Dažnai tenka girdėti, kad Lietuvos kalbininkai, Kalbos komisija ir inspekcija yra nepakankamai griežti, per daug leidžia, nekovoja už lietuvių kalbą. Atlikau trijų Europos regionų (Baltijos, Balkanų ir Skandinavijos) lyginamąjį tyrimą ir galiu pasakyti, kad tai – netiesa. Lietuvos kalbos institucijos turi daugiau realios, įstatymuose įrašytos galios nei bet kuri kita kalbos institucija Europoje.
Šiame straipsnyje bus aprašyti tris kalbos institucijų modeliai – vienas įprastas Balkanuose, kitas Skandinavijos šalyse ir trečias Baltijos šalyse. Jų pagrindinis skirtumas – galios laipsnis.
Modelis 1: Kalbos akademija
Balkanų šalys kalbos klausimus patiki mokslininkams. Pagrindinė kalbos institucija čia yra nepriklausoma mokslo akademija, joje veikia kalbos sekcijos, skyriai, komitetai, tarybos ar pan. Tokio modelio pasirinkimas reiškia, kad kalbos institucijos neturi jokios įstatyminės galios. Jų nutarimai ir pasisakymai dėl kalbos normų ar vartojimo neturi jokio teisinio statuso. Tačiau jos turi didelį autoritetą visuomenėje, žmonės pasitiki jų kompetencijomis. Toks modelis yra paplitęs Balkanų šalyse – Kroatijoje, Bosnijoje, Juodkalnijoje, Serbijoje. Šių šalių kalbos institucijų nutarimai niekam nėra privalomi, tačiau – dėl jų autoriteto – žmonės laiko, kad išsilavinęs žmogus turėtų rašyti taisyklingai, ir todėl klauso šių institucijų nuomonės apie kalbą.
Turint omeny šalies dydį ir gyventojų skaičių, Lietuva turi neproporcingai didelę kalbos reguliavimo sistemą.
Šis modelis iš tikrųjų yra paimtas iš Prancūzijos Académie française. Tai speciali kalbos akademija, vienijanti išskirtinius kalbos ekspertus. Dažnai skleidžiamas mitas, kad Académie française turi begalinę galią Prancūzijos visuomenėje, maždaug: „Taip, kaip pasako Académie, taip būna“. Tai netiesa. Ši akademija turi tik „dvasinį“ autoritetą dėl savo ilgos istorijos. Įstatymai jai neleidžia nei bausti, nei kontroliuoti kalbos vartojimo. Ji gali tik viešai išreikšti nuomonę apie kalbos normą ir statusą. Tokiu pačiu principu veikia ir Ispanijos Real Academia Española ar Italijos Accademia della Crusca.
Modelis 2: Kalbos taryba
Skandinavų šalyse prie kultūros ministerijų veikia kalbos tarybos. Šių įstaigų pagrindinė užduotis yra patariamoji. Ten dirbantys ekspertai pataria valstybei kalbos klausimais. Papildomai šios institucijos užsiima rašybos (tik rašybos!) norminimu – pagal įstatymą jos gali keisti danų/norvegų kalbų žodžių rašybos ar skyrybos normas. Kitaip nei mokslo akademijų nutarimai, šių institucijų nustatyta rašyba turi oficialų statusą. Tačiau kalbos tarybos negali (ir, tikėtina, nenorėtų) užsiimti nei kalbos priežiūra, nei kontrole, nei įspėjimais ar baudomis.
Tai reiškia, kad jų rašybos žodynai yra pavyzdys, kuriuo galima remtis, kai norime taisyklingai rašyti. Suprantama, rašyba jau yra nustatyta, tačiau tarybos nuolat peržiūri ir atnaujina normas. Ši veikla atliekama tyrimų pagrindu – pavyzdžiui, Danų kalbos taryba dažniausiai atsižvelgia į įvairių žodžių, jų skirtingų formų vartojimo dažnumą, kai sprendžia, kokios formos bus oficialios. Norvegija, greta dažnumo, daug remiasi pačių Norvegijos piliečių pageidavimais įtraukti jų tarmei artimų kalbos formų į oficialią norvegų rašytinę kalbą. Tai atsirado dėl itin aukšto tarmių statuso – visi norvegai, net ir mokytojai, politikai ir žurnalistai viešai kalba savo tarme.
Svarbu iškelti dar vieną bendrą Danijos, Norvegijos ir Švedijos kalbų tarybų bruožą – šios institucijos iš tikrųjų mažai dirba su danų, norvegų ir švedų kalbos norminimu, o daugiau su visai kitais dalykais. Sau darbo gairių jos pačios nesusigalvoja, bet vykdo kultūros ministerijų, Šiaurės ministrų tarybos ar parlamentų suformuluotas užduotis. Pavyzdžiui, siekiama, kad įstatymų kalba būtų „debiurokratizuota“ – t.y. aiški, lengvai suprantama paprastam žmogui. Taip pat rūpinamasi kalbų statusu (įvairiomis mažumų kalbomis, skandinavų ir užsienio kalbų vartojimu universitetuose). Tai platesnis kalbos politikos modelis nei akademijų, kur labiau orientuojamasi į kalbos formų norminimą ir šiek tiek į statusą. Tarybos privalo turėti daug platesnį kompetencijų spektrą, kad galėtų sėkmingai vykdyti tokius projektus.
