Mokyklose paliko „uždelsto veikimo bombas“
Lietuvos vaikų ir jaunimo centras jau daugiau nei dvidešimt metų savo veiklas organizuoja vadovaujantis neformaliojo ugdymo principais, sėkmingai taiko neformaliojo ugdymo metodus, daug dėmesio skiria vaiko asmenybės stiprinimui – jo asmeninėms ir socialinėms kompetencijoms.
Norėdami pasidalyti sukaupta patirtimi, LVJC dvejus metus vykdė projektą „Parama nuo konflikto nukentėjusiems Rytų Ukrainos regionams švietimo srityje: neformalaus ugdymo kokybės užtikrinimas“, kuris turėjo padėti ugdyti vaikų savarankiškam ir sėkmingam gyvenimui būtinas kompetencijas, didinti neformalaus ugdymo prieinamumą ir įvairovę, finansavimo sistemos skaidrumą.
Ukrainoje 2018 metais pradėta vykdyti esminė švietimo sistemos reforma įgyvendinant „Naujosios Ukrainos mokyklos“ koncepciją. Tai pakankamai pažangi koncepcija, kurioje kalbama ir apie būtinybę ugdyti savarankiškam gyvenimui svarbias vaikų kompetencijas. Tai išties didelė, bendrojo ugdymo reforma, kuriai skiriama daug dėmesio bei resursų. Tačiau neformalus ugdymas, Ukrainoje vadinamas „popamokinis“, reglamentuojamas daugiau nei prieš 20 metų patvirtinto įstatymo, dar laukia savo eilės.
Lietuvių vykdyto projekto įgyvendinimo principas – švietimo įstaigose suformuoti pažangiai mąstančių ir norinčių permainų mokinių, pedagogų, tėvų ir administracijos kritinę masę. „Palikome mokyklose „uždelsto veikimo bombas“, uždegėme entuziazmu žmones, kuriems parodėme kitokią ugdymo sistemą. Pajutęs laisvę žmogus nenori grįžti atgal. Nors dažniausiai tuos dalykus nugesina administracija ir mokytojai, kurie atstovauja senai sistemai, bet susidarius kritinei masei prasideda neišvengiami pokyčiai“, – teigia LVJC direktorius Valdas Jankauskas.
Ukrainoje ne visi nori permainų
V.Jankauskas svarsto, kad Ukrainos naujosios mokyklos koncepciją supranta paprasti žmonės, ar jie pasiruošę vykdyti permainas. Jeigu Lietuvoje ir visoje Europos sąjungoje jau seniai orientuojamės į kompetencijų ugdymą, Ukrainos švietimo įstaigos vertinamos ne pagal ugdymo proceso kokybę, bet pagal sovietinių laikų reliktinius kriterijus–laimėjimus konkursuose ir kt. Valdininkams nerūpi, ar veiklos patrauklios ir naudingos besiformuojančiai vaiko asmenybei, ar nešvaistomos valstybės bei tėvų lėšos. Ukraina yra pakankamai centralizuota šalis, pradedant kokią nors veiklą reikia laukti valdžios sprendimo, visi derinimai vyksta gana sudėtingai.
„Toks požiūris jaučiasi labai stipriai, vykdydami projektą mes tiesiogiai susidūrėme su pasipriešinimu. Trys iš penkių projekte dalyvavusių savivaldybių atsisakė bendradarbiauti ir imtis kardinalių pertvarkų, nes senos struktūros nenori permainų“, – apgailestauja V. Jankauskas.
Švietimo pokyčius stabdo valdžios požiūris
Pasak V.Jankausko, nors ir teko susidurti su kliūtimis, daugybės susitikimų su tėvais, pedagogais, administracijos darbuotojais metu išsiaiškino, kad nepaisant valdžios nenoro iš esmės keisti neformaliojo švietimo sistemos, didelė dalis šeimų nori pokyčių šioje srityje. „Entuziazmo yra labai daug, ukrainiečiai nori kokybiško švietimo, nori matyti kitokią savo vaikų ateitį. Kai grįždavome į tas pačias vietas, matydavome pokyčius, tačiau daug ką lėmė vietinės valdžios požiūris – arba susidomi, arba stabdo progresą“, – sako LVJC direktorius.
Neefektyviai veikia ir pedagogų kvalifikacijos kėlimo sistema. Nuo seno įprasta, kad pedagogų kvalifikacija yra keliama tam tikrose senų struktūrų institucijose, kuriems skiriamos didelės lėšos, o naudos iš to neturi niekas. Pamažu vyksta pokyčiai, dalis Ukrainos pedagogų ieško bendradarbiavimo su užsienio, ES institucijomis, orientuotomis į asmeninių socialinių kompetencijų ugdymą. „Tačiau tokie pokyčiai vyksta ne visoje Ukrainos teritorijoje. Kartais apimdavo neviltis, atvykę į savivaldybę suprasdavome, kad čia nebus jokių pokyčių. Kita vertus, kalbame apie mentaliteto pokyčius, šiems procesams reikia laiko“, – teigia V. Jankauskas.
