– Papasakok apie savo veiklą?
– Aš užsiimu kompiuterine grafika, tiksliau – trimate grafika. Šiuo metu domiuosi viskuo, kas su tuo susiję: daugiausia modeliavimo, tekstūravimo, atvaizdavimo (angl. rendering), apšvietimo, komponavimo dalykų. Turbūt mažiausiai kol kas mokausi animacijos.
– Tavo grafika – nejudanti?
– Taip. Viskas, ką darau, dažniausiai baigiasi paveikslo sukūrimu. Tačiau aš daug praktikuojuosi ir kai kurie darbai jau „juda“.
– Tai yra tavo hobis ar pragyvenimo šaltinis?
– Aš tai pavadinčiau profesionaliu hobiu, esu laisvai samdomas specialistas. Tačiau šiuo metu daugiau laiko noriu skirti mokymuisi ir gebėjimų šioje srityje vystymui nei užsakomiesiems darbams. Apie 70–80 proc. mano darbų yra asmeniniai, o 20–30 proc. – užsakomieji.
– Asmeniniai darbai – tai meninė kūryba?
– Taip, tačiau meninė kūryba yra daugiau pretekstas – noras, išmokti kažką naujo. Nuolat turiu naujų vizijų, idėjų paveikslams ir kitiems kūriniams, kuriuos įgyvendindamas aš galiu panaudoti naujus elementus, technikas.
– Esi publikavęs savo darbus garsiuose žurnaluose. Ar gali šiek tiek pasigirti?
– Vienas iš mano kaip kūrėjo tikslų, kad darbą pamatytų kuo daugiau žmonių. Turėjau galimybę publikuoti keletą savo kūrinių, sulaukiau gerų vertinimų. Viskas prasidėjo nuo mano pirmojo darbo „Open Green“. Mano darbai buvo kompanijos „Ballistic Publishing“ leidiniuose, „Exposé“ ir „Exotique“, taip pat „3D Total“, „Digital Art Masters“ knygose.
– Kalbi apie užsienio spaudą. O ar panašaus pobūdžio leidinių Lietuvoje?
– Galima sakyti, kad ne. Mūsų šalyje yra labai stiprių šios srities specialistų, bet jie dirba pasaulinėje industrijoje, kur platesnės galimybės, todėl mes apie juos ir jų darbus mažai girdime. Aš Lietuvoje dažniau rodau savo kūrinius, todėl žmonės juos ir mane patį pradėjo atpažinti.
– Šio meno specialistų mokymo įstaigos neruošia. Ar to netrūksta?
– Negalėčiau pasakyti, kad tai yra didelė problema. Žinau, kad kyla daug diskusijų apie tai, kas geriau: ar mokytis pačiam iš įvairių šaltinių, ar gilinti žinias tam tikrose institucijose? Mano manymu, viskas priklauso nuo to, ko tu nori. Daugelį dalykų gali išmokti pats – medžiagos yra labai daug, todėl, jei turi kantrybės ir kompetencijos, gali pasiekti visko, ko tik nori. Gyvenamoji vieta netrukdo tobulėjimui. Galbūt Lietuvoje ši meno sritis nėra populiari ir yra mažai ja besidominčių. Bet, kai kalbame apie galimybes, visai nesvarbu, ar tu esi čia, ar kitame pasaulio krašte.
– Ką studijuoji Vytauto Didžiojo universitete?
– Esu baigęs bakalauro studijas informatikos fakultete, o dabar studijuoju verslo administravimą ir vadybą. Magistro darbo temą bandau susieti su savo mėgiama veikla, kompiuterine grafika, tik bandau pažvelgti į tai iš rinkodaros pusės.
– Ar tau pavyksta surasti tų sąlyčio taškų tarp verslo vadybos, marketingo ir savo kūrybos?
– Taip. Tai sunku išreikšti žodžiais, tačiau manau, kad magistrantūros studijos mano grafikai turėjo netgi daugiau įtakos nei informatikos. Tikriausiai tai daugiau susiję su mano kaip asmenybės ugdymu – šios studijos keičia tavo mąstymą, praplečia jį ir tai, kaip tu viską matai. Be to, marketingo žinios man padeda save pateikti pristatyti kaip kompiuterinės grafikos specialistą didesnei auditorijai. Manau, kad būtent dėl to mano darbai pasaulyje yra geriau matomi, pastebimi.
– Pasakoji apie dviejų skirtingų dalykų gerąsias puses. Ar pastebi ir neigiamų? Ar kūryba netrukdo studijoms?
– Ne. Jei studijuočiau tik kompiuterinę grafiką ir tai reikėtų daryti kiekvieną dieną – pavargčiau. Toks mano charakteris: turiu „išalkti“, pasiilgti tam tikrų potyrių, kad galėčiau kurti. Gerai save pažįstu, noriu išbandyti įvairių dalykų, tobulėti – toks mano gyvenimo būdas. Tai, beje, susiję ne tik su mokslais, bet ir su tuo, kad nesistengiu rasti nuolatinio darbo kompiuterinės grafikos srityje. Jau turėjau šią patirtį. Šiuo metu man labiau patinka būti laisvai samdomu: aš dirbu, kai turiu noro ir man to reikia arba kai yra pasiūlymų, o paskui aš vėl turiu laiko sau, savo asmeniniams darbams ir apskritai gyvenimui. Viskas labai gražiai susidėlioja pagal mano charakterį.
