Tačiau galų gale virvės tampymas baigėsi lygiosiomis – vieni didelį šaršalą sukėlusių tarpinių vienuoliktokų egzaminų nesusipratimų liko spręsti su specialiosiomis komisijomis pašonėje, o mokytojai – toliau rangytis bandant išlaviruoti, kaip paruošti mokinius likusiems egzaminams tiek akademiškai (be metodinės medžiagos), tiek psichologiškai.
Pirmąją lietuvių kalbos ir literatūros tarpinių egzaminų dieną kai kuriems mokiniams iškrito nuostabus Leonido Donskio tekstas, kuriame filosofas skirtingų žmonių, t.y. mūsų visų, gyvenimą po tuo pačiu dangumi įvardijo stebuklu. Būtų sunku nesutikti su šia įžvalga.
Juk tokių pavyzdžių turime ne vieną – pradedant Baltijos keliu iki garsiojo „Bayraktar Vanagas“ pirkimo Ukrainos pajėgoms. L.Donskis savo publicistiniuose straipsniuose dažnai mėgo vartoti žodį „stebuklas“. Ypač kalbėdamas apie demokratiją ir piliečių tarpusavio santykius. Tačiau ar tas magiškas žodis šiandien apibūdina tai, kas dedasi po švietimo saule?
Nebenoriu kartotis apie tai, koks chaotiškas ir mokiniams bei mokytojams nepalankus buvo pasiruošimas naujoms programoms. Apie tai daug kalbėjo Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkas Mindaugas Grigaitis, o ir iš NŠA atstovų buvo girdėti, jog mokytojai visuomet buvo kūrybingi, išsisuks ir dabar – tarpiniams egzaminas gali ruoštis be vadovėlių ir metodinės medžiagos.
Taip ir buvo! Likus vos dviem mėnesiam iki egzamino pagaliau buvo patvirtinti tobulintini vertinimo kriterijai, o šiandien galiu drąsiai teigti, kad su mokiniais juos neblogai perpratome, nes egzaminą išlaikėme visi. Ir neprastai!
Tačiau kai naudoju trečiąjį asmenį, apibūdindama savo mokinių egzaminų rezultatus, deja, neturiu omeny, jog prie to prisidėjo ŠMSM ar NŠA, nuleidę savo taisykles iš dangaus lyg kokį stebuklą, bet ne tą, apie kurį kalbėjo L.Donskis.
Ši situacija labiau prilygo asilo ir morkos istorijai, kai mes (mokiniai ir mokytojai) nebeturėjome kur dėtis – morka tapo mūsų išlikimo simboliu, kad ir kokia supuvusi ji buvo. Ir dėl to labai gaila. Ypač kai vienuoliktokai, egzamino metu skaitydami tokius L.Donskio tekstus apie skirtingų žmonių bendrystę, apie pastarąją sužino tik iš istorijos ar publicistikos, bet niekaip to nepatiria savo kailiu, laikydami egzaminus.
Toks žymus amerikiečių psichologas Marshall B.Rosenberg vienoje savo paskaitų yra sakęs, jog tam, kad skirtingų žmonių požiūriai begalybės tiesėje kažkur susitiktų, reikia kalbėtis. Be kaltinimų. Tačiau ar tai dar įmanoma, kai paskutinę tarpinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino dieną vis dar veidaknygėje liejame tulžį dėl nelygiaverčių tekstų, stringančios egzaminų sistemos, kitų nereikšmingų detalių ir po savo įrašais skaitome valstybinių institucijų atsifutbolinimo žinutes.
Ar mums (dabar jau visoms pusėms) dar yra šansų tapti tuo donskiškuoju stebuklu, ar vis tik liksime burbuliuoti tik sau suprantama šnekta prie amžinai renčiamo Babelio bokšto?
