Dėka aplinkybių, M.Plauškaitė pasirinko studijuoti vokiečių kalbos ir komunikacijos studijų programą. „Pati pradžia buvo iš tiesų sunki. Įstojau nemokėdama vokiškai nė vieno žodžio, net nežinojau, kaip paklausti elementariausio klausimo: „Koks tavo vardas?“ Įstojusi bijojau, jog šiose studijose nerasiu sau vietos. Galiausiai paaiškėjo, jog gana didelė mano kursiokų dalis arba pradeda nuo nulio, arba turi tik menkus kalbos pagrindus. Žinoma, buvo ir pažengusiųjų, dėl to iš pradžių buvome išskirstyti į savo kalbos mokėjimo lygį atitinkančias grupeles ir kai kurias paskaitas lankėme atskirai“, – apie studijų pradžią pasakoja germanistė.
Šiuo metu VDU studentė ne tik studijuoja vokiečių kalbą ir komunikaciją, bet ir po pirmo kurso pradėjo dirbti kaip vokiečių kalbos specialistė, taip pat įsitraukė į Academia cum laude veiklą universitete. Savo patirtimi M.Plauškaitė dalinasi interviu.
– Ar visada buvote linkusi į humanitarinius mokslus?
– Kiek save pamenu, taip. Knygų skaitymas man visada buvo mėgstamiausias laisvalaikio praleidimo būdas. Vėliau pradėjau pati rašyti įvairias trumpas istorijas ir eilėraščius, aktyviai dalyvauti skaitovų konkursuose.
– Kaip susiklostė, jog apskirtai pasirinkote studijuoti Vokiečių kalbą ir komunikaciją Vytauto Didžiojo universitete?
– Žinojau, jog noriu išsamiau studijuoti vieną kalbą, tik negalėjau apsispręsti kokią. Ilgą laiką blaškiausi tarp lietuvių filologijos, prancūzų ir švedų kalbų studijų. Vienuoliktoje klasėje dalyvavau VDU rengiamame respublikiniame moksleivių skaitovų konkurse, tai ir buvo mano pirmoji pažintis su šiuo universitetu. Pradėjau labiau domėtis siūlomomis programomis ir mane patraukė tuo metu atnaujinta vokiečių kalbos ir komunikacijos studijų programa. Skaitant dalykų aprašus labiausiai nustebino šių studijų „nefilologiškumas“. Jau pačiame pirmame semestre numatyta pažintinė profesinė praktika, didesnis dėmesys sutelkiamas į praktinį kalbos žinių pritaikymą, nebuvo perkrovimo mažiau aktualiais dalykais. Atrodė, jog pagaliau radau tai, ko ilgai ieškojau.
– Kokių lūkesčių turėjote įstodama į šią studijų programą?
– Stengiuosi bet ką darydama gyvenime per daug neįsisvajoti ir nesusikurti didelių iliuzijų. Čia atėjau su vieninteliu tikslu – išmokti vokiečių kalbą iki pačio aukščiausio įmanomo lygio. Kalbos mokymasis man tapo nuolatiniu darbu, kuris nenutrūkdavo nei per atostogas, nei savaitgaliais. Draugiški ir palaikantys universiteto dėstytojai pirmiausia padėjo atrasti ir pamilti pačią kalbą, o tai jau buvo rimtas pagrindas, suteikęs pakankamai parako greičiau judėti pirmyn. Per šiuos dvejus metus supratau, jog kiekvienas iš studijų pasiimame tai, ką norime ir sugebame pasiimti. Ateinant atvira širdimi, vedant smalsumui, nebus nė vienos paskaitos, kuri nebūtų naudinga.
– Kas iki šiol labiausiai patiko ar įsiminė studijų programoje?
– Labiausiai įsiminė dalyvavimas tarptautiniuose studentiškuose projektuose, kviestinių užsienio dėstytojų vizitai ir paskaitos. Pavyzdžiui, šį semestrą kartu su dr. Claudia Hess iš Saarlando universiteto gilinomės į tarpkultūrinės komunikacijos specifiką – to mokėmės per įvairias simuliacijas ir praktines užduotis. Praeitą rudenį dalyvavome tarptautiniame projekte su studentais germanistais iš Estijos, du pusmečius iš eilės bendradarbiavome su Marburgo universiteto studentais ir tokiu būdu tobulinome savo kalbos žinias.
