Lietuvių kalbos instituto direktorė, profesorė daktarė Jolanta Zabarskaitė teigė, kad Vyriausybės sudaryta darbo grupė, turėjusi kalbėti apie kokybės gerinimą ir humanitarinių mokslų ateitį, buvo susitikusi tik kartą ir tame susitikime nebuvo kalbėta apie labai svarbius reorganizacijos proceso aspektus.
„Tai buvo mūsų monologai. Mes pakalbėjome apie savo institutų specifiką, bet dialogo nebuvo“, – pasakojo profesorė.
„Darbo grupė rėmėsi formaliais skaičiavimais ir matavimais, bet galimybės pakalbėti apie strateginius tikslus, uždavinius nebuvo“, – pridūrė ji.
Argumentai neįtikino
Jos teigimu, išsakyti argumentai buvo aptakūs. Buvo kalbama apie tarptautinių tyrimų, tarpdisciplininių projektų proveržio galimybę. J.Zabarskaitė pasakojo, kad Vyriausybės atstovai jungimo būtinybę motyvavo ir demografine padėtimi.
Jų manymu, Humanitarinių tyrimų centro stiprumas galėtų būti paskata jauniems žmonėms rinktis šios pakraipos studijas.
„Galėčiau kalbėti apie Lietuvių kalbos instituto poziciją. Tokie institutai pasaulyje turi labai aiškų modelį, aiškią tyrimų struktūrą. Tie tyrimai yra palaikomojo pobūdžio, o tai reiškia, kad institute nėra galimybės išeliminuoti vieną ar kitą mokslinių tyrimų sritį, kas galėtų atsitikti dideliame centre ar universitete“, – kalbėjo LKI vadovė.
„Kitas argumentas prieš būtų kognityvinis. Kalba yra struktūra, kuri labai stipriai susijusi su pasaulėkūra ir LKI šiame procese atlieka simbolinę kognityvinę funkciją“, – dėstė prof. J.Zabarskaitė.
Ji pabrėžė, kad LKI tyrimai susiję su kultūra, bet įsiterpia ir į socialinę, politinę, net verslo sritis. „Mes tiriame kalbą ne tik kaip kultūros fenomeną, bet ir dirbame su konkrečia gyva kalba, jos funkcionavimu, vartojimu, raida“, – pasakojo instituto direktorė.
J.Zabarskaitė pasakojo, kad labiausiai nerimą kelia juntamas nepasitikėjimas ir dialogo trūkumas. Jos manymu, yra ir interesų grupių, kurios nėra patenkintos LKI egzistavimu bei tam tikra veikla. Tai, pasak jos, gali veikti ir sprendimus jungimo procese.
Kalbėdama apie kitų šalių pavyzdžius LKI direktorė priminė, kad institutą galima lyginti su Vokietijos pavyzdžiu, kur valstybė išlaiko kalbos institutą, kuriame veikia 140 mokslininkų. Panašus klausimas buvo sprendžiamas ir Estijoje, kur nuspręsta institutą išsaugoti.
„Pernai pragmatiškieji olandai įsteigė olandų kalbos institutą, kuris tapo mūsų partneriu“, – pažymėjo ji.
Didžioji problema – pagarbaus dialogo nebuvimas.
Paklausta, ką ketina daryti, jei instituto nuomonė nebus išklausyta, J.Zabarskaitė teigė, kad tiki dialogu ir norėtų, jog būtinybė nuolat konfliktuoti ir aiškintis pranyktų.
„Didžioji problema – pagarbaus dialogo nebuvimas. Ir kai jo nėra, tai viskas vyksta per įvairius galios demonstravimus, dažnus auditus ir panašius dalykus, tai pasitikėjimas pamažu pranyksta. Mes nesame kažkokie bukagalviai, kurie laikytųsi įsitvėrę senų struktūrų. Bet turime matyti aiškiai suformuluotus tikslus ir norą tartis“, – tikino profesorė.