Modelis 3: Kalbos valdymo įstaiga
Šis modelis randamas tik Baltijos šalyse. Mano žiniomis, tik šiame Europos regione kalbos institucijos turi teisę spręsti tiek apie kalbos formas, garsus ir žodžius, tiek apie kalbos statusą (kur ir kaip ji bus naudojama). Latvijoje ši įstaiga vadinasi Valstybinės kalbos centras (Valsts valodas centrs), jo ekspertų komisija sprendžia apie normas, o kalbos kontrolės skyrius prižiūri kalbos vartojimą – bet tik statusą. Šio skyriaus darbuotojai gali įspėti arba nubausti už latvių kalbos nevartojimą valstybės įstaigose.
Jos nebaudžia ir neprižiūri latvių kalbos formų. Estijoje situacija panaši, yra Kalbos inspekcija (Keeleinspektsioon), kuri atlieka tokius pat kaip latviško kalbos kontrolės skyriaus darbus – kontroliuoja estų kalbos (ne)vartojimą valstybinėse įstaigose. Estų kalbos normomis užsiima Estų kalbos institutas ir Estų gimtosios kalbos draugija (Emakeele Selts). Kaip ir Latvijoje, tų normų laikymosi nekontroliuoja nė viena institucija.
Lietuvos kalbos institucijos (VLKK ir Kalbos inspekcija) priklauso šiam paskutiniam modeliui: VLKK nurodo kalbos normas, o inspekcija kontroliuoja vartojimą. Tačiau palyginus Lietuvą su kitomis Baltijos šalimis, matyti, kad ji akivaizdžiai išsiskiria net ir šiame kontekste. Latvijos ir Estijos kalbos institucijos priklauso atitinkamai Teisingumo / Švietimo ir mokslo ministerijai, o VLKK yra Lietuvos Seimo įstaiga, jos statusą ir vidinę tvarką gali pakeisti tik Seimas.
Tačiau kalbos tarybos negali (ir, tikėtina, nenorėtų) užsiimti nei kalbos priežiūra, nei kontrole, nei įspėjimais ar baudomis.
Dėl įstatymo leidžiamosios galios VLKK nutarimai dėl kalbos normos ir vartojimo turi teisinę galią. O kalbos inspekcija baudžia ne tik už valstybinės kalbos nevartojimą (kaip Estijoje ir Latvijoje), bet ir už VLKK nustatytų normų nesilaikymą. Kalbos inspekcija taip pat tikrina ne tik valstybines įstaigas (kaip Estijoje ir Latvijoje), bet visą sakytinę ir rašytinę žiniasklaidą, knygas, vadovėlius, viešus užrašus, reklamas. Vienu žodžiu, visą kalbą visoje viešojoje erdvėje.
Išvada: Lietuva Europos kontekste
Turint omeny šalies dydį ir gyventojų skaičių, Lietuva turi neproporcingai didelę kalbos reguliavimo sistemą. Jos galia skatina ne kalbėti, o tylėti. Eskaluojama baimė dėl kalbos išnykimo yra visiškai nepagrįsta. Dažnai tenka girdėti, kad be kalbos institucijų kalba išnyks. Bet kaip tada neišnyksta kitų valstybių (ir net mažumų) kalbos, o, priešingai, puikiai gyvena be jokio kalbos reguliavimo?
Iš estų ir latvių pavyzdžių galima suprasti, kad nėra priežasties baimintis dėl to, kaip žmonės kalba savo gimtąja kalba. Estijos ir Latvijos įstatymai tik sako, kad visi valstybės pareigūnai privalo mokėti valstybinę kalbą, kad galėtų aptarnauti žmones tos valstybės oficialia kalba. Aišku, galima diskutuoti, ar tai gerai, ar negerai, bet diskusija visada bus tik apie kalbą valstybinėse įstaigose, o ne apie kalbą ir juo labiau ne apie jos taisyklingumą visos šalies viešojoje erdvėje kaip kad yra Lietuvoje.
Iš skandinavų galima pasimokyti, kad kalbos institucijos neturi užsiimti visos kalbos norminimu, bet tik tuo, kas įmanoma valdyti ir kas suteikia tam tikrą patogumą komunikacijai – rašyba. Neįmanoma ir nereikalinga reguliuoti kalbos formas. Kalbos institucijos turi užsiimti tokiu darbu, kuris būtų kalbėtojų labui (prisiminkime kad ir pavyzdį apie biurokratinės kalbos paprastinimą Skandinavijoje).
Mokslo akademijos modelis rodo, kad mažos ir didelės kalbos puikiai gyvena be jokių galingų institucijų. Čia verta sugriauti dar vieną, paskutinį, mitą, kad lietuvių kalba buvo labiau prižiūrėta sovietmečiu nei šiandien, kad visi taisyklingiau kalbėjo ir rašė, kad institucijos buvo griežtesnės. Situacija kaip tik atvirkščia: šiandieninės Lietuvos kalbos institucijos turi teisinę galią, ko sovietmečiu neturėjo. Kitaip tariant, kalbos išlikimas nepriklauso nuo jokios institucijos, o nuo pačių kalbėtojų – ar jie kalbės ta kalba, ar ne.
Vukas Vukotićius yra Lietuvių kalbos instituto doktorantas.
