Interviu su teisininku prof. D. Žalimu – apie tai, kodėl teisininko profesija nėra ir negali būti tik mechaninis įstatymų taikymas ir kokių kolegų teisininkų laukiama.
– Sakykite, kodėl tas pats teisinis dokumentas dažnai yra interpretuojamas skirtingai?
– Teisės aktų žodinė išraiška savaime nėra ir negali būti tobula. Mes labai skirtingai suprantame tą patį žodį, ypač tų pačių žodžių derinius ir jų sąsajas su kitų teisės nuostatų žodine išraiška. Todėl dėl tikrosios tos nuostatos prasmės ir išsiaiškinimo tenka gerokai paplušėti.
Teisininkai yra žmonės, todėl natūralu, kad jie skirtingai mato pasaulį ir gali turėti įvairias nuomones ar įsitikinimus. Natūralu, kad diskusijos tarp skirtingas nuomones dėl tos pačios teisės nuostatos turinčių oponentų kartais padeda rasti sąlyčio taškų. Neįmanoma ir kaip tik būtų labai blogai, jei visais klausimais vyrautų tik viena nuomonė. Tačiau visuomenės konsensusas pageidautinas tokiais klausimais, kurie yra svarbiausi jos egzistencijai.
Teisė, kaip žinia, turi skirtingus aiškinimo metodus, todėl pažodinis aiškinimas tikrai nėra vienintelis galimas ir negali būti taikomas kaip vienintelis. Reikia atsižvelgti ir į istorinį aiškinimo metodą – t. y. kokią prasmę norėjo įdėti įstatymų leidėjas ar kitas teisėkūros subjektas, galų gale, taikyti teleologinį metodą atsižvelgiant, kokių tikslų yra siekiama formuluojant tam tikras teisės nuostatas, ir daugelį kitų, kuriuos reikia taikyti siekiant išsiaiškinti teisės nuostatos tikrąją prasmę.
– Lietuvoje dažnai girdima sąvoka „antikonstitutiška“. Ką apie tai manote Jūs, kaip buvęs KT teisėjas ir pirmininkas?
– Pastebiu, kad dažnai yra daroma viena labai paprasta klaida (ypač tų, kurie sako, kad teisinis reguliavimas, pavyzdžiui, susijęs su Galimybių pasais, Stambulo konvencija ar Partnerystės įstatymo projektas neva prieštarauja Konstitucijai) – sąmoningai ar ne, vadovaujamasi griežtai paraidine Konstitucijos interpretacija, suabsoliutinant tam tikras jos nuostatas ir ignoruojant jų sąsajas su kitomis nuostatomis, neįvertinant tikslų, dėl kurių suformuluota aiškinama nuostata, ir neatsižvelgiant į tarptautinį ir europinį kontekstą.
Aš nežinau, matyt, taip elgiasi tie teisininkai, kurie nėra itin sąžiningi ir iš anksto siekia tam tikrų tikslų, būtent įrodyti, kad tam tikros nuostatos yra antikonstitucinės, ir galbūt ignoruodami kai kuriuos objektyvius argumentus, kurie nepatvirtintų jų nuomonės.
Kodėl taip daroma? Sakyčiau, tai yra arba neprofesionalumas, arba savotiška iš anksto užimta pozicija ir priimami tik tie argumentai, kurie ją patvirtintų. Kartais atrodo, tam tikrai mūsų visuomenės daliai vis dar nesvetima seksistinių juokelių, moterų žeminimo ir smurto artimojoje aplinkoje pateisinimo tariamomis nacionalinėmis tradicijomis praktika.
– Panašiai elgiamasi ir su tos pačios lyties partnerystės instituto įteisinimu.
– Taip. Dėl tos pačios lyties partnerystės instituto įteisinimo mes galime turėti įvairias nuomones, tačiau reikia nepamiršti, kad visgi yra Konstitucija, yra Konstitucinis Teismas, kuris vienintelis pagal Konstituciją yra įgaliotas oficialiai aiškinti Konstituciją ir ją šiuo aspektu jau yra išaiškinęs.
Labai aišku, kad Konstitucija ne tik neuždraudžia, bet netgi įpareigoja tinkamai sureguliuoti šeimyninius santykius, kad būtų vienodai ginamos visos šeimos, nepriklausomai nuo to, kokios lyties asmenys šeimą sudaro, įskaitant ir tos pačios lyties šeimas, taip pat nepriklausomai nuo to, ar šeima sudaryta santuokos ar kitu teisėtu pagrindu. Tai yra daugiau nei aiškiai pasakyta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje 2019 metais.
Taigi sakyti, kad vienalytės partnerystės įteisinimo inciatyvos prieštarauja Konstitucijai yra tiesiog ignoruoti ir Konstituciją, ir Konstitucinio Teismo jurisprudenciją bei reiškia būti neobjektyviam. Galiu tik apgailestauti, kad taip atsitinka, tačiau tokiu atveju sunku įsivaizduoti normalią diskusiją, kai oponentas nepaiso labai objektyvių argumentų, kad ir kaip jam jie nepatiktų.
– Ar pritariate teiginiui, kad Lietuvoje teisininkų parengiama per daug?
– Gerų teisininkų niekada nebūna per daug, o Lietuvai jų visada trūko ir trūks.
Būti geru teisininku – ne vien tik turėti profesines žinias, bet būti ir kūrybišku. Tegu neatrodo, kad ši profesija yra tik mechaninis įstatymų taikymas. Niekada joks įstatymas arba juolab Konstitucija neatsakys a priori į visas gyvenime iškylančias situacijas. Būtent teisininkų uždavinys ir yra nepažeidžiant teisingumo ir protingumo principų tinkamai išaiškinti Konstituciją, pritaikyti įstatymą, atsižvelgiant į konkrečią situaciją.
Geram teisininkui reikia turėti ir drąsos, t. y. nebijoti išsakyti savo nuomonės, nebijoti kartais likti vienam, jeigu yra tam pagrįstų argumentų, ir turėti drąsos veikti pilietiškai. Kartais sakoma – teisininkas turi turėti stuburą. Reikia pripažinti, kad būna ir bestuburių teisininkų, kurie pasiduoda bet kuriai politinei valiai ar siauriems korporatyviniams interesams. Teisininkas turėtų turėti savo principus, tačiau tie principai turėtų būti Konstitucijos apsauga, teisės viršenybė, žmogaus teisės ir demokratija.
– Kokių kolegų laukiate?
– Labiausiai norėtųsi, kad į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą įstotų ir mokytųsi tie studentai, kurie nuoširdžiai mato savo gyvenimo tikslu tapti profesionaliu, geru teisininku ir kurie šią profesiją suvokia ne vien tik kaip gero uždarbio šaltinį. Taip pat labai svarbus pilietiškumas ir ambicija (gerąja prasme) keisti šiuolaikinę Lietuvą, aistra ir noras mokytis.
Reikia pripažinti, kad šiandien teisininkų, kurie būtų aktyvūs pilietinės visuomenės nariai, nėra daug. Kartais atrodo, kad teisininkai užsisklendžia savyje, užsidaro uždarame teisininkų rate ir jų visiškai nedomina nei valstybės, nei juolab tarptautinės problemos.
Tarpukaryje galima rasti labai daug teisininkų, kurie buvo aktyvūs visuomenininkai, savotiški reformų varikliai. Tokių šiandieninėje Lietuvoje labai trūksta.
