– Šalies mokyklose mokytojai dažnai būna džiaugsmingi?
– Mokyklose džiaugsmo mažoka, nors mokytojas visu savo gyvenimu vaikams turėtų rodyti, kaip yra gera gyventi. Taip turėtų būti. Humanistinis ugdymas itin akcentuoja mokytojo vaidmenį, asmeninį jo pavyzdį, net vaizdinius, kuriais pripildoma ugdymosi aplinka. Kai prisimename kokį nors savo buvusį mokytoją, kai vaizduotėje bandome atgaivinti prisiminimus, dažnai prisimename mokytojo šukuoseną, kalbėjimo būdą, judesius, rašymą lentoje, gal net trinktelėjimą liniuote per stalą. Prisiminimo erdvė būna prisotinta šių vaizdinių.
Visiškai pritariu tam, kad pamokas vedantis mokytojas turi galvoti, kaip jį prisimins užaugę mokiniai, kokį vaizdinį, įspaudą jam paliksi atmintyje. Todėl per mokytojo pavyzdį, gyvą paveikslą galima vaikus mokyti labai svarbių dalykų. Ir tai ne tik dalykinės žinios, bet ir gebėjimas džiaugtis gyvenimu, mokslu, išmokimu, savo pasiekimais.
Tačiau problema ta, kad mokytojo profesija yra labai sunki. Metams bėgant, išlaikyti gyvenimo džiaugsmą sekasi nedideliam kiekiui pedagogų.
– O kokius jūs atsimenate savo mokytojus, kurie spinduliavo gyvenimo džiaugsmu?
– Yra toks metodas – vaizduotės kelionė, kuris atėjo iš humanistinės psichologijos. Vaizduotės kelionės metu visa žmogaus asmenybė per jausmus, įsitraukimą, vaizdinių suaktyvinimą susitinka su savo buvusiais mokytojais. Užsimerki, įkvepi ir vaizduotėje pamatai save, dar vaiką, klasėje. Visiems tai pavyksta ir daugelis kalba apie tai, kad gerų mokytojų jų gyvenime buvo mažiau nei prastų. O mylimo mokytojo, kurį susitinki vaizduotės kelionėje, gali net kvapą užuosti. Prisimeni sagę ant krūtinės, jo dažniau vartotus žodžius.
Man pasisekė, daugelį mokytojų prisimenu geromis ir šviesiomis spalvomis. Tai buvo tikrai tie žmonės, kuriems rūpėjo mokinys. Jiems buvo svarbu ne tik perduoti žinias. Aš jutau, kad rūpiu jiems kaip žmogus. Pavyzdžiui, mano istorijos mokytoja Bičkauskienė visas situacijas išspręsdavo puikiu humoro jausmu. Ji gebėjo juokauti ne tik konflikto metu, o užbėgti konfliktui už akių ir tinkamu laiku tinkamoje vietoje, subtiliai pajuokaudama, išelektrindavo visą atmosferą. Mes prapliupdavome juoku ir pasijuokę galėdavome mokytis.
Humoro jausmas suteikdavo džiaugsmo pamokose. Mokytis buvo sunku, dalykinės žinios vis sudėtingėjo, gebėjimų neužtekdavo, reikėjo labiau stengtis, o kartu su intelektine įtampa, kuri reikalinga mokantis, humoro jausmas ir galimybė klasėje pasijuokti mokytis tik padėjo. Kartais galvoju, kad iš šios mokytojos perėmiau gebėjimą pajuokauti, jos vaizdinys apsigyveno manyje. Dabar, dirbdama mokykloje, mėgstu juokauti. Juk kiekvieno mokytojo kompetencinis įrankis privalo būti ir humoro jausmas.
– Neretai humoro jausmas gali pavirsti ir į ironiją, net sarkazmą.
