Biotechnologijos – stipri mokslo šaka Lietuvoje
Ne vieną tarptautinį apdovanojimą už mokslinį darbą neuromokslų srityje gavusi U. Neniškytė biochemikės kelią pradėjo VU. Čia ji baigė biochemijos bakalauro ir magistrantūros studijas. Tokį pasirinkimą padarė labai sąmoningai, nes objektyviai įvertino, ką gautų svetur: „Tai, ką galiu gauti čia, vietoje, man atrodė pakankama. Aš ir gavau pakankamai.“ Ji sako, kad net po visų tarptautinių patirčių vėl rinktųsi VU, nepaisydama galimybių išvažiuoti studijuoti svetur.
Mokslininkė įsitikinusi, kad biochemija ir biotechnologijos Lietuvoje turi labai senas tradicijas, todėl tai yra vienos stipriausių mokslo šakų mūsų šalyje. Toks įvertinimas nėra be pagrindo. Pirmiausia ji pamini dėstytojus, kurie yra pasaulinio lygio mokslininkai. Neuromokslininkė pabrėžia, kad jie ne tik dėsto, bet ir suteikia galimybę mokytis iš sektinų pavyzdžių.
U.Neniškytė: net po visų tarptautinių patirčių vėl rinkčiausi VU, nepaisydama galimybių išvažiuoti studijuoti svetur.
VU privalumu ji laiko ir didelį konkursą tarp stojančiųjų bei aukštą stojamojo balo kartelę. „Kai stojau į biochemiją, žemiausias stojamasis balas buvo 9,2. Įstojęs supranti, kad čia susitiksi su žmonėmis, kurie mokyklinį kursą išmano tikrai labai gerai, todėl kartu su jais iš karto galėsi kopti į viršų“, – studijų pradžią VU prisimena ji. Biochemikė sako, kad, stojamajam balui siekiant vos 4–5, gabaus studento talentas ne visada lieka realizuotas, nes dėstytojai orientuojasi į visos grupės gebėjimus.
Puiki akademinė aplinka apsupo Urtę talentingais žmonėmis. Tokių žmonių, be abejo, ji buvo sutikusi ir geriausiuose užsienio universitetuose. „Mes turime šnekėti apie geriausius universitetus ir būtent tai akcentuoti. Stodami į vidutinį Anglijos universitetą nebūtinai papulsime į tokio lygio grupę, kokioje norėtume dirbti“, – pabrėžia neuromokslininkė.
U. Neniškytė sako, kad trečiasis, ne toks akivaizdus komponentas – pačios biochemijos studijos. Ji pati savo mąstysena buvo labiau chemikė nei biologė, o Lietuvoje biochemija yra chemijos, o ne biologijos mokslų kryptis. „Lietuvoje pradedame nuo chemijos, ją laipsniškai papildome biologijos disciplinomis ir taip užsiauginame biochemikus. Tuo tarpu pasaulyje biochemija dažniau yra biologijos dalis“, – skirtumus pažymi mokslininkė.
Stodami į vidutinį Anglijos universitetą nebūtinai papulsime į tokio lygio grupę, kokioje norėtume dirbti.
U. Neniškytės manymu, chemija yra sudėtingesnis mokslas. Ji sako, kad nėra sutikusi savarankiškai jį perkandusių žmonių, o intuityvesnį biologijos dalyką galima išmokti patiems. Būtent tai ir turėtų palengvinti pasirinkimą: „Renkantis, kur studijuoti, verta pagalvoti, kas visoje šioje srityje tau yra sunkiausia, ir tada pasvarstyti, kur galėsi gauti būtent tų žinių, kurių savarankiškai įgyti nesugebėsi. Tam, ką gali įgyti savarankiškai, studijos nereikalingos.“
Išsiskyrė iš Kembridžo universiteto studentų
Chemijos žinios itin pravertė baigus bakalauro ir magistrantūros studijas. U. Neniškytė pastebėjo, kad jai atliekant mokslinius tyrimus dažnai būdavo įvertinamas kūrybiškas ir originalus problemų sprendimas, kuris, pasak mokslininkės, yra tiesiog kitoks – į viską ji pradžioje žvelgia iš chemijos perspektyvos. Būti kitokiam gamtos moksluose, kuriuos kasmet baigia daugybė studentų, yra labai svarbu: „Tam, kad išsikovočiau savo nišą, privalau būti kuo nors unikali, ir tas VU biochemijos studijų suteiktas unikalumas buvo labai vertingas.“
Neuromokslininkė prisipažįsta, kad pradėjusi doktorantūros studijas Kembridžo universitete niekada nesijautė per silpna, atvirkščiai, kai kuriais aspektais buvo net stipresnė už savo kolegas. Viena iš priežasčių, apie kurią stodama net nepagalvojo, yra ta, kad VU savo studentus labai anksti įsileidžia į laboratorijas. Dažniausiai jie ten patenka po antro kurso, nors ir pirmakursiai jau veržiasi ir nori prisidėti prie projektų vykdymo.
