– Darbas nėra nuobodus?
– Ne, nuobodu nėra, nes man patinkančio kūrybinio darbo yra daug ir įvairaus. Aš visada galvodavau, jog esu puse smegenų pardavėjas, puse smegenų menininkas. Šiandien man tai pavyko suderinti: „darau“ reklamą, kuri iš vienos pusės, pati savaime yra meno kūrinys, o iš kitos pusės ji padeda parduoti meną.
– Tavo darbas stipriai susijęs su menotyros studijomis, tačiau ar taip, kaip įsivaizduoja abiturientai stojantys į menotyrą?
– Menotyroje studijuodamas menininkus ir jų darbus, semdamasis iš jų patirties išmokau kūrybos. Aš manau, kad visi stojantys į vadybą galvoja, jog dirbs tokį darbą kaip aš, bet reklamoje vyrauja ne skaičiai, o kūryba, menas. Mano nuomone, gera reklaminė kampanija yra gerokai didesnis meno kūrinys, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo.
– Studijuodamas turėjai minčių dirbti reklamoje?
– Studijuodamas svarsčiau: „Kiek Lietuvai reikia menotyrininkų? Dviejų?“ Visgi nuo pat pirmo kurso man buvo įdomu studijuoti. Taip pat gavau asmeniniam tobulėjimui labai vertingų žinių. Pavyzdžiui, nuvažiavęs į Barseloną, žinau, kas tą katedrą pastatė ir kas suprojektavo.
Aš niekada neabejojau, jog mano darbas bus susijęs su menu. Studijuodamas universitete supratau, jog aš pardavinėsiu meną, o ne aprašinėsiu ar analizuosiu. Tuomet atradau rinkodarininko gyslelę ir pamažu tai vysčiau ir jau ketvirtame kurse tapau Kauno valstybinio dramos teatro rinkodaros skyriaus vadovu, po to atėjau čia, prasidėjo darbas su kinu, knygomis.
– Kuo skiriasi dabartinis darbas nuo teatro?
– Teatras – labai gera pradžia. Buvo labai patogu derinti studijas ir darbą. Bakalauro baigiamąjį darbą rašiau apie mano kolegos Gintaro Varno režisūrinį metodą. Buvo puiku, nes iškilus klausimams visada galėjau jo pačio paklausti. Visgi darbo specifikas palyginti yra sunku, nes teatras yra įdomus iš vienos pusės, kinas ir knygos – iš kitos. Nepaisant to, aš jaučiuosi jau nuėjęs kelis žingsnius į priekį, o dabartinis darbas sudėtingesnis.
– Dažnai girdima nuomonė, jog reikia konkrečios srities specialistų, pavyzdžiui, baigęs vadybą esi vadybos specialistas. Tuo tarpu tu esi visai iš kitos srities. Kaip tu manai, ar platus išsilavinimas leidžia dirbti įvairius darbus?
– Lietuvos reklamos rinkoje matau didžiulę problemą: dirba daug žmonių baigusių „sausą“ vadybą, kurie supranta tik skaičiukus ir ką reiškia GRP (ang. „Gross rating point“) ar TRP (ang. „Target rating point“). Visgi, skaitydamas reklamos „tėvų“, pavyzdžiui, Davido Ogilvy knygas suprantau, jog tyrimai yra privalomi, tačiau svarbiausia – kūrybiškumas, kurio Lietuvos reklamoje labiausiai trūksta. Aš manau, kad VDU įgytos žinios, man leidžia pažiūrėti kitu, netradiciniu kampu į reklamos pasaulį. Deja, kituose universitetuose reklama suprantama skaičiais, o ne širdimi.
– Tavo reklamos laukas labai platus. Tu reklamuoji knygas, filmus?
– Taip, šiuo metu turiu unikalią galimybę dirbti abejose barikadų pusėse: gaminu reklamą ir pardavinėju reklamos laiką prieš filmus. Tai yra įdomu ir naudinga, nes dirbdamas abejose pusėse suvokiu įvairius veiksnius, kurie padeda ir kurti, ir parduoti reklamą.
– Specializacija nebūtų privalumas dirbant abejose pusėse.
– Taip, nors aš manau, jog daug priklauso nuo žmogaus. Juk nei vienas universitetas negali paruošti tavęs specializuotu reklamos pardavėju. Aš dirbu šioje rinkoje jau aštuonerius metus ir nepažįstu nei vieno, kuris būtų baigęs reklamos pardavėjo specialybę. Nėra tokių.
