas ir tai gali būti ne vieno doktoranto kaltė. Deja, vadovą pakeisti – labai sudėtinga.
– Kokį studijų įstaigų vaidmenį doktorantų motyvacijai ir įsitraukimui atskleidė tyrimas?
– Doktorantai atkreipia dėmesį, kad norėtų iš studijų įstaigų gauti daugiau aiškumo, apibrėžtumo. Vienas iš veiksnių, susijęs su pasitenkinimu studijomis ir išsekimu – administraciniai trukdžiai. Tie doktorantai, patiriantys juos dažniau, yra mažiau patenkinti studijomis ir dažniau išsenka.
Doktorantai atkreipia dėmesį, kad norėtų iš studijų įstaigų gauti daugiau aiškumo, apibrėžtumo.
– Ką galėtų daryti doktorantas, kad jo motyvacija ir įsitraukimas, produktyvumas būtų geresni?
– Žinutė būsimiems doktorantams – atsakingai rinkitės disertacijos vadovą. Santuoką galite nutraukti, bet atsisakyti vadovo – negalite (juokiasi).
Taip pat lūkesčiai doktorantūrai turėtų būti adekvatūs. Neretai doktorantai įstoja puoselėdami didelius lūkesčius, kad nuvers pasaulį, padarys tai, ko niekas iki šiol nepadarė. Svarbus realistiškas savo galimybių vertinimas. Man patinka kolegės pasakymas, kad baigus rašyti disertaciją atrodo, kad tai – tik oro pagadinimas prieš škvalą. Tai pirmieji jaunojo mokslininko žingsniai. Kartais sakoma, kad disertacija – tavo vizitinė kortelė. Tai nėra tiesa. Tavo tikslas yra pabaigti doktorantūrą ir apsiginti laipsnį nesusigadinus sveikatos, gyvenimo, nepraradus motyvacijos. Turi stengtis save patausoti.
Palinkėčiau bendrauti su kolegomis, nes iš jų galima gauti daug pagalbos, ir suvokti lūkesčius įvairiuose studijų niuansuose.
– O kaip galėtų pagelbėti disertacijos vadovas? Doktorantui vadovauti nėra lengva, nes reikia laviruoti tarp savarankiško tyrimo ir pagalbos.
– Pirmiausia reikėtų žmogiškumo ir santykio, ryšio. Nėra lengva pasakyti, kiek doktorantui reikėtų padėti ar leisti dirbti savarankiškai. Kiekvienas atvejis – unikalus. Svarbu nepamesti santykių dėmens. Neužtenka būti geru mokslininku, pateikti metodiką, duoti pasiskaityti straipsnius. Reikia paprasto santykio, rūpesčio.
– O ką turėtų padaryti doktorantūros studijas vykdanti įstaiga, kad padėtų doktorantams sėkmingiau studijuoti ir apsiginti disertacijas?
– Labai svarbu gerinti vadovų atranką, peržiūrėti funkcijas, suvaldyti administracinius trukdžius, aiškiai komunikuoti, ką doktorantas turi padaryti, kokios priemonės ir ištekliai jam prieinami. Dažnai doktorantai tos informacijos neturi ir nežino, kaip ją gauti, kaip suformuluoti klausimą, kad sulauktų atsakymo. Džiaugiuosi, kad vasarį, po vykusio susitikimo su Vilniaus universiteto administracija, atsirado gidas doktorantams. Jame sudėti dažniausi doktorantų užduodami klausimai ir atsakymai į juos. Labai paprastas dalykas. Tą galėtų padaryti visos institucijos.