„Kai atvažiavau į Kembridžą, tai jau buvo šeštasis mano projektas. Turėjau labai daug ir įvairios tarptautinės patirties (diplominis darbas Europos molekulinės biologijos laboratorijoje Vokietijoje, stažuotė JAV, magistrantūros vasaros projektas, magistro darbas Heidelbergo BIOQUANT institute Vokietijoje ir kt.). Studentai Kembridžo universitete, kur įgyjamas labai aukšto lygio išsilavinimas, per bakalauro ir magistrantūros studijas turi 40 savaičių praktikos, o tai mažiau, nei turi VU GMC bakalauro studentai“, – svarbų skirtumą tarp universitetų pabrėžia dėstytoja.
Tam, kad išsikovočiau savo nišą, privalau būti kuo nors unikali, ir tas VU biochemijos studijų suteiktas unikalumas buvo labai vertingas.
U. Neniškytė sako, kad tokia praktika Lietuvoje jau yra įprasta. Tai padeda studentams tapti jaunais savarankiškais mokslininkais dar prieš doktorantūros studijas. „Laboratorinio darbo paskirtis tokia ir yra – atsakymų ieškoti bandant, patiriant nesėkmes ir klystant. Analizuoti nesėkmes ir ieškoti sprendimo būdų“, – darbo laboratorijoje svarbą paaiškina biochemikė.
Ji pastebėjo, kad VU studijos yra orientuotos į studentą ir gerokai labiau jam pritaikytos nei viename geriausių pasaulio universitetų, kuriame jos organizuojamos visiškai kitokiu principu. Mokslininkė sako, kad Lietuvoje dėstytojai labai detaliai pateikia medžiagą, ją paruošia, išdėsto, tad studentams belieka ja pasinaudoti ir mokytis bei gilintis. Kembridžo universitete studentai daug daugiau dirba savarankiškai. U. Neniškytė sako, kad Lietuvoje studentai pripratę gauti jau paruoštą medžiagą ir tai riboja jų galimybes išmokti informacijos ieškoti ir mokytis patiems. Vis dėlto ji sutinka, kad geriausia ieškoti pusiausvyros.
Studentai nori ne knygas skaityti
U. Neniškytė studijas VU GMC drąsiai prilygina geriausiems užsienio universitetams. „Motyvuoti ir protingi grupiokai, stimuliuojanti ir augti skatinanti aplinka, galimybė anksti pradėti darbą laboratorijose. Mes žinome, kad gyvybės mokslus studijuoti nusprendę žmonės nori daryti eksperimentus, o ne skaityti knygas. Įstojusieji nori dirbti rankomis ir čia ta galimybė atsiranda daug anksčiau ir daug platesne apimtimi“, – apie aukšto lygio studijas VU GMC pasakoja mokslininkė.
Studijų metais atlikti darbai virsta publikacijomis, kurios labai praverčia ieškant doktorantūros studijų ir stažuočių. VU tam ruoštis galima pradėti labai anksti. Viena iš buvusių U. Neniškytės studenčių vos pradėjusi doktorantūrą jau turi tris publikacijas.
Mokslininkė negaili pagyrų kolegoms bei doktorantams ir drąsiai tvirtina, kad tikrai ne visi sutiktieji Kembridžo universitete buvo geresni.
Neuromokslininkė sako, kad turėti publikacijų dar prieš doktorantūrą yra didelis privalumas. „Tai įrodo gebėjimus, nes niekas žmonių tarp autorių atsitiktinai neįtraukia. Ir labai padeda ateityje, nes jau galima parodyti savo indėlį į tiriamąjį mokslą“, – VU suteikiamus privalumus vardija U. Neniškytė.
