A.Antanaitis: Pirmiausia pacituosiu ištrauką iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos spalio 18 d. posėdžio. Šių žodžių autorius yra Rimantas Vaitkus: „Vilniaus miesto mokyklų tinklas yra prasčiausiai sutvarkytas Lietuvoje, galbūt mes konkuruojam šiek tiek su Kaunu. Aš nežinau kodėl čia taip yra ir kodėl čia toks chaosas. Gal čia yra nekompetencija departamento vadovo ar kažkoks nenoras suprasti pertvarkos principų. Bet šiaip ar taip situacija yra labai bloga.“ Pone Vaitkau, keli metai vyksta Vilniaus mokyklų pertvarka ir kodėl ji įstrigusi?
R.Vaitkus: Mokyklų pertvarka prasidėjo 2000 metais. Buvo pradėta kalbėti, kad turėtų išnykti vidurinės mokyklos. Turėjo būti suformuotas tinklas, kurį sudarytų pradinės mokyklos, pagrindinės mokyklos ir gimnazijos. Dėl gimnazijų statuso debatai vyksta iki šiol. Nors įstatymas sako, kad vidurinių mokyklų iki 2015 m. rugsėjo 1 d. turėtų nebelikti. Sukurtas mechanizmas šių mokyklų akreditacijai: ar gali būti vykdoma vidurinio ugdymo programa mokyklose, ar gali mokykla turėti gimnazijos statusą? Vilnius, ilgai delsęs, šiais metais suskubo pabaigti tai, ką reikia padaryti pagal įstatymą.
Principai buvo įtvirtinti 2005 metais Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimu. Jau beveik 10 metų. Jeigu tų principų būtų laikomasi, šiandien nekalbėtume, kad kai kurių mokyklų likimas neaiškus. Vis dar kai kam neaišku, kaip tą tinklą sutvarkyti. Svarbiausia, kad tai kelia chaosą moksleivių ir jų tėvų galvose.
Ką matome? Vilniaus mieste didžiuliai transporto kamščiai. Jie baigiasi, kai prasideda moksleivių atotogos. Tai rodo, kad tėveliai veža vaikus į mokyklas. Tinklas neracionalus. Turime mokyklų, kuriose mokosi 1700 mokinių, bet turime ir tokių, kuriose – 400 vaikų. 15 metų nesugebame sutvarkyti antros pamainos klausimo. IX, X klasės persikloja su gimnazijos I, II klase. Ekonomiškai tai nenaudinga, nuostolinga valstybei. Taip yra dėl to, kad ilgą laiką buvo delsiama tinkamai sutvarkyti mokyklų tinklą.
Trukdo – 10 kilometrų
A.Antanaitis: Kodėl buvo delsiama, kokios priežastys?
R.Vaitkus: Visuomenėje susikolsčiusi nuomonė – ir aš tam pritariu, – kad vidurinė mokykla nebuvo joks blogis. Tai buvo mokykla, kurioje nuo I iki XII klasės mokėsi vaikai. Dalies šių mokyklų pažangumo rodikliai labai aukšti, aukštesni už daugelio gimnazijų. Dėl to vidurinės mokyklos buvo žymiai patrauklesnės negu suardytas mokyklų tinklas. Tėvai jaučiasi nesaugūs, kai vaiką tenka vežioti iš vienos mokyklos į kitą.
Kai kūrėsi gimnazijos, buvo manoma, kad jos kuriamos motyvuotiems, gabiems vaikams. Vilniuje buvo 3 gimnazijos. Jos galėjo priimti vaikus iš viso Vilniaus. Vaikai ateina po 8 klasių pagilintai mokytis įvairių dalykų. Tačiau kam tą chaosą sukelti ir kitose mokyklose, iki šiol nesuprantu.
A.Antanaitis: Pone Šventickai, turbūt blogiausia kai reforma prasideda, bet nesibaigia. Kodėl neišsprendžiami šie klausimai?
A.Šventickas: Nieko keisto nėra. Norvegijoje reforma vyksta 34 metai. Ir nežinia kada ji baigsis. Tobulėjimui ribų nėra. Gimnazijų kūrimosi tendencija buvo paleista savieigai. Buvo numatyta, kad tarp mokyklų atsiras konkurencija: mokiniai pasirinks geresnes mokyklas, gimnazijos sudarys savotiškas ugdymo programas. Siekis buvo pozityvus. Išėjo taip, kaip išėjo. Susikūrė gimnazijos, bet teritoriniu principu pasiskirstymas buvo netolygus. Turime teritorijų, kur nėra gimnazijų – Naujininkai, Fabijoniškės, kt.
