Gamyba auga ir augs
„Jau artimoje ateityje pasaulyje prognozuojamas žuvininkystės sektoriaus proveržis. Ir tai nestebina, nes žmonių populiacija auga ir sveiko maisto poreikis didėja. JAV atlikta studija jau dabar pateikia išvadą, kad žuvininkystė per kelis dešimtmečius taps viena perspektyviausių veiklų ir pasaulyje užims ketvirtąją vietą viso ūkio struktūroje. Maža to, dauguma žuvininkystės ūkių kelsis „į sausumą“, t.y. žuvys bus veisiamos uždarose recirkuliacinėse sistemose (URS), mat tai leidžia padvigubinti produkcijos kiekius. O tikėtis, jog žuvies išteklių natūraliai padaugės jūrose, vargu ar įmanoma“, – pasaulines žuvininkystės tendencijas komentuoja ASU Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto Hidrotechninės statybos inžinerijos instituto lektorius ir šio universiteto Akvakultūros centro vadovas A. Žibas.
Pasak pašnekovo, URS jau ir dabar aktyviai vystomos įvairiose Europos šalyse, o šios srities lyderė yra Norvegija, kurioje iš fiordų žuvų auginimas vis dažniau keliamas į URS. Mat šalis ypatingą dėmesį skiria aplinkosaugai, o iš atvirų telkinių žuvininkystės ūkių teršalai neišvengiamai patenka į jūrą.
„Šiuo metu Norvegijoje per metus URS išauginama 1,5 mln. t žuvies ir žuvininkystė laikoma netgi svarbesne ūkio šaka nei naftos gavyba. Tačiau šios šalies stiprybė yra tai, kad ten žuvininkystės verslas žengia koja kojon su mokslu“, – pastebi A. Žibas.
Net norvegų akiratyje – ASU mokslo bazė
ASU Akvakultūros centro vadovo teigimu, būtent verslas davė postūmį ASU pradėti rengti specialistus, įvertinus tai, kad šalies URS sektoriui reikalingi žmonės, gebantys savarankiškai spręsti teorinius ir praktinius žuvininkystės ir akvakultūros ūkių projektavimo, statybos, technologijų ir priežiūros klausimus.
„Šiuo metu į pabaigą eina tretieji mokslo metai, kai ASU startavo bakalauro studijų programa ,,Žuvininkystės ir akvakultūros technologijos“. Šioje programoje mokosi beveik pusšimtis studentų. Ir ne tik mokosi – visi jie įtraukti į tiriamąją mokslinę veiklą, o nemaža dalis jau yra ir įsidarbinę pagal būsimą specialybę“, – neslepia džiaugsmo lektorius, kad netgi tokie asai kaip norvegai savo žvilgsnius taip pat kreipia į ASU, nes kvalifikuotų žuvininkystės sektoriaus darbuotojų stinga ir Norvegijoje. Tenykštė žuvininkystės kompanija NORAS WATERTECH AS universitetą yra pasirinkusi būti oficialiu savo partneriu.
„Norvegai mums užsakė atlikti mokslinį tyrimą apie arktinių palijų auginimo biotechnologiją. Taip pat tiriame galimybes, kaip žuvų auginimo procese susidarančius dumblius panaudoti žuvų pašarams. Mat daugiau kaip 50 proc. galutinės produkcijos savikainos sudaro pašarų kaina. Todėl visame pasaulyje ieškoma inovatyvių būdų, kaip pašarus atpiginti.
Jis pastebi, kad pastaraisiais metais pasaulyje sparčiai vystytis pradėjo ir nauja žemės ūkio bei žuvininkystės šaka – akvaponika. Jos technologija pagrįsta tuo, kad iš žuvų baseinų azoto junginių prisisotinęs vanduo vamzdynais nukreipiamas į šiltnamius. Su partnerių norvegų atstovais Lietuvoje UAB ,,NORAS LT“ bandysime sukurti pirmąjį akvaponikos ūkį Lietuvoje – jame turėtų iškilti 20 ha šiltnamių ir URS žuvims“, – ateities planais dalijasi pašnekovas.
Turint žinių auginti nesudėtinga
A.Žibo teigimu, turint žinių auginti žuvis URS nėra labai sudėtinga. „Kai kuriuose kraštuose tai netgi vadinama „pensininkų bizniu“, nes nedideliame šeimos ūkyje per dieną žmogui pakanka pasidarbuoti 1-2 val., kadangi šiuolaikinės technologijos pačios automatiškai signalizuoja, kad, tarkime, rezervuare reikia „paminkštinti“ vandenį ar papildyti šėryklas“, – pasakoja ASU Akvakultūros centro vadovas.
Žuvies auginimo URS privalumas yra tai, kad šis gamybos būdas leidžia pagaminti daug daugiau produkcijos nei atvirame telkinyje. Mat augintojas gali pats kontroliuoti auginimo sąlygas, vandens temperatūrą, pašarų kiekį. Lietuvoje kaip galutinę produkciją galima sėkmingai auginti starkius, eršketus, ešerius, šamus, o iš lašišinių žuvų – upėtakius. URS taip pat tinka ir karpių mailiaus, skirto tvenkiniams įžuvinti, auginimui.
Pirmosios produkcijos – apie 1 kg sveriančios maistui skirtos žuvies galima tikėtis sulaukti greičiau nei po metų. O štai pirmųjų ikrų tektų palūkėti 8 -9 metus. Be to, atliekant ultragarsinį tyrimą dar tektų nustatinėti ir kiekvienos žuvelės lytį.
Paklaustas, kiek žuvies reikėtų realizuoti per metus, kad įdėtos investicijos atsipirktų ir ūkis būtų rentabilus, A. Žibas skaičiuoja, kad šeimos ūkiui pakanka URC, kuri per metus leidžia gauti 40 – 60 t produkcijos. Tam reikėtų investuoti apie 15 tūkst. Eur į įrangą, kuri atsiperka maždaug per penkerius metus.
„Infrastruktūrą šiuo atveju sudaro vandens gręžinys, vandens talpos, jų šildymo bei šaldymo įranga bei filtravimo sistema. Tačiau silpnoji šio verslo grandis tebėra augintojų žinių stoka, todėl gali būti sudėtinga susidoroti su žuvų ligomis. Tad sėkmės gali tikėtis tik su mokslininkais bendradarbiaujantys ūkiai“, – neabejoja A. Žibas.
Specialybės perspektyvos abejonių nekelia
ASU Akvakultūros centro vadovas pastebi, kad žuvininkystės ir akvakultūros technologo specialybę šiuo metu daugiausia yra pasirinkę jaunuoliai, kurių artimųjų rate jau yra žuvies augintojų arba kurių pačių hobis yra žvejyba. „Mūsų studentai turi galimybes realizuoti ir šį savo pomėgį. Tikėtina, kiekvienam žvejui turėtų būti smagu iš karpių reproduktorių pabandyti išgauti pienius ir ikrus, vėliau inkubatoriuje auginti apvaisintus ikriukus, o gautas paaugusias lervutes galiausiai išleisti į atvirą vandens telkinį. Mūsų studentai praktikos metu tai ir daro. O norintieji ateityje rimčiau užsiimti rekreacine žūkle, laukiami ir mūsų sportinės plūdinės žvejybos komandoje, kuri šiuo metu kaip tik ruošiasi pasaulio čempionatui, rugsėjo mėnesį vyksiančiam Belgijoje“, – reziumuoja A. Žibas, neabejojantis žuvininkystės ir akvakultūros technologo specialybės perspektyvomis ne tik šalies vidaus, bet ir Europos bei pasaulio darbo rinkose.