Mokslininkė negaili pagyrų kolegoms bei doktorantams ir drąsiai tvirtina, kad tikrai ne visi sutiktieji Kembridžo universitete buvo geresni. Ji pastebėjo, kad žmonės, nusprendę studijas baigti VU ir pasirinkę doktorantūrą GMC, yra labai talentingi ir pratę daug dirbti. „Jie jau turi daug patirties laboratorijoje. Pradėję dirbti jie jau būna bent metais pažengę į priekį, nes jiems nebereikia visko mokytis iš naujo“, – darbo laboratorijoje privalumus paaiškina biochemikė.
Laboratorijos GMC geresnės nei Kembridže
Naujasis VU GMC pastatytas konsultuojantis su tokio tipo pastatus projektuojančiais architektais, tad atitinka geriausių tarptautinių centrų standartus ir yra pritaikytas mokslininkų darbui.
„Stebinantis gerąja prasme net ir užsienio kolegas. Mano kolegos žinojo, kad grįžtu į Lietuvą. Jiems buvo sunku įsivaizduoti, kokios sąlygos Lietuvoje manęs laukia, bet pamatę filmuotą medžiagą, kaip mes dirbame, liko labai nustebinti“, – apie išskirtinai kokybišką aplinką studentams ir tyrėjams pasakoja mokslininkė.
Mokslui skiriama struktūrinės paramos iš ES fondų dalis leidžia toliau gerinti infrastruktūrą.
U. Neniškytė giria itin gerą infrastruktūrą, dėl kurios gyvybės mokslams pritaikytas pastatas yra geresnis tiek už Kembridžo universiteto, tiek už Europos molekulinės biologijos laboratorijos pastatą Italijoje. „Turime santykinai daug erdvės, racionalų laboratorijų užimtumą ir optimalų vienam darbuotojui skiriamą plotą. Erdvių yra daug, o ploto turime daugiau nei kitos tarptautinės laboratorijos“, – GMC privalumus išskiria ji. Prestižiniame Kembridžo universitete, kur teko dirbti sename, aurą turinčiame pastate, laboratorijose nebuvo tam tikrų reikalingų sąlygų arba plotas nebuvo naudojamas racionaliai.
Neuromokslininkė neabejoja, kad sąlygos gamtos mokslams plėtotis Lietuvoje ateityje tik gerės. Ji džiaugiasi, kad mokslui skiriama struktūrinės paramos iš ES fondų dalis leidžia toliau gerinti infrastruktūrą. „Pavyzdžiui, šiuo metu yra vykdomas „CossyBio“ projektas. Už skirtus 6 mln. eurų bus nupirkta aukščiausio lygio įranga ir prietaisai, kurių daugelis universitetų dar neturi. Tokios infrastruktūros atvežimas bus žingsnis į priekį ir Lietuvai, nes bendradarbiauti ir kartu dirbti prie visiškai naujų tyrimų galės visos Lietuvos tyrėjai“, – reikšminga pažanga didžiuojasi U. Neniškytė.
Startuos naujas neurometodų kursas
Į Lietuvą grįžusi tarptautinio pripažinimo sulaukusi mokslininkė su savimi atsivežė ir naujas kompetencijas, kurios prisideda prie GMC ir kartu visos šalies augimo. Nuo rudens ji planuoja dėstyti naują discipliną, paremtą jos pačios patirtimi Europos molekulinės biologijos laboratorijoje. „Neurometodų kurse apžvelgsime, kaip ir kokiais būdais galime atlikti molekulinius neuromokslinius tyrimus ir kaip galime juos derinti, siekdami gauti kiek galima daugiau informacijos“, – trumpai apie programą paaiškino ji.
U. Neniškytė ketina taikyti studijų formą, artimesnę tam, kaip kursai dėstomi Kembridžo universitete.
Šiuo metu jau yra rengiama publikacija, kurioje Urtė su komanda suderino eksperimentus nuo ląstelių kultūrų iki gyvos pelės smegenų funkcinio magnetinio rezonanso vaizdinimo. Jų metu laipsniškai, taikant skirtingo lygmens tyrimus, buvo ieškoma atsakymo į tą patį klausimą – kaip smegenyse atrenkamos reikiamos jungtys ir pašalinamos nereikalingos. Būtent tokia ir bus jos naujai dėstomo dalyko idėja: kaip galima atsakyti į mokslinį klausimą atliekant tyrimus nuo pavienių ląstelių iki globalių smegenų tinklų. U. Neniškytė ketina taikyti studijų formą, artimesnę tam, kaip kursai dėstomi Kembridžo universitete.