Atrodo, jog kita išeitis galėtų būti nuolatinis darbas susijęs su visai kita veikla, pavyzdžiui informatika ar marketingu, šalia kurios būtų kūrybinė veikla.
Kiekvienas pasirenka pagal savo charakterį. Toks gyvenimas, apie kurį kalbėjau, turi ir neigiamų savybių. Visų pirma, nėra stabilumo. Kitas trūkumas tas, jog kartais per daug „verdi savo sultyse“. Kita vertus, priklausydamas tai industrijai irgi „verdi savo sultyse“. Na, aš darau taip ir kol kas man taip tinka, kai atsibos darysiu kitaip.
– Grįžtant prie studijų, kilo klausimas, kokios buvo priežastys, nulėmusios, jog pabaigęs informatiką įstojai į verslo vadybą?
– Pirma, tai buvo labai gera galimybė ir aš ją išnaudojau. Antra, žinojau, kad magistrantūroje informatikos tikrai nebenoriu, užteko ir bakalauro. Iki bakalauro norėjau ieškot kažko panašesnio, kas sietųsi su mano grafika. Nusprendžiau, jog informatika bus arčiausiai, nors iš tikrųjų klydau. Tik paskui suvokiau, kad jei nesimokai to, kas susiję tiesiogiai, tai iš tiesų visai nesvarbu, ką mokaisi. Aš net sakyčiau, kad protinga studijuoti fotografiją arba netgi filosofiją: galbūt ji neturi tiesioginės naudos, tačiau vysto pasąmonę – tavo mentalitetas pradeda keistis ir visa kita taip pat tobulėja.
– Idėja yra svarbiau nei technika.
– Taip, būtent, aš irgi taip manau. Technika, ypač grafikoje, yra išmokstama. Kaip minėjau, viskas priklauso nuo kantrybės. Bet, kadangi visko yra daug, kyla klausimas, kaip padaryti kažką įdomaus. Man patinka apie tai mąstyti, galvoti, kaip sukurti ką nors įdomiai. Tai mane žavi, nes kompiuterinėje grafikoje, tikriausiai kaip ir daugelyje sričių, yra labai gerų darbų, daug profesionalų, o aš tarp jų esu tik pradedantysis. Deja, daugelis iš jų daro kažką labai paviršutiniško, dėl to automatiškai jie labai nuslopsta. Aš juos ignoruoju, daug kas juos ignoruoja.
Savo darbuose stengiuosi išvengti sausumo, noriu, kad technika susišauktų su įdomumu, kad kūrinys būtų ne tik techniškai įspūdingas, bet ir visiems būtų įdomu jį pamatyti. Ypač dabar, kai visko labai daug ir viskas visiems neįdomu.
– Papasakok, kas yra trimatis modeliavimas, nes daugelis gali įsivaizduoti, jog tu dirbi su „Photoshop“?
– Dar blogiau: daug kas galvoja, kad čia yra piešimas. „Gerai moki piešt“, – man kartais sako. Tai yra visiškai klaidingas įsivaizdavimas. Tai, ką aš darau, yra virtualus modeliavimas. Labai panašu į, sakykim, molio dirbinių kūrimą, tik visa tai darai skaitmeniniu būdu, virtualiai.
Aišku, piešimo yra, tačiau sakyčiau, kad tai daugiau ne piešimas, o tapymas, nes „Photoshop“ naudojamas modelių tekstūrai padengti. Trimatė grafika, apskritai paėmus, yra tai, kas šiuo metu naudojama filmuose, reklamose, žaidimuose.
Iš tikrųjų, tos grafikos dabar yra daug. Ji yra visuose filmuose, netgi ne fantastiniuose, kur mums atrodo, kad jos nėra – nes daugelį dalykų paprasčiau pataisyti naudojant šį būdą, nei iš naujo viską perfilmuoti. Yra netgi kompanijos, kurios save pristato kaip kuriančias nematomus efektus: tarkim, pakeičia kažkokio konkretaus elemento spalvą judančiame kadre, arba apskritai visą elementą... Tai labai plati sritis – jeigu užsiiminėji šiuo dalyku, gali pasirinkti, ką konkrečiai nori daryti. Nėra taip, kad daryčiau grafiką ir mano veikla apimtų viską. Jeigu modeliuosi grafikoje, gali būti įvairių elementų, pavyzdžiui, veikėjų arba aplinkos, arba automobilių, technikos modeliuotoju... Kiekviena sritis skaidosi į smulkesnes sritis.
– Papasakok, kaip ir kada tu pradėjai modeliuoti?
– Pradėjau jau prieš vienuolika metų. Pagrindinis dalykas, kuris tuo metu mane įkvėpė, buvo žaidimai. Man patiko žiūrėti tų žaidimų video intarpus, buvo įdomu, kaip juos padaryti. Pradėjau tuo domėtis ir vėliau, dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje, priėjau prie modeliavimo. Tuo metu, aišku, buvo labai mažai medžiagos, tai buvo lyg savotiška egzotika. Dabar medžiagos yra labai daug ir tempas visiškai kitoks, nes ši sritis per tą laiką tapo labai paklausi, įdomi – ji labai greit auga ir dar augs.
