Jeigu, jūs dar nesate girdėję Vidžio muzikos rekomenduojame pasiklausyti „I'll be gone, Who Shot The Silence, Changed“... Liksite maloniai sužavėti. Mes su Vidžiu kalbėjomės per VDU vakarėlį „Audio Teorija“
– Kada pradėjai groti?
– Rimčiau, profesionaliau pradėjau groti prieš dešimt metų, kai baigiau devintą klasę. Kaip ir daugelio pirmasis „krikštas“ buvo vasaros stovyklose, diskotekose. Tuo metu dar daug ko nežinodavom: kas yra reguliuojami greičiai, plokštelės. Grodavom tiesiog iš juostų, kasečių ir visko, ką turėdavom savo fonotekoje.
– Kodėl nusprendei studijuoti menotyrą?
– Kai mokiausi vidurinėje, tuo pačiu metu lankiau ir dailės mokyklą. Man mene įdomu viskas: nuo meno istorijos, estetikos, filosofijos iki labiau praktinių dalykų, su kuriais buvau pats susidūręs. Aš visada, ir tada, ir dabar, tikėjau humanitarinio profilio specialybėmis, nepaisant to, kad šiandien gyvenam specialistų visuomenėje, kurioje žmonėms su plačiomis pažiūromis ir platesniu išsilavinimu vis sunkiau rasti vietą. Susitikęs žmogų visada galiu pasakyti, ar jis yra humanitaras: su jais galima pasikalbėti apie viską (nuo meno iki politikos aktualijų ar įstatymų leidybos niuansų).
– Nebuvo noro stoti į Muzikos akademiją?
– Aš neišdrįsau stoti į Muzikos akademiją: neturėjau jokio net minimalaus muzikinio išsilavinimo. Buvau tiesiog didelis melomanas. Kai buvau vaikas, tėvai sprendė, ar leisti mane į muzikos, ar dailės mokyklą. Tada pasirinkau piešimą, nors tuo pačiu metu virtuvėje susidėjęs puodus „būgnais grojau“.
Kai studijavau Vytauto Didžiojo universitete buvau nusižiūrėjęs kompozitorių profsąjungoje būgnininkų kursus, nes visada labai norėjau būti būgnininku. Bet dar sykį neišdrįsau. O šiuo metu saviraiškai naudoju kitų žmonių sukurtą muziką arba dalyvauju su kitais kurdamas muziką – tai ne mažiau vertingas ir įdomus saviraiškos būdas.
– Tavo muzikos stilius yra išsiskiriantis, jį lengva atpažinti, ypač Lietuviškos muzikos kontekste. Gal gali papasakoti kaip susiformavo tavo stilius?
– Muzikinis skonis, braižas, estetikos suvokimas sukuria atpažįstamumą. Individualus braižas ir stilistika apibūdina bet kokį kūrėją ar atlikėją. Perfiltruoju viską , atsirenku kas man patinka ir sudedu į savo darbą.
– Studijuodamas universitete grojai. Ar netrukdė studijos muzikai, o muzika studijoms?
– Studijuodamas Kaune aš ne daug grojau. Tuo metu kolekcionavau muziką, skaičiau ir domėjausi. Jau tada pradėjau pirkti plokšteles, nors net neturėjau plokštelių grotuvo. Gyvenimą Kaune, aš pavadinčiau, pasiruošimo etapo ir tik persikrausčius į Vilnių pradėjau intensyviai groti. Kaunas su čia esančiu muzikos pajautimu niekada nebuvo mano miestas. Kaune visada daug populiaresnė buvo tranki ir energinga elektroninė muzika, tuo tarpu mano muzika yra gilaus skambesio muzika. Man reikėjo surasti savo auditoriją.
– Ar šiuo metu, prabėgus nemažai laiko nuo universiteto baigimo, muzikoje dar gali užčiuopti menotyros studijų įtaką?
– Sunku specifiškai įvardinti, kas iš to etapo yra atėję į šias dienas, bet kiekvienas žmogus yra kaip medis, kurį nupjovus pasimato labai daug rievių. Metų praleistų VDU neišimsi, yra tos rievės, nors taip akivaizdžiai jos nesimato. Bendraujant, kalbant su žmonėmis labai greitai pasimato jų žinių gylis ir plotis. Kai nėra į ką įdėti muziką, ar bent kokią kitą kūrybą, ji atrodo tuštesnė. O kuomet turi minčių, žinių, jausmų į kuriuos gali ją įdėti, viskas visai kitaip skamba ir atrodo.
– Ką daugiausiai prisimeni iš studijų metų? Kas labiausiai įstrigo?
– Aš Vytauto Didžiojo universitete studijavau nuo 1997 iki 2001 metų. Tuo metu „Kaunas Jazz“ festivaliai buvo labai geri. Šiuo metu rengiami „Kaunas Jazz“ yra tik šešėlis tuometinių festivalių. Tada tai buvo aktualus ir gyvas festivalis, taip pat labai stipri mokykla – aš festivalyje pirmą kartą išgirdau visą naująjį norvegišką džiazą, tokius atlikėjus kaip Nils Petter Molvær, Bugge Wesseltoft.
Festivalio rengėjai nepabijodavo atvežti tokių atlikėjų, negrojančių džiazo tikrąja to žodžio prasme. Kaune grojo Jimi Tenor ar Courtney Pine, kuris tuo metu turėjo savo „undergroud“ programą. Tie momentai buvo labai svarbūs mano muzikiniam išprusimui. Man gyvenant Kaune buvo auksinis „Kaunas Jazz“ amžius. Tai vienas ryškiausių prisiminimų iš studijų laikų. Visuomet labai laukdavome festivalio, nes norėdavome išgirsti ir pamatyti kažką naujo. Buvo daug tam metui aktualių projektų. Nenoriu būti blogu pranašu, tačiau nežinau ar šį pavasarį pamatysiu programoje kažką dėl ko norėčiau atvažiuot.
