Patys vaikai sako, kad mokyklose jiems neįdomu, nes turinys yra nuobodus ir nereikalingas šiandienai, o ir tolima sėkmės perspektyva niekaip nemotyvuoja susikoncentruoti į mokslus. Švietimo ekspertai pritaria, kad situaciją galima vertinti iš skirtingų perspektyvų, bet žiūrint tiesiogiai iš vaiko – vaizdas gana liūdnas.
Prieš 20 metų mokytis skatino baimė
Vaikų psichologas Vaidas Arvasevičius pabrėžia, kad vaikai niekada nepasižymėjo aukšta motyvacija mokytis, o varomasis variklis moksluose paprastai būdavo baimės jausmas, kurį dažnai painiodavome su pagarba mokytojui.
„Dažnai daroma neteisinga prielaida, kad anksčiau mokiniai jautė ypatingą pagarbą mokytojams, bet, manau, kad prieš 20 metų ar daugiau mokiniai tiesiog bijodavo eiti į konfrontaciją su mokytoju. Pagarba, žinoma, buvo, bet ji būdavo, kaip ir dabar, kylanti natūraliai išskirtiniais atvejais, kai imponuodavo mokytojo asmenybė.“
Psichologas teigia, kad dabar mokyklose yra dingęs pagrindinis varomasis elementas mokymuisi – baimė. Mokiniai nebebijo būti nubausti, jų negąsdina į mokyklą iškviesti tėvai. Dėl baimės nebuvimo ar grėsmės nejautimo mokiniams yra daug sunkiau prisiversti mokytis.
Psichologo manymu, kalbant apie motyvaciją, svarbu suprasti, kaip smegenyse veikia pats motyvacinis mechanizmas, kas jį skatina ir iš kur jis kyla. Motyvacija yra susijusi su tuo, kad žmogus kažką darydamas, mato naudingą sau rezultatą. Tai yra labai individualus, dažniausiai nesąmoningas procesas, kuris pasireiškia per asmeninius poreikius, interesus ar baimes.
Motyvuoja geras santykis su mokytoju
Psichologas pabrėžia, kad negali būti vieningos sistemos arba sprendimo, kaip motyvuoti vaikus ar suaugusius, nes kiekvienas žmogus vertę mato skirtinguose dalykuose.
Pasak psichologo, apskritai mokiniai retai mato vertę mokykliniame gyvenime, nes jie savo vertę sieja su realiu laiku vykstančia išorine veikla. Mokiniui sakyti, kad eik mokytis, nes užaugęs galėsi išsirinkti gerą profesiją, yra laiko ir santykio gadinimas, nes tai absoliučiai neveikia vaiko.
Mokiniai nebebijo būti nubausti, jų negąsdina į mokyklą iškviesti tėvai.
V.Arvasevičius vis dėl to prideda, kad yra būdų kilstelti vaikų motyvaciją mokytis. Visų pirma, labai svarbus teigiamas santykis tarp vaiko ir mokytojo. „Reikia suprasti, kad esant nepagarbiam ar įtemptam santykiui, mokinys negalės susikaupti mokymuisi, o ir motyvacija bus visiškai nukritusi.“
Psichologas teigia, kad labai svarbi yra mokytojo asmenybė, todėl charizmatiškas, draugiškas mokytojas su stipriu gebėjimu įdomiai pateikti turinį, gali sužadinti mokinių smalsumą ir norą mokytis. Trečias, bet lygiai taip pat svarbus dalykas, yra mokomasis turinys. Svarbu, kad mokomoji medžiaga turėtų aiškią vertę, kitaip tariant, mokinys turi suprasti, kur savo žinias panaudos realiam gyvenime šiandien, o ne po dešimtmečio. „Deja, situacija mokyklose yra švelniai tariant kitokia, todėl labai gaila ir vaikų ir mokytojų“ – apgailestauja V.Arvasevičius.
„Popieriniai vadovėliai tiko mūsų tėvams“
Istorijos mokytojas Algis Bitautas sutinka, kad vaikams pamokose tikrai dažnai būna neįdomu ir viena iš galimų tam priežasčių yra naujos mokomosios medžiagos bei vadovėlių trūkumas.
„Dažna situacija tokia, kad mokykla išgali nupirkti vadovėlius tik vienai klasei. Man yra buvę, kad iš naujų vadovėlių mokytis galėjo tik viena septintokų klasė, o kitos šešios klasės mokėsi iš senų.“
Pedagogas taip pat pabrėžia, kad būtų pats laikas vadovėlius pradėti visiems suprasti plačiąja prasme.
„Švietimo ministerija negeba aprūpinti mokytojų tinkamu, kokybiškai parengtu turiniu. Popieriniai vadovėliai tiko mūsų tėvams, bet šiandieniniam vaikams tai yra neįdomu ir visai nemotyvuoja mokytis“.
