Visom naujovėm imliausias jaunimas supranta, kad ECTS ir kitos reformos pačios savaime nėra gėris. Reikia visiems labai stengtis, labai daug dirbti, kad gera idėja taptų praktikoje naudojamu ir visiems priimtinu produktu. Čia beprotiškai svarbus praktinis aspektas. Taigi – o kas keisis? Kada keisis? Ar keisis? Ko trūksta, kad keistųsi?
Kas žino, ko reikia studentui?
Nuo Nepriklausomybės pradžios praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiam kečiasi ne tik išoriškai matomi dalykai – kinta ir mūsų mentalitetas. Kaip universiteto, kaip akademinės bendruomenės. Vis labiau atsikratome tų sovietmečio pančių, kurie buvo mus sukaustę ideologiškai. Ir ECTS ragina, ir patys vis dažniau kalbame apie tai, ko reikia studentui. Ne apie tai, kokią katedrą, profesūrą, dėstytojus, lektorius turi universitetas ir ką jie gali pasiūlyti, o jau pirmiau – ko reikia tam specialistui, baigusiam bakalauro ar magistro studijas. Tai čia, mano nuomone, ir yra patys svarbiausi ir kertiniai dalykai, kurie galėtų lemti tiek studijų kokybę, tiek studentų įsitraukimą, tiek įgūdžių įgavimą.
Žinoma, profesūrai sunkoka persiorientuoti. Todėl būtina pabrėžti, kad ši nauja sistema, naujas kaitos etapas nereiškia, jog studentas ateina ir pasako, ko jam reikia, ir taip yra padaroma. Toli gražu! Studentas ateina su savo jaunatviniu polėkiu ir šviežiomis idėjomis, kartais – net ir naiviai atrodančiais klausimais, profesorius jam atsako, kartu svarsto. Tam, kad šios diskusijos duotų vaisių, kad iš pradinės minties gimtų bendra nuomonė, reikia įtraukti ir kitas suinteresuotas šalis (pvz., verslo atstovus). Natūralu, kad kiekvienas turi to dalyko savitą įsivaizdavimą. Tik studentas turi tą studentišką požiūrį, kitokį ir naują žvilgsnį. Tik profesorius turi labai daug žinių, daug metų patirties ir suvokimo. Todėl būtent jie kartu gali pastatyti tiltą – surasti bendrą atsakymą. Taigi ECTS sistema siūlo dialogą.
Ar mes, studentai, verti pasitikėjimo avansu?
Kai mąstau ir sau keliu klausimą, kokia visgi yra didžiausia problema universitete, tai turbūt mano atsakymas būtų – dialogo tarp profesoriaus ir studento trūkumas. Ne tik profesūra nežino, ko nori studentas, mes taip pat nežinome – ko nori, kas yra svarbu, ko tikisi dėstytojai. Be to, dalis profesūros žiūri į studentus iš labai aukšto ir netiki, kad dialogas gali vykti. Ir tiesa – tam, kad vyktų dialogas, turi ateiti pasiruošęs studentas. Ateityje, manau, turėtų didėti studentų įsitraukimas, noras priimti sprendimus. Ateis suvokimas, kad dėstytojas nebėra tik dėstytojas – jis įgauna labai daug funkcijų. Studentas pats gali priimti sprendimą, tačiau dėstytojas atlieka patarėjo ir profesionaliauso konsultanto vaidmenį, t. y. savo jaunajam kolegai išaiškina, kokios laukia perspektyvos pasirinkus vieną ar kitą kelią.
Kitas aspektas – trūksta įpročio bendrauti. Daug metų to nebuvo, ir tai yra nauja. Aš kartais bandau įsijausti į to profesoriaus būseną, kuris trisdešimt metų yra atidavęs kokiam nors universitetui, o štai vieną dieną pas jį ateina studentas ar administracijos darbuotojas ir pasako, kad reiktų kažką daryti kitaip, o tada bus dar geriau. Trisdešimt metų patirties, išleistos ištisos bakalaurų, magistrų laidos, gražus būrys doktorantų, o kažkas dabar ateina jam ir sako, kad viskas negerai ir reikia keistis. Bet juk nuolat klausti, kelti klausimus ir bandyti keistis gal nėra jau taip blogai tokiu tempu kintant gyvenimui?
Be to, mums, studentams, debatai asocijuojasi ir su akademine laisve, t. y. galimybe reikšti savo mintis drąsiai, ieškoti atsakymų išradingai. Tai beprotiškai didelė investicija, suteikiant pasitikėjimą avansu, tikėjimą, kad į universitetą ateis motyvuoti jauni žmonės. Tik vieniems investavus, o kitiems pateisinus lūkesčius, pradėta Lietuvos aukštojo mokslo reforma gali būti sėkminga.
