Atvykus sužinojau, kad jis serga, todėl kelią iki jo namų turėsiu rasti pati. Kadangi italų kalbos nemoku, o angliškai čia beveik niekas nekalba, šiek tiek sutrikusi stovėjau prie metro linijų žemėlapio, bandydama išsiaiškinti, kaip milijoniniame mieste rasti bičiulio namus. Netoliese pamačiau šviesiaplaukę merginą su sunkia kuprine. Pabandžiau ją užkalbinti angliškai.
„Esu Žy, kuo galiu padėti?“ – buvo pirmieji tautietės man ištarti žodžiai. Po kelių minučių jau gėrėme „Cappuccino“. Atrodė, kad esame seniai pažįstamos, tik ilgai nesimačiusios. Pabendravusi supratau, kad šis susitikimas greičiausiai virs tekstu. Mergina šnekėjo daug, todėl beveik nereikėjo klausinėti. Ji tarsi skaitė mano mintis ir atsakydavo, o man galvoje jau dėliojosi tekstas.
Tuo metu, kai kalbėjomės, uteniškė Žydrė Dargužytė Italijos Teramo universite dar studijavo komunikacijos mokslus. Kai netyčia susitikome Romoje, paklausiau, ką čia veikianti. „Grįžtu iš Neapolio, daug keliauju, nuo vaikystės turėjau svajonę išmokti italų kalbą ir pažinti šios šalies kultūrą.“
Studijos negąsdina
Magistrantė sako, kad studijos Italijoje labai skiriasi nuo lietuviškų. „Teramo universitete pagal ERASMUS programą studijavau pusmetį. Man regis, kad į mokslus Italijoje žiūrima gerokai rimčiau: paskaitų metu auditorijoje tvyro tyla, ateina tik tie, kurie nori klausyti, ką šneka profesorius“, – pasakoja Žydrė Dargužytė. Anot pašnekovės, čia mokomasi ne dėl pažymio, bet dėl žinių. Mergina pabrėžia, kad lietuviams dažnai pritrūksta tokio brandaus požiūrio. „Nemažai tautiečių mąsto stereotipiškai, mano, kad italai dideli tinginiai, o studijos Italijoje – atostogos. Iš tiesų yra šiek tiek kitaip – jei paskaitos prasideda po pietų, tai 8 val. ryto universiteto bibliotekoje jau gali rasti 70 proc. savo kurso draugų“, – dėsto studentė.
Paklausta, ar ir ji eidavusi studijuoti į biblioteką, žaismingai nusišypso. „Neidavau, nes bijodavau, kad manęs neįsimylėtų, – sako Žydrė ir priduria – esu pratusi studijuoti namuose.“
Itališkai paskaitų klausiusi uteniškė nustemba paklausta, ar daug pastangų reikėjo adaptuotis naujoje kultūroje. „Jaučiausi gerai, nes esu atvira įvairiems požiūriams. Kalbos barjero studijoms įpusėjus neliko – sunkumų atsirasdavo tik tada, kai profesorius kalbėdamas vartodavo daug specifinių terminų.“
Žydrė sako, jog tam, kad išmoktum italų kalbą, reikia ją pamilti kaip savąją, taip pat labai svarbu daug bendrauti su žmonėmis, kuriems ši kalba yra gimtoji.
„Mėnesį mokiausi italų kalbos Italų kultūros institute Vilniuje, po to lankiau intensyvius kursus Sienos universitete Italijoje, visa kita – asmeninis įdirbis ir bendravimo su italais rezultatas“, – patirtimi dalijasi mergina.
Pašnekovė sako, kad Italijoje įgyta patirtis buvo reikšminga ir rengiant magistro darbą. „Baigiamojo darbo tema – italų kultūrinė adaptacija Lietuvoje. Analizavau su kokiomis kliūtimis italai susiduria mūsų šalyje, kas padeda ir trukdo jiems adaptuotis“, – pasakoja Žydrė.
Paprašyta įvardinti studijų Italijoje trūkumus, magistrantė pabrėžia, jog trūksta dialogo su studentais. „Pasigendu aktyvaus studentų dalyvavimo paskaitose. Iš pradžių buvo keista, kad paskaitų metu kalba tik dėstytojai, o studentai klauso ir beveik niekada neįsiterpia. Tik paskaitos pabaigoje paliekama šiek tiek vietos klausimams ir įžvalgoms. Iš pradžių mane tai tiesiog žudė, nes esu įpratusi aktyviai reikšti savo nuomonę ir dalyvauti diskusijose. Studijų pradžioje juokaudavau, kad tokia sistema yra privalumas, bet tik tol, kol nemoki kalbos – nesijauti neįsitraukęs. Tačiau kai jau jautiesi galintis kažką pasakyti, turi kantriai sulaukti paskaitos pabaigos, o belaukdamas gali užmiršti, ką norėjai sakyti“, – kritikuoja Žydrė Dargužytė.
Anot jos, seminarai irgi vyksta neproduktyviai, nes jų metu daugiausiai kalba profesorius arba net keli profesoriai. „Semestro metu įprastai nereikia daryti jokių asmeninių ar grupinių darbų, tiesiog lankomos paskaitos ir studijuojama bibliotekoje ar namuose. Semestro įdirbis atsiskleidžia egzaminų sesijos metu. Beveik visi egzaminai Italijoje vyksta žodžiu. Jiems pasirengti skiriami beveik du mėnesiai“, – studijų patirtimi Italijoje dalinasi mergina.
