– Lyderystė yra viena iš labiausiai šiais laikais vaikams siekiamų įskiepyti dalykų. Ką turime minty tai sakydami? Ar tikrai mums reikia, kad kuo daugiau vaikų būtų „lyderiai“? – klausėme Švietimo lyderystės konsultantės L.Stepanauskienės.
– Pasaulyje yra sukurtos net 65 skirtingos lyderystės sampratos klasifikavimo sistemos (P. G. Northouse, 2009). Kai aš galvoju apie lyderystę, klausiu savęs: kaip mane įkvepia kitas žmogus? Koks žmogus mane įkvepia? Todėl manau, kad pagrindinė lyderio savybė yra kitų žmonių įkvėpimas dalyvauti, mokytis, siekti bendrų visuomenei naudingų rezultatų. Lyderystė yra įtakos procesas, nes lyderis neprievartiniu būdu paskatina žmones siekti išsikeltų tikslų. Lyderis įkvepia savo pavyzdžiu, savo tikėjimu, savo vizija, savo elgesiu, bendravimu.
Ne. Jei bet kokia kaina sieksime vaikų lyderystės – tai bus dar vienas lūkestis vaikams šalia visų kitų dalykų, kuriuos reikia jiems atlikti.
Ar mums reikia, kad kuo daugiau vaikų būtų „lyderiai“? Ne. Jei bet kokia kaina sieksime vaikų lyderystės – tai bus dar vienas lūkestis vaikams šalia visų kitų dalykų, kuriuos reikia jiems atlikti. Kas labiausiai būtų malonu mūsų visuomenei – tai mylėti vaikus. Mylėti reiškia šiltai ir nuoširdžiai jais domėtis.
Kuo dažniau pabūti vaikų pasekėjais: su noru klausytis, ką jie kalba, kartu ieškoti atsakymų į jų keliamus klausimus, džiaugtis jų atradimais, stebėti, kaip jie auga, mąsto, kas jiems įdomu. Mums svarbu atsipalaiduoti nuo kontroliavimo ir pažvelgti į aplinką vaikų akimis, pamatyti pasaulį taip, kaip jį mato vaikai. Jei mums pavyks būti vaikų pasekėjais, vaikams pavyks tapti lyderiais. Taip vaikai iš mūsų pavyzdžio išmoks sekti mus ir mums nebereikės tiek daug prievartos ir kontrolės vaikų auginimo ir ugdymo procese.
– Kokias lyderio savybes įvardintumėt kaip pačias svarbiausias? Kokie lūkesčiai keliami jaunajai kartai?
– Įvairios lyderystės klasifikacijos įvardina skirtingas svarbiausias lyderių savybes. Nenorėdama išskirti savybių, keliu klausimą: kuo mums asmeniškai svarbūs lyderiai? Kai jie dalinasi savo išmintimi, mes būdami šalia jų darome tą patį. Kai jie dalinasi savo meile žmonėms, drąsa, teisingumu – visa tai pajuntame turintys savyje. Mes kiekvienas ir mūsų vaikai turi galimybes auginti bet kurias savybes. Kiekvienas renkasi pagal savo domėjimosi sritį ir ugdo skirtingus įgūdžius skirtingu laiko tarpsniu, nes kiekvienas yra autentiškas.
Aš įvardinčiau projekto „Lyderių laikas 2“ mokymosi procese girdėtą lyderystės modelį, kuris nusako erdvę, kurioje yra sąlygos lyderystei skleistis. Tai trys ašys – dalyvavimas, mokymasis ir rezultatai. Lyderio dalyvavimas sutelkia žmones bendrai veiklai. Nuolat jaučiamas mokymosi poreikis, nes einant lyderystės keliu nėra paruošto kelio ar galutinės stotelės. Rezultatai parodo, kad lyderio veikla turi viziją, veikla yra kryptinga, siekianti svarių rezultatų. Kuo labiau aiškesnė ir prasmingesnė asmens rezultatų vizija, kuo didesnis įsitraukimas į prasmingas veiklas ir mokymąsi, tuo daugiau pasiekiama darnos ir tvarumo.
Gaila, kad dažniausiai jaunimui keliami tik akademiniai lūkesčiai, bet ne lyderystės pajautimo ir supratimo. Jaunimo dėmesį ugdytojai ir tėvai sutelkė į tai, kad užduotis reikia atlikti teisingai, be klaidų, gauti gerus pažymius, išlaikyti egzaminus. Už tai dažnai pasiūlo atlygį ir atima galimybę vystytis vidinei ir transcendentinei motyvacijai. Vidinė mokymosi motyvacija – tai noras mokytis, nes įdomu pažinti, atrasti. Transcendentinė – kai jaučiu norą mokytis ne tik dėl savo malonumo, bet ir suvokimo, kad besimokantis būsiu naudingesnis savo komandai, bendruomenei, visuomenei.
Asmenybė pradeda augti nuo tada, kai imame ja nuoširdžiai domėtis ir besąlygiškai priimti tiek klystančią, tiek sėkmingą.
Todėl kai keliame lūkesčius jaunajai kartai, klauskime savęs: kokią aš pats patiriu motyvaciją mokydamasis santykio su augančia asmenybe? Ar vaiko aplinkoje yra pagarbaus ir saugaus mokymosi tradicija? Ar yra galimybė būti santykyje be tradicinio įvertinimo „gerai“ ir „blogai“? Ar vaikui suklydus jis lieka vertingas ir su smalsumu gali pabandyti dar kartą? Kokius klausimus kelia pats vaikas? Kokių atsakymų jis ieško? Kur jų ieško?
– Kokią įtaką šiame procese turi tėvai ir mokykla? Kokiame etape reikia pradėti ugdyti atsakingą ir veržlią asmenybę?