A.Bitautas siūlo ŠMSM atstovams pagalvoti apie užduočių banko kūrimą tam, kad mokytojams nereikėtų prieš kiekvieną pamoką sukti galvos iš kur paimti įdomesnių užduočių.
„Jei noriu pasiruošti vienai tikrai įdomiai ir įtraukiančiai pamokai, aš užtrunku apie 5 valandas. Jūs man parodykite mokytoją, kuris norėtų skirti šitiek papildomų valandų pasiruošimui, kai ir mokykloje turi 30 kontaktinių valandų?“
Istorijos mokytojas siūlo mokytojams kūrybiškai ir su polėkiu pažiūrėti į pamokų vedimą, kad kuo daugiau mokomojo turinio būtų siejama su realiu, vaikus supančiu pasauliu.
„Vaikus galima sudominti mokytojo asmenybe bei kūrybiškomis užduotimis. Mokiniai turi galėti patirti, patys kurti, diskutuoti, kitaip tariant, aktyviai dalyvauti pamokose. Be to, nepamirškime ir asmeninės vaiko motyvacijos, nes būna atvejų, kad ir pats nuostabiausiais mokytojas su įdomiu turiniu nesudomins vaikų, nes vaikas tiesiog nesuinteresuotas“.
Turinys – atitrūkęs nuo realybės
Švietimo sistema išgyvena krizinį laiką, kur mokinys ir mokytojas labiau stengiasi išbūti nei natūraliai entuziastingai dalyvauti mokymosi procese. Iš asmeninė pedagoginės patirties galiu teigti, kad viena pagrindinių bėdų yra tai, kad turinys niekaip nesisieja su realybe.
Mes užsispyrusiai kalame vaikams tą pačią mokomąją medžiagą jau eilę metų, nors patys puikiai suprantame, kad nelabai ir aišku, kokių čia tų žinių reikės po dešimtmečio, o ir ne kiekvienam mokiniui akademinės žinios garantuos ateities sėkmę. Matematikoje ruošiame buhalterius, o chemijos pamokose – laborantus. Mokiniams neįdomu, nes nekalbame nei apie inovacijas, nei apie realius pavyzdžius iš šių dienų aktualijų, nei kaip jų žinios gali būti materializuojamos šiandien.
Visgi, jei pažiūrėtume į švietimą iš verslo perspektyvos, galėtume daryti prielaidą, kad išsiaiškinę mokinių poreikius ir interesus, galėtume daug tiksliau pataikyti į jų intereso lauką.
Mokinius turėtume mokyti kritinio mąstymo, gebėjimo analizuoti, dalyvauti derybose, komandinio darbo, gebėjimo pristatyti ir „parduoti“ idėjas, skatinti globaliai žiūrėti į vykstančius procesus, nes taip realiai funkcionuoja pasaulis. Beje, svarbu nebemenkinti naujai atsirandančių specialybių. Jei vaikai nori būti „influenceriais“ ar „streameriais“ – puiku, tik parodykime, kaip tai daryti kokybiškai, pamatuotai ir inovatyviai.
Kitas labai svarbus niuansas mokykloje yra patys mokytojai, kurie atėję iš akademinės aplinkos joje ir lieka, todėl retas kuris gali mokiniams pateikti realius pavyzdžius iš verslų ar bet kokių kitų inovacijų. Švietimui reikia pagalbos iš mokslininkų, verslo atstovų, įvairių institucijų, kad galėtume sukurti mokyklą, kuri iš tikrųjų būtų inovacijų „hub‘as“, o ne atsiliktų penkiais žingsniais už nugaros.
Mokiniams nesvarbu, kad biudžete nėra pinigų
Iš mokinių reikalaujame pagarbos mokytojui, pareigos jausmo mokytis ir supratimo, kaip visi sunkiai dėl jų dirba, bet vaikai neprivalo analizuoti situacijos, jiems nėra svarbu, kad šalies biudžete nėra pakankamai lėšų vadovėliams, kad prastai organizuojami viešieji pirkimai, kad kasmet vykdomos naujos reformos.
Mokiniai mato galutinį rezultatą – neretai pavargusius mokytojus, 2000 metų vadovėlius ir nuolatinį kartojimą „Tu privalai“. Bėda ta, kad jie taip negalvoja ir nemanau, kad kada nors galvos. Taigi galime aikčioti apie tinginius vaikus arba pabandyti juos suprasti ir prisitaikyti. Ir prisitaikyti ne lengvinant turinį ar kuriant šventę, bet dirbant sistemingai, įtraukiančiai ir svarbiausia – parodant, kaip jų žinios šiandien kuria aiškią vertę.