„Studentai turės skaityti straipsnius patys, mes diskutuosime, mokysimės dirbti su tekstu, jį kritiškai vertinti, įžvelgti publikacijos stipriąsias ir silpnąsias savybes. Žiūrėsime, kaip seksis, nes visi turėsime rasti bendrą kalbą“, – pasakoja biochemikė, nusiteikusi su studentais rasti kompromisą, jei jos vizija nesutaptų su jų lūkesčiais. Taip ji sieks užtikrinti, kad programa studentams būtų tikrai naudinga.
Pati dėstymą ji mato kaip savo indėlį į naujosios mokslininkų kartos ugdymą.
Privalumas – tarpdisciplininiai tyrimai
Mokslininkė toliau tęsia tyrimus ir dirba Biomokslų instituto Neurobiologijos ir biofizikos katedroje. Ji džiaugiasi, kad gali ugdyti kompetencijas savo mokslinėje grupėje ir kad persikėlus į GMC atsirado galimybė daug lengviau vykdyti tarpdisciplininius projektus. Ji pabrėžia, kad visi dabar vykdomi projektai yra atliekami bendradarbiaujant tiek su Lietuvos, tiek su tarptautiniais partneriais.
Esame pasaulinio lygio žaidėjai, mums patikimi aukšto lygio darbai. Vokiečių kompanija nebūtinai ieško vokiečių, bet šnekasi ir tariasi su mumis.
„Visos naujos idėjos ir projektai dažniausiai apima ne tik mūsų grupės, bet ir aplinkinių kompetencijas“, – apie darbą GMC pasakoja U. Neniškytė. Ji pabrėžia, kad VU centras yra matomas kaip tarptautinio lygio žaidėjas. Pavyzdžiui, šiuo metu vykdomas bendras projektas su „ZEISS“ mikroskopų gamintojų vaizdų programinės įrangos vystymo skyriumi, kuriuo siekiama sukurti naujus vaizdų analizės metodus.
„Mums naudinga tai, kad galime išbandyti tuos metodus anksčiau nei bet kas kitas, o jiems – kad mes išbandome ir tai taps programinės įrangos paketo dalimi. Tai rodo, kad esame pasaulinio lygio žaidėjai, mums patikimi tokio lygio darbai. Vokiečių kompanija nebūtinai ieško vokiečių, bet šnekasi ir tariasi su mumis“, – GMC įvertinimu džiaugiasi U. Neniškytė.
Pasaulinio lygio mokslininkai grįžta vis dažniau
VU GMC atidarymas ir sėkmingas jo darbas gali būti viena iš priežasčių, kodėl suaktyvėjo stojimas į gamtos mokslų studijas. Pasak jos, tam įtakos galėjo turėti ir platesnis lietuvių atliekamų mokslo darbų viešinimas, Virginijaus Šikšnio ir Sauliaus Klimašausko pasiekimų pagarsinimas. Sugrįžusi į Lietuvą Urtė taip pat gan daug laiko skiria mokslui populiarinti. Ji sako, kad gamtos mokslai suteikia labai gerą išsilavinimą ir neapriboja absolventų tik darbu laboratorijoje.
„Galima dirbti tiriamąjį ar taikomąjį darbą tokiose įmonėse kaip „Thermo Fisher Scientific“. Turime ir mažų kompanijų, kurios įsikūrusios netoli GMC, šalia esančiame verslo inkubatoriuje. Doktorantai jau tampa šių atžalinių (angl. spin off) kompanijų dalimi, kūrėjais ir technologijų vystytojais. Tai reiškia, kad yra galimybė ne tik gauti diplomą, bet ir susikurti darbo vietą sau ir kitiems“, – apie studijų perspektyvas pasakoja biochemikė. Ji priduria, kad gamtos mokslus baigę žmonės gali pasvarstyti ir apie tokias mokymo programas kaip „Renkuosi mokyti“. Mokslininkės manymu, Lietuvoje trūksta jaunų ir talentingų mokytojų, kurie sugebėtų šį dalyką mokykloje išdėstyti taip, kad sudomintų ir užkrėstų juo mokinius. Ji sako, kad toks pasirinkimas labai vertingas, jei yra noro įdėti pastangų ir dirbti gamtos mokslų srityje.