– Vaiko asmenybė formuojasi veikiama išorinės aplinkos. Todėl asmenybė pradeda augti nuo tada, kai imame ja nuoširdžiai domėtis ir besąlygiškai priimti tiek klystančią, tiek sėkmingą. Nuo kada tai pradėti? Nuo dabar. Nesvarbu amžiaus tarpsnis, etapas, svarbu pradėti dabar. Svarbu apsispręsti, kad noriu prisidėti prie savo vaiko asmenybės augimo, man įdomu, kaip jis jaučiasi, su kuo jis draugauja ir ko mokykloje išmoksta.
Šilto domėjimosi įtaka žmogumi be išankstinių lūkesčių yra didžiulė.
Tai skiriasi nuo lūkesčių akademiniams rezultatams, nes domimasi ne kokį pažymį gavo, bet ko išmoko, kas yra jo stipriosios savybės. Šilto domėjimosi įtaka žmogumi be išankstinių lūkesčių yra didžiulė. Jei domėjimasis nuoseklus, po truputį kasdien augantis, jis sukuria pasitikėjimo, saugumo erdvę. Tai būtina sąlyga asmenybei augti.
Mokyklos įtaka vaiko asmenybės ugdymui labai svarbi, ypač kai šeimoje nėra darnos ir sutarimo. Mokykloje dirbantys mokytojai, jų bendras tarpusavio sutarimas, pagarbus elgesys su vaikais gali būti tie idealai, kuriais vaikas norės sekti. Mokytojų pasitikėjimas vaikais, jų stipriųjų savybių pastebėjimas, įtraukimas į grupines užduotis, skatinimas domėtis pasauliu vaikui suteikia saugumo ir pasitikėjimo.
Svarbu, kad tėvai namuose rodytų pagarbą vaiko mokyklai, o kilus klausimams kartu ieškotų sprendimų bendraudami, keldami klausimus, bet ne kaltindami. Klausimų kėlimas – vienas iš svarbiausių lyderio bruožų, nes tai paskatinimas kitą susimąstyti ir pasirinkti. Klausimai parodo pasirinkimo laisvę, naujas galimybes, kuria dialogą.
– Kiek tam įtakos turi tėvų pavyzdys? Ar lyderio savybių neturintys tėvai gali išugdyti lyderį vaiką?
– Tėvų, senelių ar globėjų įtaka asmenybės augimui yra didelė. Besąlygiškas vaiko priėmimas ir domėjimasis juo yra daug svarbesnis nei tradicinis jo ugdymas. Jei vaikas turės galimybių ką nors daryti su suaugusiųjų palaikymu ne dėl jų pačių, bet dėl savęs, tai padės išlikti savimi, pajusti savo vertingumą, būti savarankišku ir drąsiu.
Svarbiausia, kad tėvai jaustų aistrą padėti vaikams. Nesvarbu, kiek galime padaryti, kad būtume naudingi vaikams. Tiesiog padėkime, pabūkime kartu su vaikais ir žinokime, kad net vienas gerumo žodis gali likti visam gyvenimui kaip pavyzdys. Kai tėvai klausia, kiek galiu turėti įtakos savo vaikui? Klausiu, kiek jūs įdėsite pastangų, kiek išbandysite strategijų, kad pavyktų susitarti? Tėvų pastangos labiau nei išskirtinės savybės padeda vaikui augti lyderiu.
Jei nepavyksta rasti greito sprendimo svarbiose situacijose svarbu panaudoti tėvų autoritetą, bet ne autoritarizmą, kai primetamos nuostatos ir normos. Autoritetas užsitarnaujamas tėvų geru pavyzdžiu, pagarbiomis kalbomis apie vaiko mokytojus, savo darbo aplinką, kitus žmones, savo paties mokymusi ir bendradarbiavimu šeimoje. Kai vaikai užduotis atlieka kartu su tėvais, turėdami savo aiškų vaidmenį, jie pripažįsta tėvų autoritetą ir mokosi iš jų pavyzdžio.
– Kokios didžiausios tėvų, norinčių išugdyti sėkmingą vaiką, klaidos? Kaip nesugadinti vaiko?
– Pati didžiausia klaida yra nesirūpinti savimi kaip tėvu, mama. Galvoti, kad tėvystė ir motinystė yra natūralus reiškinys ir atsisakyti tobulėjimo galimybių. Dažnai sėkmingi tėvai sako „vaikai yra mano mokytojai“, nes jie užmezga ryšį su vaikais ne tik žodžiais, bet ir veido išraiška, kūno klaba, stebi ir klauso ne tik ką vaikai sako, bet ir kas lieka nepasakyta.
Domėjimasis savo vaikais, jų vidinio pasaulio ir nuotaikų pažinimas reikalauja tėvų pastangų. Pažinus vaiko poreikius ir norus, galima surašyti kartu su vaikais lengvus, trumpalaikius tikslus. Jie nebus pasiekiami iš karto, bet tai galimybė nuosekliai stebėti, kaip vaikas siekia to, ką susitarė.
Jei norime, kad vaikai augtų kaip asmenybės svarbu, kad santykyje su mumis jie jaustųsi savarankiški, vertingi ir mylimi net jiems suklydus. Sunku, kai vaikai kartais nenori daryti to, ką turi padaryti: apsirengti, mokytis, miegoti, susitvarkyti. Tada keliu sau klausimą: koks mano gali būti vaidmuo? Ar esu pavyzdys vaikui tuo klausimu? Ar noriu būti kūrybingas ir sugebėti susitarti, parodyti lyderystės pavyzdį – padaryti įtaką be prievartos?
