– Koks jūsų grojamos muzikos stilius?
– Sunku pasakyti. Mūsų muzika turi labai daug įtakų, todėl stengiamės įvardinti abstrakčiai – heavy rock ir viskas. Tai tikrai yra sunkusis rokas, bet yra ir metalo, pankroko, progresyvaus roko ir postroko įtakų – mes savęs neribojame. Netgi pavadinimą galvodami žiūrėjome, kad jis neįpareigotų, į kažkokius rėmus neįspraustų. Pavadinimas išduoda muzikos stilių. Pavyzdžiui, „Cannibal Corpse“, jau aišku, kad gros metalą.
– O kaip atsirado jūsų grupės pavadinimas?
– Pavadinimas atsirado paprastai: buvo tokia kavinė „Pakalnė“, kurioje mes, pirmųjų kartų VDU studentai, sėdėdavom. Išvertėme pavadinimą į anglų kalbą ir taip išėjo.
– Kurios kartos studentus turite omenyje?
– Aš priklausau antrajai VDU absolventų laidai. Toje „Pakalnėje“, kuri buvo kitoje gatvės pusėje priešais dabartinę „Pompėją“, studentai lankėsi bent dešimt metų. Vėliau keitėsi pavadinimai, vyko ir šokių muzikos renginiai. Man atrodo, net „RyRalio“ ten savo renginius pradėjo daryti. Dabar ten nieko nėra (gegužę atsidarė naktinis šokių muzikos klubas „Macao Open Air“, - red. past.).
– Tad pirmiausiai atsirado VDU, o tik po to muzika?
– Ne. Pradėjau groti grupėse dar tuomet, kai man buvo šešiolika metų. Jų buvo įvairiausių. Pirmoji mano patirtis – pankroko grupėje „Pionieriaus garbės žodis“.
Kalbant apie lietuviško roko vystymąsi, buvo net toks pankroko festivalis „Purvina žiema“, kuriame grojome. Tai buvo tarsi įkvėpimas jauniems žmonėms, po šio festivalio atsirado labai daug grupių. Vėliau, su kolega Vikiu, pirmosios VDU laidos studentu, turėjome tokią grupę „Delirium tremens“. Kartu grojome per universiteto karnavalus ir panašiai. Tad sąsajos su universitetu stiprios, bet muzika mano gyvenime atsirado anksčiau.
– Pradėjote groti dar sovietmečiu – ar tuo metu rokas buvo maištas? Ar dėl savo veiklos turėjote problemų?
– Na, vaikščiodavau ilgais plaukais, o auklėtoja ar dar kas nors nuolat aiškino: „Kada eisi apsikirpti?“. Tekdavo ir karinio parengimo pamokose pamokymų išklausyti. Kai galų gale jie mane įspraudė į kampą, nuėjau ir nusikirpau radikaliai – smilkiniai buvo išskusti... Atsimenu, turėjome tokį pavaduotoją – neatsimenu jo pavardės, bet buvo toks įkyrus, kad mes jį netgi pavadinome „pašinu“. Atėjo jis į klasę, pažiūrėjo į mane ir mano šukuoseną, ir sako: „O kas čia toks pas mus „papankęs“?“ Tokia mano patirtis.
Be to, kai sėdėdavome Laisvės alėjoje, prie „Laumės“, visada buvo tikimybė, kad tave pačiups milicininkai, nuveš kur nors į tarpuvartę ir nukirps plaukus. Kita vertus, jau buvo prasidėjusi perestroika, viskas buvo laisviau. Nepradėsiu gilintis į istorinę pusę, nes mes kartu su TSPMI visai neseniai pabaigėme projektą apie Sąjūdį, kuriame nemažai vietos buvo skirta ir rokui. Man viskas dar šviežia ir galiu užsivedęs apie tai kalbėti mažiausiai keturias valandas.
– Ar universitetas keitė, darė įtaką muzikai?