Žydrė Dargužytė įvardija nemažai itališkos studijų sistemos privalumų: „Vienas ir, mano nuomone, pats svarbiausias – studijos yra neapribotos griežtų terminų. Gali visada būti ramus, kad spėsi. Jei yra paskirta galutinė data vienam ar kitam darbui atlikti – gali būti tikras, jog terminas bus pratęstas. Taip išvengiama ne tik papildomo streso, bet ir klaidų, kurios dažnos, kai bandoma įtilpti į griežtus datų rėmus.“
Mergina prasitaria, kad vis dėlto studijuojant su italais kyla sunkumų. „Kartą teko kartu su kurso draugais rengti rašto darbą. Susitikome pasidalinti darbais. Kai atėjo laikas sudėti atskirai parašytą medžiagą į bendrą tekstą, paaiškėjo, kad tai buvau padariusi tik aš ir mano draugė lietuvė. Kai paklausiau, kokios priežastys lėmė, kad darbai neatlikti, vieni teisinosi, jog nerado tinkamos literatūros, kiti – kad iškilo asmeninių problemų, treti – kad turėjo atlikti daug kitų studijų darbų“, – prisimena filologijos bakalauro studijas baigusi mergina.
Anot jos, tikrasis gyvenimas Italijoje vyksta vakare, po studijų. „Kur kas lengviau nei Lietuvoje susitarti dėl bendros veiklos. Tereikia pasakyti, kad po paskaitų nori kažką veikti, ir pasipila pasiūlymų lavina. Net jei nerandamas visiems tinkamas laikas susitikti valgyti picos mieste, tuomet kitą dieną kuris nors iš studentų atneša į universitetą mamos iškeptos itališkos duonos ar alyvuogių su mėsos įdaru“, – džiaugiasi uteniškė.
Galimybių šalis
Žydrė sako, kad jei Italijoje esi apsukrus ir nepasiduoti aplinkos įtakai – gali nuveikti labai daug. Paklausta, ar italai iš tiesų niekur neskuba, mergina patvirtina: „Jei susitarėte susitikti tam tikru laiku, galite būti beveik tikras, jog visada atsiras priežastis pavėlinti susitikimo laiką“, – dėsto studentė. Magistrantė teigia, kad italai visai nesikuklina sakydami, jog yra „mamučiukai“. „Būna netgi taip, kad paskambina ir pasako, jog susitikti laiku nepavyks, nes laukia, kol iš darbo pareis mama ir išlygins marškinius. Italijoje nieko nestebina tai, kad trisdešimtmečiai vaikai vis dar gyvena pas tėvus, niekur nedirba, mėgaujasi studentišku gyvenimu ir net nemąsto apie savo šeimą“, – italų kultūros ypatumus vardija pašnekovė.
Žydrė sako, jog italai dažniausiai netiki tuo, kad 24 metų žmogus gali ne tik studijuoti, bet ir dirbti, o labiausiai juos stebina tai, kad moka kelias užsienio kalbas. „Italijoje labai mažai studentų kalba angliškai. Nors mokykloje anglų kalba yra dėstoma, tačiau tam skiriama labai mažai dėmesio, daugiausiai orientuojamasi į tiksliuosius arba su menais susijusius mokslus. Dažnai tai, kad italai nemoka anglų kalbos, jiems yra kliūtis susirasti gerai apmokamą darbą. Italijoje daug nišų tiems, kurie yra apsukrūs, moka italų bei anglų kalbas“, – savo patirtimi Italijoje dalinasi Žydrė Dargužytė.
Nenugalima kelionių trauka
Aktyviai dirbanti ir studijuojanti mergina daug keliauja, netgi prasitaria, jog Italija iki šiol ją žavi labiausiai iš visų aplankytų šalių. „Kiekvieną kartą atrandi vis kažką naujo. Italija – tai ne garsieji pastatai Romoje, Florencijoje, Neapolyje ar kitame didmiestyje. Jei nori pažinti šią šalį, turi ištrūkti iš didmiesčio erdvės. Visa tai, ką Italija turi gražiausia, atrandi mažuose miesteliuose ar netgi kaimeliuose, o daugiausiai netikėtumų patiri pačios kelionės metu. Dažniausiai keliaudavau automobiliu su kitais studentais, atvykusiais iš skirtingų Europos šalių. Po daugybės kelionių nestebindavo netgi tai, jog vingiuotame kelyje tarp kalnų, kuriame eismas ganėtinai intensyvus, staiga už posūkio pamatai žmogų, genantį šimto avių bandą, už poros šimtų metrų šalikelėje žolę rupšnojančias karves ar laisvai pakelėse besiganančius arklius, kurie kartais iššoka ant kelio ir netgi yra buvę atvejų, kai bandė pasiaštrinti kanopėles į mašinos šonus“, – kelionių įspūdžiais pietų Italijoje dalinasi Žydrė.
Pašnekovė sako aplankiusi daugiau kaip šimtą skirtingų vietovių Italijos pietuose bei centrinėje dalyje. „Sužavėjo Kaprio sala. Jaučiausi atradusi rojų žemėje. Lapkričio viduryje maudžiausi Tirėnų jūroje, valgiau ką tik nuskintus apelsinus, kivius, kuriais salos gyventojai vaišindavo pagyrus jų sodus.“
Pokalbio pabaigoje paklausiu, ar mergina jautusi namų ilgesį. „Į Juknėnus noriu grįžti visada, nes ten manęs laukia patys brangiausi žmonės. Kad ir kur keliautum, kelionės tikslas bus aiškus tik tada, kai žinosi, iš kur atėjai.“
 |
| 15min.lt nuotr./„Jaunimo gidas“ |