Šiandien yra taip. Ilgajai gimnazijai nurodyti aiškūs kriterijai. Vidurinė mokykla automatiškai negali tapti gimnazija. Yra kriterijai, yra Vyriausybės nutarimas. Ten aiškiai nurodyta, kas yra ilgoji gimnazija. Jeigu įstatymų nekeisime, tai vidurinių mokyklų direktoriai, bendruomenės tam tikra prasme – įkaitai. Jų sukurti kriterijai neatitinka gimnazijai reikalingų savitumo kriterijų.
A.Antanaitis: Iki 2015 rugsėjo vidurinių mokyklų jau neturės būti...
A.Šventickas: Ši data kilnojama kasmet. Esmė – ne paskutinė data.
R. Vaitkus: Du trečdaliai Lietuvos mokyklų jau vadinasi ilgosiomis gimnazijomis. Bet iš tikrųjų jos yra vidurinės mokyklos.
A.Šventickas: Reikia aiškiai sutvarkyti įstatymus, pakeisti Vyriausybės nutarimus. Jeigu iš tikrųjų norime išlaikyti vidurines mokyklas miesto pakraščiuose. Kur nedaug moksleivių galėtų būti vidurinės mokyklos. Vyriausybės nutarime nurodoma, kad arčiau kaip 10 km negali būti dviejų panašių mokyklų. Reikia ieškoti savitumų. Vilniaus mieste tolimiausias atstumas tarp mokyklų yra 3-4 km. Kriterijus, kad 10 km atstumu negali būti dviejų identiškų mokyklų, Vilniaus mieste kerta per reformos šaknis. Vilniaus situacija skiriasi nuo provincijos.
„Vyriausybės nutarime nurodoma, kad arčiau kaip 10 km negali būti dviejų panašių mokyklų. Reikia ieškoti savitumų. Vilniaus mieste tolimiausias atstumas tarp mokyklų yra 3-4 km. Kriterijus, kad 10 km atstumu negali būti dviejų identiškų mokyklų, Vilniaus mieste kerta per reformos šaknis“, – sako A. Šventickas.
Chaosas organizaciniu lygmeniu?
M.Pakalnis: Daug klausimų kelia didžiulis neapibrėžtumas. Mano vaikas dešimtokas, mokosi vidurinėje mokykloje. Ir visiškai neaišku, kas bus toliau, kaip elgtis šeimai. Ar reikia ieškoti, būdų kaip įsiprašyti į kokią nors gimnaziją, ar į kitokią mokyklą? Situacija sudėtinga. Prieš 10 metų buvo aišku, kad reikės vykdyti pertvarką. Bet taip neatsitiko. Vilniaus Abraomo Kulviečio mokykla turi viziją, turi klasikinės gimnazijos sampratą, kurią parengė drauge su Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedros ekspertais, reformos kryptį palaiko mokyklos bendruomenė. Mokykla siekia tapti klasikine gimnazija – su sustiprintu lotynų ir graikų kalbų bei matematikos dėstymu. Visi reikalingi dokumentai buvo pateikti tiek savivaldybei, tiek ministerijai. Europoje tokios gimnazijos populiarios, vien Bavarijoje jų yra apie 50. Europoje vertinami specialistai, baigę tokias gimnazijas. Kadangi abiturienatai gauna stiprius klasikinių kalbų, matematikos pagrindus. Tai suteikia akiratį, mąstymo kokybę, pakloja pagrindus visavertėms akademinėms studijoms.
A.Antanaitis: Kur viskas įstrigo?
M.Pakalnis: Užstrigo savivaldybėje. Nors ne vieną kartą mokyklos tarybos ir bendruomenės atstovai buvo susitikę su švietimo departamento vadovybe, niekada nesame gavę įtikinamo atsakymo kodėl daromos kliūtys tokią gimnaziją kurti. Keistas šios iniciatyvos marinimo procesas trunka jau dešimtmetį: švietimo ministerijos atstovai pritaria, sako, kad įstatymui tai tarsi ir neprieštarauja, tačiau savivaldybės švietimo departamento vadovas tvirtina, kad prieštarauja. Mokykla seniai pateikė savivaldybei reikalingus dokumentus. Tačiau savivaldybės tarybos nariams spalio 18 d. posėdžiui išdalintoje medžiagoje, kurią rengė departamento specialistai, tvirtinama, kad Abraomo Kulviečio vidurinė mokykla dokumentų savivaldybei nepateikė. Tarybos nariai buvo suklaidinti. Kita vertus, trims kitoms vidurinėms mokyklos, kurios taip pat siekė ilgosios gimnazijos statuso, tame pat savivaldybės tarybos posėdyje buvo pritarta. Ir joms savo reformoms pagrįsti įstatymų tarsi pakako. Akivaizdu, kad trūksta aiškumo ir tų pačių kriterijų taikymo. Dabar tėvai nežino ką daryti. Mokyklos kolektyvas, kuris pajėgus suteikti išskirtinį išsilavinimą, taip pat nežinioje...