– Nesakyčiau, kad darė tiesioginę įtaką, bet kultūrinė terpė buvo labai gyva. Pirmieji metai VDU buvo tokia anarchija, bet iš gerosios pusės – universitetas priklausė mums, studentams. Mes ten galėjome daryti ką norėjome. Tarkim, pasibaigus pirmiesiems mokslo metams, po antro kurso (vyresni jau prieš tai mokėsi) sugalvojome, kad Didžiojoje salėje reikia surengti šokius. Nuėjome į „Šilelio“ kultūros namus – laiptais pakilome į viršų, pasiėmėme aparatūrą, nusinešėme ją į apačią. Aišku, viskas buvo nemokam – mes visus renginius darydavom dėl smagumo.
Tuo metu jau niekas nebesiklausė lietuviškos estradinės muzikos – tai buvo visiškai pasenęs ir miręs reikalas. Tuo tarpu mes pagalvojom, o kodėl gi ne – turbūt hipsteriai buvo ir tais laikais – ir surengėme diskoteką pavadinimu „Lietuviškos muzikos švente“. Joje grojome tik S. Povilaičio, N. Paltinienės ir kitų dainas... Apsirengėme retro stiliumi su platformomis, kaklaraiščiais, kuriuos vadino „kastuvais“... Taigi, ne tik grojome, bet ir organizavome tokius renginius.
– Ar kada nors per visus tuos metus, nuo šešiolikos ir dabar, buvo nutrūkusi muzikinė veikla?
– Ne, nebuvo. Na, aišku, aš gana daug mokiausi užsienyje: pusantrų metų Danijoje, pustrečių metų Norvegijoje. Būnant svetur viskas šiek tiek sustoja, bet sugrįžti atostogų kokiam mėnesiui ar keliems ir vėl pagroji, tada vėl išvažiuoji. Tačiau muzikinė veikla niekada nebuvo visiškai nutrūkusi. Visuomet veždavausi ir savo gitarą, todėl nebuvo tokių laikotarpių, kai visai negrojau.
– Stebiu dabar į universitetą stojančius žmones, kurie panašesni ne į studentus, bet į rimtus suaugusius karjeristus. Ar tuomet Jums niekas nesakydavo, jog laikas surimtėti?
– Ne, ne, ne. Greičiau atvirkščiai. Vyresni kolegos, tarkim, universitete – prof. Egidijus Aleksandravičius, prof. Leonidas Donskis – labai palaikė ir dabar jie tai vertina kaip pliusą. Tai reiškia, kad esi įvairiapusis žmogus. Kita vertus, mano veikla labai atskirta, stengiuosi, kad tie dalykai nesimaišytų: universitetas yra universitetas, o muzika yra muzika. Aišku, kartais į koncertus ateina ir studentai. Bet nė karto negirdėjau, kad kas nors sakytų: „Tau reikėtų nebegroti“.
– Šias veiklas pavyksta natūraliai atskirti, ar tą atotrūkį stengiatės kažkaip palaikyti?
– Taip, pavyksta savaime, bet ir pats stengiuosi. Nors kažkokių sąmoningų pastangų nededu.
– Ar kuriai nors iš šių veiklų teikiate pirmenybę? O gal jos abi daugiau mažiau tiek pat svarbios?
– Sakyčiau, kad man vienodai svarbios abi. Manau, kad jei neturėčiau akademinės veiklos ir tik gročiau, būtų nuobodu.
– Bet atvirkščiai irgi?
– Taip, atvirkščiai irgi. Na, bet akademinei veiklai duočiau 55 proc. reikšmės, o muzikai – 45 proc. Pirmasis klodas šiek tiek svarbesnis, bet labai nedaug.
– Pakalbėkime apie akademinę veiklą: kokia sritis, sferos domina labiausiai?
– Jeigu man reikėtų save įvardyti akademinėje terpėje, sakyčiau, jog esu dėstytojas. Aišku, tenka dalyvauti įvairiuose tyrimų projektuose ir jie yra įdomūs. Bet vis dėlto mane labiausiai traukia dėstymas.
Šias veiklas galima šiek tiek susieti – tiek dėstyme, tiek muzikoje (ypač vokalistui) reikalingas tam tikras oratorinis menas. Juk turėtų būti tam tikrų sąsajų?