Baiminasi, kad nusitaikyta į turtą
Nerimą dėl būsimo institutų sujungimo ir jo pasekmių socialiniame tinkle išreiškė ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkas, buvęs švietimo ministras Darius Kuolys.
„Ilgai žadėta pažanga pagaliau pasiekė ir lituanistikos mokslus: iš keturių humanitarinių institutų švietimo ir mokslo ministrės komanda pasiūlė padaryti vieną centrą“, – ironizavo jis.
„Ministrės Jurgitos Petrauskienės vadovaujamos darbo grupės pagrindą sudaro ministerijos ir Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai, kurių dauguma niekad gyvenime su lituanistiniais tyrimais nėra susidūrę. Tad vargu ar būtų korektiška prašyti jų paaiškinti: kaip sunaikinus lituanistinius institutus „būtų sprendžiami esminiai valstybei tautos tapatybės ir identiteto plėtojimo“ uždaviniai?
Kaip „stiprins lietuviškąjį ir europietiškąjį pilietiškumą“, „atlieps į hibridinės grėsmės nacionaliniam saugumui iššūkį“ po vienu stogu pakišti, vieno ministrės paskirto vadybininko valdomi ir vienu „centru“ paversti keturi lituanistiniai institutai ir Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centras?“ – retoriškai klausė jis.
„Apie tai 12 puslapių tekste nieko nerašoma. Beje, visai humanitarinių institutų „reformai pagrįsti“ skirtos tik dvi pakilios retorikos pastraipos“, – pabrėžė D.Kuolys.
D.Kuolys išreiškė viešą nerimą, kad Vileišių rūmai, kuriuose įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, taps „nekilnojamojo turto vystytojų taikiniu“.
Viceministras G.Viliūnas tikina, kad į pastabas atsižvelgta
Švietimo ir mokslo viceministras Giedrius Viliūnas nesutiko su teiginiu, kad darbo grupė beveik nebendravo su institutų atstovais. Jo teigimu, įžanginis susitikimas ir apibendrinamasis vyko su visų institutų vadovais, įskaitant ir lituanistinių institutų atstovus.
„Pradžioje daugiau kalbėjome patys, nes norėjome paaiškinti uždavinius. Paskui direktoriai išsakė požiūrius, kurie buvo tikrai naudingi. Su direktoriais, tarybų nariais, mokslininkais buvo kalbama ir daugiau, įvairiais formatais“, – pasakojo viceministras, tikindamas, kad to tikrai negalima pavadinti monologu.
Kalbėdamas apie paskutinį darbo grupės susitikimą jis sakė, kad siūlymai priimti pakankamai palankiai ir pasirengta tolesniam svarstymui.
„Direktoriai išsakė aiškias pastabas, kad turi būti užtikrintas lituanistinių tradicijų tęstinumas. Tai suprantama, nes kai kurios disciplinos, kaip tautosakos mokslas, neturi atitikmenų universitetuose, programų lygyje. Jie pritarė mūsų siūlymui sieti institutų pertvarką su ilgalaikės lituanistinių mokslų strategijos parengimu“, – pažymėjo G.Viliūnas.
Jo teigimu, institutų veiklos koregavimas yra būtinas, nes institutai „sėda į inerciją“, sunkiai atsinaujina, jiems pritrūksta investicijų, patrauklumo. Tai supranta ir dauguma jų direktorių.
Atsakydamas į argumentą apie kalbos instituto autonomiją ir pavyzdžius kitose valstybėse G.Viliūnas pripažino, kad diskusija dėl šios pozicijos galima.
„Bet reikia žiūrėti, ką reiškia terminas institutas, nes kai kuriais atvejais jie neturi mokslinio profilio ir tiesiog atlieka tarnybos funkciją. Lietuvoje jau yra dvi tarnybos, kurios veikia kalbos srityje – Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Valstybinė kalbos inspekcija. Institutas mūsų sistemoje yra susijęs su moksliniais tyrimais. Suprantame tęstinumo užtikrinimo būtinybę, bet matome ir koordinacijos poreikį“, – kalbėjo švietimo ir mokslo viceministras.