– Tada malonumas ir džiaugsmas baigiasi. Pašaipos, įkandimai niekam nesukelia džiaugsmo ir laimės. Sarkazmas – jau nusivylusio žmogaus jausmų išraiška. Mokytojas neretai išnaudoja daug vidinių resursų ir jei jis ilgainiui negeba vidinių resursų atstatyti, neatranda gyvenime tokių užsiėmimų, kurie jam teikia daug malonumo, pavyzdžiui, prižiūrėti sodą, klausytis gongų muzikos, skaityti knygų, skaityti daug, rinktis filosofines knygas ir kt., jis tampa piktas. Juk pedagogas išlaikys gyvenimo džiaugsmą, jei į gyvenimą žiūrės filosofiškai. Tai yra – suvoks, kad nėra ko piktintis, taip veikia pasaulis, žmogus yra netobulas ir kt.
Gyvenimo džiaugsmą dažnai nužudo nuolatinė pasipiktinimo būsena: viskas vyksta ne taip, kaip aš noriu. Tai galbūt išmokta reakcija ir aš tai matau pedagogų bendruomenėje labai stipriai išreikšta.
– Empatija taip pat padeda į gyvenimą žvelgti filosofiškai?
– Neretai, kalbėdami apie empatiją, mes kalbame apie kančią. Nepaprastai svarbu suvokti, ką išgyvena kitas žmogus, užeiti į jo vidų, bet jame nepasilikti. Yra labai svarbu neužsibūti kito žmogaus viduje. Reikia užeiti, išjausti, pabūti šalia kito, bet neužsibūti. Didelė problema, kai jautresni mokytojai ilgą laiką gyvena savo mokinių kančia. Jei mokinys suserga vėžiu, išgyvename kartu su vaiku, jo šeima. Bet negali užsibūti toje kančioje, nes gyveni savo gyvenimą. Turi sugebėti suvokti, kad empatija nėra patekimas į kito žmogaus jausmų vergovę. Reikia gebėti subtiliai pabūti šalia, o ne imti primityviai gailėti.
O džiaugsmo atveju mokytojo parodyta meilė suteikia mokiniui jėgos džiaugsmo visam tolimesniam gyvenimui. Šildo širdį. Neretai džiaugsmo situacijoje, kai vaikai ar paaugliai ima juoktis iš tik jiems suprantamų dalykų, mokytojai juos tildo, slopina, nes ne vieta ir laikas. O galėtų empatiškai pasinerti į tą situaciją, taip suartėdami su vaikais. Reikia nepraleisti progos parodyti, koks esi žmogiškas, linksmas, kad su tavimi galima pasidalyti pokštais. Pernelyg didelis mokytojo rimtumas neretai atrodo agresyviai ir atitolina nuo mokinių.
– Mokytojo žmogiškumą vaikai dažniausiai pamato ekskursijų, turistinių žygių metu.
– Bet tai problema – negebėjimas būti autentiškam, būti savimi. Tai vaidmens vaidinimas – esu rimtas dalyko dėstytojas. O kas pasakė, kad rimtas dalyko dėstymas prieštarauja humorui, linksmumui, išdykavimui? Humanistai sako, kad išdykę vaikai yra tikri romantikai. Tai yra tiesa. Pedagoginis darbas todėl yra labai romantiškas. Išdykusius vaikus mes vadiname gyvenimo romantikais.
– O ką daryti, jei mokytojas užgesta?
– Mokytojas nuobodyla, arba užgesęs mokytojas, – tas, kuris ateina į klasę ir vaikai supranta, kaip mokytojui nuobodu dalyką dėstyti, jam pačiam neįdomu. Tokiam mokytojui vaikus išmokyti labai sunku. Vaikai mėgsta entuziazmu ir džiaugsmu trykštančius mokytojus. Nes mokytojas ateina ir visu savimi skelbia, kad atnešė į klasę kažką nepaprastai svarbaus. Ir tai, ką jie kartu patirs, išsiaiškins, nepaprastai įkvepia. Toks degantis pamokoje žmogus vaikų yra labai mėgstamas, jo pamokos labai mėgstamos.