Taip, jų yra. Tarkim, kartais būna, kad perskaitai paskaitą ir matai, jog studentams patiko. Tuomet pasitenkinimas panašus kaip po gero koncerto – abiem atvejais esi tu ir auditorija. Ir ne tik... Panašumų yra daug.
– Grįžtamasis ryšys yra labai svarbus.
– Taip. Grįžtamasis ryšys yra, ypač kai dirbi su magistrantais ir yra mažiau studentų, o paskaitos interaktyvios, tau užduoda klausimus. O kai dėstai bakalaurams ir auditorijoje sėdi 150 žmonių, to interaktyvumo kaip ir nėra. Na, bet kartais iš akių pamatau ir po paskaitos pajuntu, kad buvo visai neblogai – tai suteikia tą pasitenkinimo jausmą. Bet lygiai taip pat būna ir po koncerto.
– Visgi, tiek koncertas, tiek paskaita yra akiai matomos sritys. Turbūt yra labai daug nematomo darbo, tokio kaip repeticijos, pasiruošimas paskaitoms, kuris visiškai su tuo nesusijęs. Ar užtenka laiko ir repeticijoms, ir pasiruošimui paskaitoms?
– Užtenka, nes aš esu ryškiai išreikštas vyturys ir akademine veikla efektyviai užsiimti galiu tik iki pietų, o groti galiu ir vakare. Šios veiklos nesusikerta, nes bet kuriuo atveju vakare akademiniais dalykais daug neužsiimčiau. Taigi, tas laikas automatiškai lieka repeticijoms.
– Nemažai grojate su kitomis grupėmis. Kokia tai terpė? Ar daugiau susiduriate su tais, kuriems muzika – papildoma veikla, ar su profesionalais, kuriems muzika yra ir pagrindinė veikla?
– Profesionalų yra, bet gyvenančių iš muzikos, kokią grojame mes, nėra labai daug. Kažkada net juokavome, jog Lietuvoje būtų galima surengti ekstremalios muzikos festivalį (kas tai bebūtų – metalas, pankrokas ir pan.), kuriame dalyvautų grupės savo tarpe turinčios bent po vieną mokslų daktarą arba bent jau doktorantą. Be problemų surastume mažiausiai septynias ar aštuonias tokias grupes.
– Nebuvo atsiradusio noro judėti nuo muzikinio idealizmo, nuo to, kas patinka, link komercijos? Juk yra daug grupių, kurios galiausiai pradėjo groti popmuziką.
– Nebuvo net tokio poreikio, nes visi mūsų grupės nariai turi kitas veiklas, mums muzika nėra pragyvenimo šaltinis – nėra taip, kad tėtis nesugrojo koncerte ir alkanas vaikas verkia. Būtent tai, kad turime kitus darbus, mums suteikia visišką kūrybinę laisvę, galime daryti tai, ką norime. Be to, taip jau sutapo, kad mūsų būgnininkas Karolis turi savo studiją, todėl galime daryti tokios kokybės įrašus, kad geriau Lietuvoje praktiškai nepasidarysi. Todėl mums net nereikia sukti galvos kur susirasti pinigų, kad galėtume kokybiškai įrašyti muziką. Mums visiškai nesvarbu, ar kas nors mūsų klausys ar ne. Čia ir egoistinis dalykas – grojame tai, kas mums patinka, be jokių komercinių išskaičiavimų.
– Norėčiau sugrįžti šiek tiek į praeitį. Grupė formavosi tais metais kai turėjote, Jūsų žodžiais tariant, beveik anarchistinę laisvę. Tai turbūt padarė nemažai įtakos muzikiniame ir gal net akademiniame pasaulyje?
– Nežinau, bet tas laikotarpis buvo įdomus. Iš vienos pusės, viskas buvo labai nestruktūruota, daug laisvės, tačiau, iš kitos pusės, ir labai skurdu. Kai dabar prisimenu aparatūrą, kuria mes grodavome, sunku patikėti, kad viskas buvo taip blogai. Kita problema ta, kad Lietuvos muzikinė rinka yra ganėtinai beviltiška. Kai atsirado tos radijo stotys – tiek „M-1“, tiek „RadioCentras“ – jos padarė viską, kad beveik visiškai išstumtų labiau nekomercinę muziką. Žmonės grojo rūsiuose, be jokių galimybių, kad tą muziką gros radijo eteryje.