Pokyčiai prasideda nuo progresyvių asmenybių
Jei lygintume su Lietuvos švietimo situacija, Ukrainoje šiuo metu – 1995-ieji. „Ne viskas gerai ir mūsų švietimo sistemoje, dažnai kritikuojame daugelį dalykų, bet kai nuvažiuoji į Ukrainą, pamatai, kokį progresą padarė Lietuva“, – teigia V. Jankauskas.
LVJC direktorius projektą vertina pozityviai ir mano, kad jei pamatydavo degančias žmogaus akis, iš karto suprasdavo, kad verta pradėti dirbti: „Investavome į atvirus pokyčiams, šiuolaikiškai mąstančius specialistus, todėl tikėtina, kad jie sugebės atsispirti sistemos neveiklumui ir stagnacijai.“
Vienas tokių projekte sutiktų žmonių – Igor Jackevič, Gorodoko savivaldybės valstybinės administracijos Švietimo skyriaus vadovas. Pasak jo, pradėjus vykdyti projektą iš pradžių pagrindinė užduotis buvo rasti aktyvius žmones, norinčius pakeisti neformalaus ugdymo turinį. Lietuvių partnerių pagalba, ši problema buvo išspręsta labai greitai, rajone atsirado 10 ekspertų, pasiruošusių mokytis ir savo žinias perteikti kitiems. Taip pat reikėjo išspręsti finansavimo klausimą, įtikinti valdžios institucijas, kad dalyvavimas projekte įdomus ir būtinas.
Igor Jackevič pasakoja, kad iš pradžių pedagogų ir administracijos interesai buvo visiškai skirtingi – mokiniai norėjo smagiai praleisti laiką, susirasti draugų ir išbandyti naujus dalykus. Pedagogai manė, kad vaikai turi mokytis, tačiau nesuprato, kaip jie sugebės įgyti žinių tokioje neformalioje aplinkoje. Administracijos teigimu, mokyklų vadovai geranoriškai susitikdavo su visais paslaugų teikėjais, svarbiausia, kad ši veikla būtų naudinga vaikams. Verta paminėti ir tėvų reakciją – jie nori geriausio savo vaikams, tačiau taip pat buvo linkę gauti kokį nors įvertinimą – medalį, pagyrimo raštą ir kt.
„Tėvams reikėjo išaiškinti apie kompetencijų, kurias vaikai gali įgyti, naudingumą. Vaiko asmeninis tobulėjimas svarbiau nei medalis. Surengus daug susitikimų su mokytojais, mokyklų vadovais, tėvais ir vaikais, organizavus mokymus pagal skirtingus žaidimo metodus, pavyko visus suvienyti – svarbiausia, ugdyti kiekvieno individualaus vaiko kompetencijas ir sugebėti įžvelgti vaiko asmenybę“, – sako I. Jackevič.
Svarbiausia – teisingas mąstymas ir vertybės
V. Jankausko manymu, mentaliteto keitimas turėtų būti prioritetinė sritis teikiant pagalbą Ukrainai. Šią šalį remiame labdara ir ginklais, bet nėra jokių garantijų, kad praėjus tam tikram laikui tai nebus nukreipta prieš mus, jei Rusijos įtaka pasidarys didesnė.
„Mentaliteto keitimas yra pats svarbiausias – jei žmogus teisingai mąsto, vadovaujasi tinkama vertybių sistema, materiali pagalba jam mažiausiai reikalinga. Nuo 2014 metų vykdydami vystomojo bendradarbiavimo projektus Ukrainoje matėme įvairių dalykų, ypač zonose netoli fronto linijos, ten tikrai didžioji dalis gyventojų orientuoti ne į Europą – kiek bemaitinsi vilką, jis vis tiek į mišką žiūrės. Neverta investuoti į prorusišką visuomenę, kuri tikrai nesiruošia nieko keisti, į lietuvius žiūri kaip į kvailius, kurie mėto pinigus. Kita vertus, tik 0,2 proc. šių regionų gyventojų buvo kur nors išvykę, jie nematė kitokio gyvenimo. Kai pasakoji apie Europos sąjungą, pokyčius Lietuvoje, jie tai vertina kaip anekdotus, tiesiog netiki, galvoja, kad jiems meluoja“, – įspūdžius iš Ukrainos pasakoja V. Jankauskas.
Vis dėlto, V. Jankauskas projektą vertina pozityviai ir mano, kad pokyčiai Ukrainoje vyksta, tik ne taip greitai, kaip norėtųsi: „Apmokėme kelis šimtus švietimo įstaigų ir manome, kad mokinio krepšelio įvedimas ir pedagogo kompetencijos tobulinimas galėtų padėti Ukrainai žengti į naują epochą.“
Projektas „Parama nuo konflikto nukentėjusiems Rytų Ukrainos regionams švietimo srityje: neformalaus ugdymo kokybės užtikrinimas“ finansuojamas LR Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšomis. Įgyvendinant projektą penkiose Ukrainos savivaldybėse buvo siekiama patobulinti popamokinio ugdymo sistemą, pertvarkant jos finansavimo tvarką, keliant pedagogų kvalifikaciją ir keičiant ugdymo tikslus bei turinį.