Mokyklos programos realų gyvenimą laiko per ištiestos rankos atstumą. Mokiniai jau seniai kalba apie tai, kad ne tik tikrasis buvimas, bet ir tikrasis mokymasis prasideda po trečios valandos – būreliuose, užsiėmimuose, gatvėje ar tiesiog kalbantis su draugais.
Mokytojai mokyklose vis dar nesišneka su mokiniais – kaip sovietmečiu, bijodami, kad kuris mokinys nepasakytų to, ko negalima.
Pirmiausia dėl to, nes mokytojai mokyklose vis dar nesišneka su mokiniais – kaip sovietmečiu, bijodami, kad kuris mokinys nepasakytų to, ko negalima, užtraukdamas bėdų ir pačiam mokytojui. Vis dar laukiama atsakymų į tiesmukus klausimus. Ir tegu tik pabando kuris mokinys nepataikyti į iš anksto paruoštų atsakymų dėžutę.
Bet kad nereikėtų Švietimo ir mokslo ministerijos griauti – ką taip įtaigiai siūlė P. Gritėnas – kas nors iš apačios vis gremžia sienas ir stengiasi į mokyklas įleisti šviežio oro gūsių. Lietuvos bankas šiemet inicijavo sąmoningo elgesio su pinigais programą „Jauna piniginė“. „Thermo Fisher“ jau ne vienerius metus savomis lėšomis į mokyklas veža tikras laboratorijas ir stengiasi vaikams parodyti, kam reikalingos sąsiuviniuose esančios cheminės lygtys. O nuo šio pavasario bandoma realų pasaulį grąžinti į pilietinio ugdymo pamokas.
Be lytinio švietimo ar narkotinių medžiagų mokytojai ne mažiau mokykloje bijo politikos – gal tam, kad neprimestų savo nuomonės, ar nenorėdami užsitraukti mokinių pykčio.
Pilietinio ugdymo pamokų naujienlaiškis „Aktualijos! O ką manai Tu?“ gimė dėl visų P. Gritėno išvardintų priežasčių. Be lytinio švietimo ar narkotinių medžiagų mokytojai ne mažiau mokykloje bijo politikos – gal tam, kad neprimestų savo nuomonės, ar nenorėdami užsitraukti mokinių pykčio, jei tėvai namuose dėsto kitas mintis. O gal tiesiog tingėdami, nes pilietinio ugdymo pamokoms nėra realios medžiagos, o pačiam mokytojui ją paruošti yra per sudėtinga.
Per dvylika metų mokykloje aš nė karto, nė per vieną pamoką, iš esmės nekalbėjau apie Lietuvos politines partijas. Taip, mes kalbėjome apie konstituciją, apie Lietuvos valdymo struktūrą, apie 1990-ųjų partijas per istorijos pamokas. Bet partijų, už kurias daugumai mokinių reikės balsuoti jau 12-oje klasėje, pavadinimus sužinojau tik lydėdama tėvus į balsavimus arba realiai pati prisėdusi prie išklotinių prieš savo pirmąjį balsavimą.
Nekalbėjau ir apie svarbiausius to mėnesio ar savaitės įvykius. Aš nesimokiau jų vertinti, nesimokiau kritiškai skaityti naujienų. Vadovėlyje visada buvo pateikta neginčijama tiesa, todėl mokykla mane mokė tik vieno – skaityti ir priimti viską nekvestionuojant. O tada pasaulis mane įmetė į Delfi bei kitų portalų daugiaprasmę realybę.
Taip gimė ir šio naujienlaiškio idėja – padėti mokytojams kalbėtis apie tai, kas vyksta dabar. Lygiai taip, kaip istorijos vadovėliuose Antrasis pasaulinis karas ar Napoleono mūšiai yra nagrinėjami pasitelkiant skirtingus šaltinius, taip ir šiame naujienlaiškyje yra surenkamos skirtingos nuomonės apie pačius aktualiausius įvykius Lietuvoje. Juos taip pat komentuoja VU TSPMI politologai bei pateikiami galimi klausimai diskusijoms.
Naujienlaiškį „Aktualijos! O ką manai Tu?“ - ČIA
Viskas ant lėkštutės – imkit ir naudokit.
Štai po vasaros siūlome mokytojams kalbėtis su mokiniais apie Sokurovo apsilankymą Lietuvoje ir jo prieštaringai vertintus politinius komentarus, nepavykusį perversmą Turkijoje ir dopingo skandalą Olimpiadoje. Per rugsėjį – apie santykius su Lenkija, burkų draudimus, artėjančius rinkimus ir kitas temas.
Belieka šią reakciją į P. Gritėno straipsnį pavadinti informaciniu lankstinuku – nes galbūt vienas ar kitas mokytojas ją perskaitys ir sužinos, kad egzistuoja įrankis, galintis palengvinti jų mokymąsi ir sudominti mokinius.
Ir taip, Švietimo ir mokslo ministerija prie to neprisideda. Kitur pasaulyje tokius naujienlaiškius kuria būtent ministerijos, Lietuvoje, tuo tarpu, per pilietinio ugdymo pamokas dažniausiai sprendžiami namų darbai. Ir priemones mokytojams ima kurti kažkas iš šono, žmonės, norintys mokyklose matyti gyvenimą.
Kitaip tariant, net Kultūros miniterijai labiau rūpi mokyklose nagrinėti aktualius klausimus nei Švietimo ir mokslo ministerijai.
Po ne vienų idėjinio darbo mėnesių naujienlaiškis buvo paremtas Lietuvos kultūros tarybos bei Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Kitaip tariant, net Kultūros miniterijai labiau rūpi mokyklose nagrinėti aktualius klausimus nei Švietimo ir mokslo ministerijai.
Lygiai ta pati tendencija matoma ir kituose projektuose. Jau minėtu mokinių nesusigaudymu finansuose susirūpino Lietuvos bankas, o ne ministerija, bijanti mokinius prileisti prie realių pinigų.
Vieną sėkmingiausių švietimo programų „Renkuosi mokyti“ irgi pradėjo skandinavų bankai. Šį mėnesį 15min.lt paskelbė apie bendradarbiavimą su TAMO dienynu, bandydami parodyti, kad švietimas ir žiniasklaidoje tampa prioritetu.
Ima atrodyti, kad realus mokymasis rūpi visiems, išskyrus ministeriją. Todėl kartais paklausau Gritėno ir galvoje ministeriją sugriaunu. O kad nereikėtų griauti iš tiesų – imkit ir naudokit, mokytojai, kad gyvenimas nors per vieną pamoką atsirastų mokyklos kabinete, o ne už lango.
Naujienlaiškį „Aktualijos! O ką manai Tu?“ kuria „Kurk Lietuvai“ alumni nariai su VU TSPMI, jį remia 15min, Lietuvos kultūros taryba bei Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
Paskutinį numerį galite rasti - čia