Lietuvoje situacija yra išskirtinai bloga, net lyginant su Latvija ar Estija. Aišku, tai galima sieti ir su tuo, kad po R. Kalantos susideginimo 1972 m. visas rokas buvo užsmaugtas. Tame irgi yra niuansų, bet, kita vertus, tos atsiradusios radijo stotys buvo labai grobuoniškos, nors jų savininkų skonis buvo geras. Jie galvojo, kad visa auditorija yra visiškai infantili ir formuojama to vadinamojo formato. Šiuo atžvilgiu, manau, labai daug žalos buvo padaryta Lietuvos muzikinei kultūrai.
– Nuolatos tenka išgirsti formato, popmuzikos atlikėjų skundus, kad atsiradus internetui jie nepragyvena. Jūs, kuriems muzikinė veikla nėra pagrindinis pajamų šaltinis, turbūt į tai žiūrite pozityviau?
– Taip, nes mūsų tai nepaliečia. Aišku, padarius gerų įrašų kompaktiniuose diskuose ir juos pardavus, daugiau sugrįžta materialine prasme. Tačiau jeigu nori, kad tavo muziką išgirstų daugiau žmonių, dabar yra kur kas geriau. Galų gale, gerai, kad bankrutavo visi tie rykliai. Jaučiu tam tikra piktdžiuga dėl radijo stočių nuosmukio.
– Pasakojote, kaip per tuos metus keitėsi muzika. Tačiau Jūs ir universitete išbuvote nuo antros kartos. Kaip vertinate universiteto kaitą? Juk buvo ir gerų, ir blogų dienų. Kokių prisiminimų turite? Ką galvojate apie įvykusius pokyčius?
– Su amžiumi žmogus pradeda idealizuoti tai, kas buvo anksčiau – tai nostalgija. Bet, manau, kad tuomet buvo tokios žavios betvarkės, studentams buvo daug įvairios veiklos galimybių. Galų gale, tuo metu kūrėsi Studentų atstovybė ir kitos panašios struktūros. Tau niekas daug nepadėjo, bet niekas ir nekliudė – galėjai įgyvendinti tai, apie ką galvojai. Tai buvo labai žavu. Tačiau buvo neišvengiama, kad viskas labiau struktūruosis, atsiras daugiau tvarkos.
Galbūt dabar VDU nėra toks atviras, liberalus universitetas, koks jis buvo prieš dvidešimt metų, tačiau turiu šiek tiek patirties, galiu palyginti. Kai iš pradžių išvažiavau į Daniją, nepajutau didelio skirtumo: tokia pat akademinė laisvė, bendravimas tarp studentų ir dėstytojų. Milžinišką skirtumą pamačiau, kai metus mokiausi Vilniaus universitete, magistrantūroje – ten buvo tas senas sovietinis raugas, daugelis dalykų man buvo nesuprantami. Paskui išvažiavau į Norvegiją ir ten vėl viskas buvo panašiai kaip VDU. Toks šio atkurtojo universiteto privalumas – čia daug dėstytojų iš užsienio ir jis ženkliai skyrėsi nuo to, kas tuo metu buvo aplink Lietuvoje.
– Jums teko pabūti abejose, gal ne barikadų pusėse, bet bendruomenėse – ir studentų, ir dėstytojų. Ar labai skiriasi universitetas, kai žiūri iš studentiškos perspektyvos ir kai iš dėstytojo pusės?
Nežinau, ar tai dėl perspektyvos skirtumo, bet man dabar ateinantys studentai atrodo žymiai rimtesni, jau žinantys, ko nori iš gyvenimo. Nėra buvimo studentu ta klasikine prasme, kai tu dar palaidas, svaičioji apie kažkokias idėjas su draugais, geri alų naktimis ir diskutuoji apie Kantą ar dar ką nors. Pasigendu šito pas dabartinius studentus. Jie jau daro viską iš karto: stoja į kokią nors partiją, su kostiumėliu vaikšto – karjerą darantys žmonės. Tai nebūtinai yra blogai, bet tas skirtumas yra esminis.