GMC siekis – tapti tarptautiniu centru
U. Neniškytė atskleidė, kad GMC siekia tapti tarptautiniu centru, todėl jau dabar rengiamos tarptautinės programos. „Siekiame pritraukti žmonių iš regiono, nes, lyginant Lietuvą su kaimyninėmis Latvija ar Baltarusija, mes esame labai stiprūs. Atvyksta nemažai susidomėjusių žmonių iš Indijos, Turkijos ir kitų šalių, kurie ieško galimybės įgyti tinkamos kokybės išsilavinimą“, – apie tolimesnius centro planus pasakoja biochemikė. Ji įsitikinusi, kad į GMC greitai prigužės ir daugiau užsieniečių.
Mokslininkė neabejoja, kad daugiau kolegų iš užsienio parvilios VU įsteigta nauja podoktorantūros stažuočių programa, kuri yra orientuota į daktaro laipsnį svetur įgijusius žmones. Stažuotojais jau patvirtinti ne tik lietuviai, bet ir jokių ryšių su Lietuva neturėję užsieniečiai, matantys VU kaip tinkamą instituciją tęsti savo mokslinę veiklą.
Vis dėlto išlieka klausimas: kaip pritraukiant užsieniečius užsitikrinti, kad niekas iš Lietuvos neišvilios mūsų jaunųjų mokslininkų? U. Neniškytė nuramina sakydama, kad išvykę žmonės nori grįžti ir grįžta. O išvykimas į užsienį yra naudingas tiek jiems, tiek Lietuvai.
Lietuva pajėgi užauginti tarptautinio lygio mokslininkus, tačiau aplinkos pakeitimas yra naudingas ir patiems studentams, ir Lietuvos mokslui.
Urtė perspėja, kad net ir labai sėkmingas mokslinis darbas, atliktas tik vienoje institucijoje, vertinamas kiek atsargiai. „Mums Kembridže visą laiką sakydavo, kad baigus doktorantūrą nerekomenduojama likti podoktorantūros stažuotei Kembridže, nes reikia pasinaudoti galimybe parodyti, kad gali dirbti įvairiose terpėse. Gali būti, kad vienas iš sėkmės faktorių buvo labai tinkamos tos institucijos sąlygos. O jei ištrauksime tave iš tos aplinkos, ar vis dar dirbsi taip pat sėkmingai?“ – prisimena ji.
Mokslininkė sako, kad labai svarbu pamatyti, kaip dirba skirtingi žmonės, sukaupti kiek galima įvairesnės patirties. Tik taip galima atsirinkti tai, kas geriausia. Ji tiki, kad Lietuva pajėgi užauginti tarptautinio lygio mokslininkus, tačiau aplinkos pakeitimas yra naudingas ir patiems studentams, ir Lietuvos mokslui. Jauni žmonės, išvažiavę ir pasimokę svetur, į Lietuvą parveža geriausias patirtis ir naujausias kompetencijas.
U. Neniškytė tikrai nėra vienintelė tai padariusi. „Aurelijus Burokas, įgijęs tarptautinės patirties, gavo Lietuvos mokslų tarybos SMART finansavimą. Taip grįžo tyrėjas su visiškai naujomis kompetencijomis, nauja mokslinių tyrimų sritimi ir sustiprino visą GMC. Turime Liną Mažutį, kuris dirbo ir Vilniuje, ir Harvardo universitete. Dabar planuoja apsistoti Vilniuje. Tokie žmonės grįžta, o mums reikia ieškoti būdų, kaip juos išlaikyti, užtikrinti finansavimą ir visapusiškas galimybes“, – apie grįžusius kolegas pasakoja neuromokslininkė. Jos nuomone, norinčiųjų grįžti yra daugiau, nei dabartinėmis finansinėmis sąlygomis Lietuva gali priimti. Tad norėdami susigrąžinti žmones privalome pradėti šnekėti apie bendrą aukštojo mokslo finansavimą.