„Kalbos tyrimai glaudžiai persipynę ir su politika, ir su istorija, ir su šaltinių leidyba“, – pažymėjo jis.
G.Viliūnas ramino, kad etatų mažinimo ar skyrių naikinimo ministerija jungimo metu nevykdys. Tai bus instituto vidaus veiklos, vadybos reikalas, už kurį atsako instituto taryba ir direktorius.
„Ministerija tik formuluoja uždavinius, bet nesikiša į įgyvendinimą“, – ramino jis ir pridūrė, kad lituanistika yra valstybės mokslo politikos prioritetas. „Tai yra išeities taškas, nuo kurio pradėjome diskusiją“, – sakė viceministras.
Turto nelies
Premjero Sauliaus Skvernelio patarėja švietimo klausimais Unė Kaunaitė paneigė gandus, kad reforma kaip nors siejasi su bandymu nusavinti turtą ar iškraustyti institutus iš jų patalpų.
„Nors bandoma bet kokius siūlymus susieti su nekilnojamuoju turtu, tikrai niekada negirdėjau jokios su tuo susijusios diskusijos. Juo labiau nėra minčių iškelti Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą iš Vileišių rūmų“, – pabrėžė ji.
„Nesinorėtų, kad bandant diskredituoti diskusiją apie institutų veiklą, ji būtų pasukta šia linkme. Noras kaip tik yra sustiprinti institutus skatinant jų sąsajas, atnaujinti infrastruktūrą, archyvus, bet jokiu būdu ne iškeldinti institutus iš šios istorinės vietos“, – užtikrino premjero patarėja.
Paklaustas, kas bus, jei institutų vadovų nuomonės, visgi, nepavyks suderinti, G.Viliūnas pripažino, kad jungimas vis tiek būtų vykdomas.
„Institutai nėra juose dirbančių darbuotojų nuosavybė, nors jiems kartais susidaro įspūdis, kad čia jie patys yra kaip viduramžių cechas ar universitetas, kuris save įsteigęs ir gyvuoja pats sau“, – teigė viceministras.
„Kad ir kaip tai skambėtų šventvagiškai, bet ne patys mokslininkai nustato, kokios tos valstybės mokslo politikos problemos yra. Lituanistikoje ir humanitariniuose moksluose, prozine kalba sakant, užsakovas ir jo gebėjimas išreikšti poreikį yra problemiški.
Institutas nėra pats sau ir jis turi tarnauti tam tikrai misijai.
Čia ne Energetikos instituto atvejis, kai yra Energetikos ministerija. Šiuo atveju suinteresuotos ir Kultūros, ir Švietimo ir mokslo ministerijos, ir kitos institucijos, kurioms rūpi kalbos paveldas“, – kalbėjo G.Viliūnas.
„Institutas nėra pats sau ir jis turi tarnauti tam tikrai misijai. Jei žvelgsime į misijas ar iššūkius, kurie kyla kultūrai, mūsų tapatybei šiuolaikiniame pasaulyje, tai jie nėra disciplininiai. Tai nėra tik lingvistiniai ar kalbos mokslo iššūkiai. Tai iššūkiai visai kultūrai, visai visuomenei, jos tapatybei, todėl koordinuotas visų šių sričių specialistų veikimas yra žymiai naudingesnis. O dėl koordinavimo būdų dabar ir vyksta diskusija“, – pridūrė jis.
Švietimo ir mokslo viceministras pabrėžė, kad po darbo grupės siūlymų aišku, kad būtina plačiau įtraukti institucijas ir suinteresuotas grupes.
„Ką mes ir darysime“, – žadėjo G.Viliūnas.