A.Antanaitis: Mes kvietėme atvykti į šią laidą ir savivaldybės Švietino departamento direktorių Gintarą Petronį, bet jis šiuo metu yra užimtas. Pone Vaitkau, ar iš tiesų stinga įstatyminės bazės?
R.Vaitkus: Buvau pasikvietęs pasikalbėti Vilniaus miesto mokyklų vadovus. G.Petronis pristatė savo matymą, ką reikėtų daryti. Aiškėja, kad viskas liks kaip buvę. Tik mokyklos bus pavadintos ilgosiomis gimnazijomis. Ir Abraomo Kulviečio, ir Mikalojaus Daukšos. Reikia aiškumo. Štai Senvagės mokyklos atvejis. Ji yra viename kieme su Vilniaus licėjumi. Abi gimnazijos. Senvagės mokykla turėtų komplektuoti ir žemesniąsias klases. Būtų kvaila, kad ji dirbtų tik su vyresnėmis klasėmis, kai šalia yra mokykla, kuri dirba su vyresnėmis klasėmis. Taryba priėmė sprendimą, kad leis komplektuoti penktąsias klases. Tačiau po metų vėl buvo uždrausta komplektuoti. Mes ir klausėme G.Petronio: „Kas čia vyksta?“ Tėvai pasimetę. Noriu aiškiai pasakyti: pabaikim šitas kvailas reformas. Estai padarė reformą pigiai ir paprastai: vietoj vidurinių mokyklų lentelių pakabino gimnazijos lenteles. Ir viskas. Jie neardė sistemos. Padarėme klaidą 1994 ar 1995 metais. Pripažinkime, kad buvo padaryta klaida ir ištaisykime. Neardykime dvylikamečių mokyklų. Gyvenimas viską sureguliuos savaip. Vilnius plečiasi. Štai Viršuliškės pasistatė du „bokštus“, ten gyvena 500-600 šeimų. Bet mokyklų tinklas ten jau sutvarkytas. Kur tie vaikai eis? Mes neišvengiamai grįšime prie mokyklų klausimo, jų „reformavimo atgal“. Gyvenimas verda, viskas juda, viskas dinamiška. Derėtų leisti mokyklų tinklui formuotis natūraliai.
Nori, kad būtų vienodos
A.Antanaitis: Panašu, kad vyksta chaosas pirmiausiai organizaciniu lygmeniu, pone Šventickai?
A.Šventickas: Negalima kaltinti vykdytojų. Departamentas vykdo, kas jam nurodyta. Kai parengiama viena ar kita programa, reikia žiūtėti ar ji atitinka įstatymus. Šis planas buvo svarstytas savivaldybės taryboje. Ir vyriausybės atstovas pasakė, kad keletas punktų pažeidžia įstatymus.
A.Antanaitis: Tai reforma neteisėta?
A.Šventickas: Sprendimai, kuriuos priiminėjo taryba – išgrynintoms gimnazijoms suteikti teisę komplektuoti penktąsias klases – yra neteisėti.
A.Antanaitis: Ir 10 metų to niekas nematė?
A.Šventickas: Todėl vieni atima, kiti prideda penktas klases. Kartais savivaldybės taryba piknaudžiauja. Įstatymų leidėjai eina savo keliu, miesto taryba – savo. Mokyklų direktoriai yra įstatymų įkaitai. Steigėjas yra miesto taryba. Jeigu ji įsteigia vieną gimnaziją, iš karto reikia kalbėti, ką daryti su tomis progimnazijomis, kurios šalia yra. Reikia priimti tokius sprendimus.
R.Vaitkus: Tai buvo pasakyta 2005 metais. Taryba pasakė, kad mokyklos turi būti susijusios – pradinė, pagrindinė ir gimnazija. Į jas negalima žiūrėti atskirtai.
A.Šventickas: Ir vienas vadovas galėtų vadovauti toms trims mokykloms. Būtų vieningos programos. Mažiau biurokratų. Ir tėvams būtų viskas aišku. Jiems ne pastatas svarbu. Svarbu, kur jų vaikas toliau mokysis.
A.Antanaitis: Ar Vilniaus miesto taryba kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministeriją ar į Seimą dėl įstatyminės bazės netobulumo, jeigu tai stabdo reformos eigą?
R.Vaitkus: Ministerija žino. Vilnius ir Kaunas liko du miestai, kurie mokyklų tinklo nesutvarkė. Rajonai viską susitvarkė. Jeigu Vilniuje yra 3 gimnazijos, renkančios vaikus su specialiais gabumais, visos kitos mokyklos gali likti tokios, kokios yra dabar. Tiesiog nepatrauklios mokyklos trauksis į mažesnes.