Ir tarp pačių mokytojų turi būti džiaugsminga atmosfera mokykloje. Jie susitikę turi juoktis, juokauti, mokiniai turi matyti besišypsančius mokytojus. Mokytojų kambarys yra tokia labai pavojinga vieta mokykloje. Kartais ji gali virsti „juodąja skyle“. Kai mokytojai sueina į tam tikrą patalpą, kurią vadina mokytojų kambariu, o mūsų mokykloje jų yra trys, svarbu gebėti empatiškai išklausyti kolegas, kurie susiduria su sunkumais. Taip pat svarbu neužsibūti tarp priekaištų, dejonių, aimanų ir padėti kolegai išeiti iš dejonių zonos.
Mokymosi procese visada egzistuoja idėjų ir dejonių zonos. Idėjos mus įkvepia, o vėliau, kai idėjas realizuojame, susiduriame su sunkumais. Taip patenkame į dejonių zoną. Todėl mokytojų kambarys neturi tapti vieta, kur mokytojai susirenka, kad kartu padejuotų, papyktų. Jei pyktis nevirsta pasijuokimu iš situacijos ar savęs, nesitransformuoja į džiaugsmingą suvokimą, kad myliu savo profesiją, kad man patinka dirbti su vaikais, patinka kolegos, tada mokytojų kambarius reikia naikinti.
– Galbūt mokytojais tampa daug atsitiktinių žmonių, kurie nesupranta savo pašaukimo, todėl ilgainiui jie tampa pikti?
– Mokytojui yra neprofesionalu pykti ant kitų, kai jam pačiam kažkas yra negerai, kažką skauda, jis pavargęs, sensta. Mokytojas turi gebėti rūpintis savo psichine sveikata, užsipildyti turiniu, kuris jį įkvepia kasdien eiti į mokyklą. Jis turi aiškiai žinoti, kad mokytojo profesija – jo pašaukimas. Dažniausiai geras mokytojas yra tas, kuris gerai suvokia, kodėl profesiją pasirinko, suvokia jos sunkumus ir netgi žino, kad profesija niekada nebuvo labai brangiai atlyginama. Kai renkamės profesiją, suvokiame, kad mokytis reikės visą gyvenimą, informacijos kiekiai tik didės, kad mokslas juda tik į priekį, daug pasenusių žinių reikės keisti naujomis ir t. t. Žmogus, pasirenkantis šią profesiją, turi gebėti toleruoti ir nelabai malonius profesijos niuansus.
Humanistinis ugdymas Lietuvoje atsirado prieš 20 metų, dauguma mokytojų juo labai susidomėjo, suprato, ką duoda humanistinė, egzistencialistinė psichologija, geštaltpsichologija edukacijai, ugdymui – ji labai pakelia ugdymo kokybę ir svarbiausia – mokytojui į rankas įduoda įrankį, kaip tu pats gali padėti. Čia ir dabar gali suprasti, įsisąmoninti, kas vyksta tavo viduje, ir to išmokyti vaikus. Jei čia ir dabar gebu įsisąmoninti, kad man sunku užlipti į 3 aukštą, nes mano kūnas sensta, galiu apie tai kalbėti, nejusdamas kaltės. Todėl tikėtina, kad, dėl to supykęs, neapšauksiu nei vaiko, nei kolegos. Toks mokytojas supranta, ką įmanoma pakeisti, ko ne, ir dėl to neišgyvena.
– Mokykloje kuriate džiaugsmo dienas?
– Dirbdami su mokiniais, ypač paaugliais, neturėtume pamiršti kurti džiaugsmingų situacijų. Pradinėse klasėse mokytojai dirba labai gerai, nes jau pirmaisiais nepriklausomybės metais atrado, kaip galima dirbti įdomiau, kitaip. O pradinukai patys yra džiaugsmingi, jie nori visur dalyvauti, jiems viskas įdomu, patinka.
