LRT KULTŪROS laidoje „Nes man tai rūpi“ šįkart diskutuota apie valstybės elitą – akademinę bendruomenę. Kokios šiuo metu yra dėstytojų sąlygos ir kaip universitetai turėtų užtikrinti studijų kokybę, televizijos studijoje diskutavo VU rektorius prof. habil. dr. A.Žukauskas, VDU sociologijos katedros vedėja doc. Milda Ališauskienė, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė doc. dr. Asta Lapinskienė ir vyriausybės vicekancleris Rimantas Vaitkus.
„Didelė problema yra tai, kad ne visuose universitetuose egzistuoja kokybės kultūra. Kokybės kultūra reiškia, kad dėstytojas pirmiausia turėtų maksimaliai daug reikalauti iš savęs. Stiprios studijos yra ten, kur yra stiprus mokslas. Antras dalykas yra kokybės vadyba – ar analizuojama, kur absolventai eina pabaigę studijas: ar jie dirba pagal specialybę; ar mes rengiame specialistus „į orą“, ar vis dėlto – visuomenei. Trečiasis aspektas yra universiteto vadyba – dėstytojas, kaip ir bet kuris darbuotojas, turi jaustis komfortiškai“, – laidoje kalbėjo vyriausybės vicekancleris R.Vaitkus.
VDU Sociologijos katedros vedėjos teigimu, dažnai studijų kokybę užtikrinti sunku dėl neapskaičiuoto dėstytojų darbo krūvio. „Studijų be mokslo nėra, todėl dėstytojas universitete turi būti ne tik dėstytojas, bet ir mokslinis darbuotojas, vadinasi, jo darbo krūvyje turi būti numatyta, kiek laiko jis skiria moksliniams tyrimams. Panašu, kad dabar dėstytojai tokių sąlygų neturi, o kokybės vis dėlto reikalaujama“, – kalbėjo VDU docentė.
M.Ališauskienei pritardama A.Lapinskienė pabrėžė, kad pagrindinė problema yra ta, jog bet kuris Lietuvos universitete dirbantis dėstytojas negauna adekvataus atlyginimo. „Jiems tenka dirbti per 3–4 darbovietes, kad galėtų išgyventi. Galvoti, kad žmogus, dėstantis 850 valandų, kai kuriuose universitetuose – ir 1200 valandų, gali skirti savo jėgų moksliniam tiriamajam darbui, yra tik imitacija“, – kalbėjo ji.
Vilniaus universiteto rektoriaus teigimu, universiteto kokybė prasideda nuo stojančiųjų į universitetą. „Jei aukštojo mokslo įstaiga priima stojantįjį su dviem stojamaisiais balais, studentas bus nemokytinas ir dėstytojo stažuotės nesuteiktų galimybės išugdyti tokio studento“, – kalbėjo A.Žukauskas.
Jam pritarė ir A.Lapinskienė, sakydama, kad studijų kokybę užtikrinti sunku, nes dažnai studentai į universitetus ateina nemotyvuoti; dalis studentų, kurie priimami į aukštąją mokyklą, neturi pagrindinių žinių ir negali tęsti mokslų.
„Mes net turime specialų terminą – „nemokytini“. Dalis studentų iš universitetų išeina be žinių, tik su diplomu [...] Švietimas leidžia valstybei eiti į priekį. Neturime iškasenų, turime tik gabius žmones, galinčius sukurti ekonominį stimulą. Tai yra mūsų valstybės pamatas, tačiau jis nesulaukia pakankamai valstybės dėmesio“, – savo argumentus dėstė Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė.
VU rektoriaus manymu, pati krepšelių sistema pati savaime nėra ydinga, tai yra tiesiog pinigų skirstymo sistema. Blogai yra tai, kad, jo žodžiais, universitetai, gaudami krepšelius, niekuo neįsipareigoja, jie gali apskritai to studento nemokyti.
„Valstybės pinigai buvo švaistomi skiriant universitetams krepšelius ne už rezultatą, o už tai, kad tą krepšelį prisivilioja. Dauguma dėstytojų nedirba mokslinio darbo, nes paprasčiausiai nepajėgia. Lygiai kaip yra nemokytini studentai, taip yra ir nemokantys mokyti dėstytojai“, – kalbėjo A.Žukauskas.