A.Antanaitis: Kodėl A.Kulviečio mokykla negali tapti gimnazija?
A.Šventickas: Gali. Jeigu keturmete gimnazija, gali nors ir šiandien. O ilgajai gimnazijai – numatyti kriterijai.
R.Vaitkus: M.Daukšos mokykla turi sutartį su Gedimino technikos universitetu, yra technologinės pakraipos, atitinka reikalaujamus kriterijus. Ji yra ilgoji gimnazija. Kalbant apie A.Kulviečio mokyklą – visiškai logiška būtų priimti analogišką sprendimą. Jį taip pat turi sutartį su Vilniaus universitetu, glaudžiai bendradarbiauja su Klasikinės filologijos katedra.
A.Antanaitis: Kas trukdo?
A.Šventickas: Visos klasės turi būti vienodos. Negali būti vienos – bendro lavinimo, kitos – su sustiprintu mokymu. Įstatyme nurodyta: jeigu mokykla sustiprinta – ji negali vykdyti bendrojo lavinimo programos.
A.Antanaitis: Pone Šventickai, jūs nenorite, kad Vilniuje būtų klasikinė gimnazija?
A.Šventickas: Noriu. Tik ką darys tie moksleiviai, kurie nenorės rinktis klasikinių kalbų? Jeigu gyvena šalia, ar turėtų eiti į kitą mokyklą?
Laukia rinkimų, dėlios taškus
A.Antanaitis: Pone Pakalni, ar supratote, kodėl A.Kulviečio mokykla negali tapti gimnazija?
M.Pakalnis: Būtų keista, jei visi moksleiviai staiga ima mokytis lotynų kalbos. Tai kelias, kurį mokykla eina jau 10 metų. Yra klasės, kurios mokosi lotynų kalbos, yra – kurios nesimoko. Jeigu būtų aiškumo, kad mokykla tampa ilgąja gimnazija, yra laiko tam pasiruošti. Aplink yra daug mokyklų, moksleiviai ir jų tėvai gali rinktis. Problemos nėra. Viską lemia žmonės. Yra mokytojai, kurie išmano dalyką, yra žmonės iš universiteto, kurie padėjo parengti atitinkamas programas. Ir to neleisti realizuoti vien dėl to, kad kažkas savivaldybėje to nenori...
A.Antanaitis: Minėta M.Daukšos mokykla. Toks pats atvejis. Ar įtariate kokias povandenines sroves?
M.Pakalnis: Nesu seklys, kad ką nors įtarinėčiau. Kad esama nenoro tai leisti – akivaizdžiai matosi. Esu dirbęs savivaldybėje, žinau tuos biurokratinius žaidimus.
R.Vaitkus: Čia spaudimas tikriausiai yra iš išgrynintų gimnazijų. Jos neturi vaikų V-VIII klasėse ir mato sau pavojų. A.Kulviečio mokykla patraukli dėl dviejų priežasčių. Vaikas, pradėjęs lankyti mokyklą nuo I klasės, žino, ką jis baigs. Pripranta prie mokytojų, kartu mokosi broliukas ar sesutė. Antra, tai yra klasikinė gimnazija. Dar geriau, patraukliau, įdomiau. Nesutinku su A.Šventicku, kad išgryninta gimnazija – gėris. Nėra vien gėris. Nuo mokytojų kolektyvo priklauso, ar mokykla stipri, ar silpna. Savivaldybė, kaip steigėja, turi sudaryti sąlygas visoms mokykloms būti stipriomis ir savitomis. Turėtų būti gėda, kad rajonų mokyklėlės aplenkia Vilniaus mokyklas pagal valstybinių brandos egzaminų rezultatus. A.Kulviečio mokykla turi gerą kolektyvą, demonstruoja aukštus brandos egzaminų rezultatus, daugybė vaikų į ją veržiasi.
A.Antanaitis: Kas sprendžia, ar gali A.Kulviečio mokykla tapti gimnazija? Sąlygos yra, kolektyvas yra, sutartis yra. Tarsi, viskas yra, o statuso nėra?..
A.Šventickas: Įstatymai.
A.Antanaitis: M.Daukšos mokyklai tie patys įstatymai galioja...
A.Šventickas: Šalia yra Antakalnio gimnazija, ji už 2-3 km. Vaikai gali rinktis. Fabijoniškėse kitos nėra. Yra Fabijoniškių mokykla, kuri taip pat planuoja tapti gimnazija. Po rinkimų reikės sudėlioti visus taškus, kad vaikams būtų gerai.