– Kaip matote ir vertinate Vytauto Didžiojo universitetą?
– Mano manymu, šis universitetas yra skirtas veiklioms, įvairiapusiško išsilavinimo siekiančioms asmenybėms. Per pirmus dvejus metus turėjau galimybę papildomai išklausyti politikos pagrindus anglų kalba, teisės, analitinio mąstymo logikos kursus. Įgytos žinios nelaukia, kada bus pritaikytos po studijų – jas naudoju čia ir dabar. Be to, universitetas skatina aktyviai įsitraukti į pačias įvairiausias veiklas: pradedant studentų organizacijomis, mentorystės programomis, baigiant gretutinėmis studijomis. Pati nuo šio pusmečio tapau Academia cum laude bendruomenės dalimi. Tai yra unikali studijų sistema, kurioje sudaroma galimybė su pasirinktu dėstytoju dirbti ties konkrečia tema. Šiuo metu padedant fakulteto dekanei, doc. dr. Rūtai Eidukevičienei, gilinuosi į literatūrinio vertimo subtilybes. Galutinis studijų projektas – 2019 m. mirusios vokiečių kalbos vertėjos Irenos Brewing gyvenimo, pedagoginės ir kūrybinės veiklos apžvalga, jos pasirinktų vertimo strategijų analizė. Tai bus ne tik duoklė įdomiai iš Lietuvos kilusiai, o vėliau Berlyne gyvenusiai asmenybei, bet kartu ir indėlis virtualiam vertėjų žinynui, kurį rengia Mainco Johaneso Gutenbergo universitetas. Šiame universitete planuoju praleisti kitų metų pavasario semestrą pagal Erasmus+ programą.
– Kokie jūsų tolimesni planai po studijų? Kur norėtumėte dirbti ir ką veikti?
– Kadangi vokiečių kalbos specialistų labai trūksta, jau po pirmo kurso įsidarbinau nedidelėje lietuvių įmonėje, užsiimančioje gintarų gamyba ir prekyba. Bendrauju telefonu ir el. paštu su klientais iš Vokietijos, Austrijos, taip pat vykstu į darbines keliones po šias šalis. Planuoju ir toliau dirbti šioje įmonėje, kadangi galiu praktiškai pritaikyti paskaitų metu gaunamą informaciją, bendrauti su kitų kultūrų žmonėmis, keliauti. Be to, savo darbe turiu ir vertėjauti, todėl pradėjau labiau gilintis į šią sritį. Po studijų norėčiau studijuoti vertimo magistrantūroje, tačiau ar tai bus Lietuvoje, ar užsienyje – dar nežinau.
– Kokių rekomendacijų turėtumėte studijų programai Vokiečių kalba ir komunikacija?
– Tikiuosi, jog ateityje mes vis daugiau ir daugiau įsitrauksime į tarptautinius projektus su kitais užsienio studentais, studijuojančiais vokiečių kalbą, dirbsime su dėstytojais iš vokiečiakalbių šalių. Rudenį mūsų programoje pradės dėstyti du nauji gimtakalbiai dėstytojai iš Vokietijos, taigi, laukia naujos įdomios patirtys.
– Kaip vertinate teiginį, kad filologija – merginų sritis? Ar sutinkate su tuo?
– Žvelgiant iš statistinės pusės, pastebėtumėme, kad vis dėlto filologiją studijuoti dažniausiai renkasi merginos. Šiuo metu mano kurse yra tik vienas vaikinas. Spėju, jog visuomenėje dar išsilaikęs požiūris, kad filologija – labiau moteriška studijų programa. Mano manymu, ši nuostata, kaip ir tai, jog baigus filologiją galima dirbti tik mokytoju, yra visiškai atgyvenusi.
– Ko palinkėtumėte absolventams, sprendžiantiems, kokią studijų programą pasirinkti?
– Linkėčiau neįsprausti savęs į siaurus rėmus ir nedalinti pasaulio vien į tai, kas naudinga ar nenaudinga, paklausu ar ne. Jeigu būčiau pasidavusi aplinkos spaudimui ir rinkusis „perspektyvias“ studijų programas, būčiau buvusi labai nelaiminga. Šiuo atveju, posakis, jog nėra neperspektyvių specialybių, tik neperspektyvūs žmonės, yra absoliuti tiesa. Kad ir kaip banalu tai sakyti, bet šis sprendimas turėtų būti tik jūsų pačių ir niekieno kito.