Bet nuo 5-osios klasės, kai prasideda dalykinis ugdymas, programa įspraudžia vaiką į rėmus. Tada šalia rutininio darbo, intensyvaus mokymosi labai svarbu nepamiršti, kad vaikai mokykloje dar turi patirti ir džiaugsmo. Vaikai neturi patirti patyčių, turi mokytis kuo geresnėje klasėje, atmosferoje, nebijoti ateiti prieš klasę kalbėti, pasitikėti klasiokais ir žinoti, kad jei įvyks konfliktas, bus suaugusiųjų, kurie padės viską išspręsti. Tai labai svarbu paaugliams, kurie ima atstumti suaugusiuosius, jiems tampa svarbus paauglių sociumas su savo subkultūra. Ją reikia pažinti, priimti, įnešti kažkiek korekcijų, jei esame empatiški suaugę žmonės.
Džiaugsminga paauglių klasė ta, kurioje gera atmosfera. Mokytojas čia turi labai daug padaryti, pajausti, padėti vaikams kurti santykius, mokyti kurti santykius. Būtina vaikus džiuginanti veikla, todėl mes mokykloje nuolat kuriame džiaugsmingas dienas, šventes, kuriose galima parodyti kitokius savo gebėjimus. Susijungia mokslas ir menas, menui atsiranda daugiau erdvės.
O kai mes baigiame semestrą, ne mokytojai, o mokiniai tėvams pristato savo veiklas, pasiekimus, parodo, ko išmoko, kuo gali pasidžiaugti, kokias stipriąsias puses savyje mato ar atrado. O po semestro pristatymo organizuojame semestro pabaigos šventę, kurioje visi mokytojai ir vaikai išvažiuojame čiuožti ant ledo. Tai būna sausio pabaigoje. Nebūna jokių pamokų – visi džiaugsmingai važiuojame švęsti.
Mokyklose labai svarbu pasidžiaugti rezultatais. Jei baigėsi svarbus etapas – pasidžiaugiame juo. Pas mus privaloma semestro pabaigoje atšvęsti semestrą kaip mūsų visų sėkmę. Sugalvojame įvairių formatų – čiuožykla, lobių ieškojimai, išvykos, spektakliai, kuriuos kuriame patys. Net apdovanojimai, t. y. dovanos, ne pirktos smulkmenėlės, o pačių pagaminti darbeliai.
Mes visi alkstame šviesos tiesiogine ir perkeltine prasme. Todėl kasmet rengiame šviesos šventę, o šiųmetė šventė yra skirta Vilniaus 700 metų jubiliejui. Visa mūsų mokykla – 200 vaikų – scenoje kuriame muzikos poezijos ir šokio spektaklį „Gedimino sapnas“ pagal B.Sruogos poemą „Giesmė apie Gediminą“. Tai ypatingas renginys, į kurį sukviečiame vaikų šeimas. Taip vaikai jiems įteikia dovaną, kuri nėra materiali. Atmosfera, kuri tvyro teatre per spektaklį, neužfiksuojama jokiais fotoaparatais ar vaizdo kameromis.
Ypač svarbu mokyklose – šventės neturi sustabarėti. Neduok Dieve, kai vyksta kalėdinės šventės su Kalėdų Seneliu raudonais rūbais. Šventės teikia džiaugsmo tada, kai jos yra netikėtos, kai nežinai, kas bus kitaip. Mūsų šventėse matau tik progresą, kokybę, pakerėjimą. Labai svarbu išsivaduoti iš sovietinių klišių – jokių rudenėlio švenčių ar montažų deklamavimų. Mes mokomės nudžiuginti kitą, apskritai – mylėti žmones.
Daugiau informacijos apie ugdymą Vilniaus humanistinėje mokykloje, pedagogų komandą bei mokyklos filosofiją rasite čia.
