– Kiekvieną dieną betarpiškai matote mirusius žmones. Koks yra jūsų pačios santykis su mirtimi?
– Nebijau jos. Bet kasdien apie tai pagalvoju: kokia bus mano mirtis? Kaip aš atrodysiu ant to stalo? Kyla tokios mintys. Tai nėra baimė, bet norisi visuomet būti pasitempusiai, kad kolegai nebūtų nemalonu skrosti.
Turbūt ramiau reaguoju į mirtį. Gal paprasčiau negu kiti. Ir visada kyla bandymas paaiškinti, kodėl... Bet viską nurašau medicininėms priežastims ir nesuasmeninu.
Aš net mokydamasi mokykloje norėjau sužinoti, kokios buvo bendraklasių mirties priežastys. Jau ir tada bandžiau sužinoti. Žiūrėjau, kai gulėjo karste, ir bandžiau įžiūrėti kokius nors požymius.
Norisi visuomet būti pasitempusiai, kad kolegai nebūtų nemalonu skrosti.
– O kas motyvavo pasirinkti teismo eksperto profesiją? Juk tai nėra tas užsiėmimas, apie kurį įprastai svajoja jauni žmonės.
– Jau aštuntoje klasėje nusprendžiau, kad noriu tapti teismo medicinos eksperte. Perskaičiau straipsnį apie teismo gydytojus ir ką jie daro. Man taip užkibo! Juk tai galvosūkis, toks smulkmeniškumas ir nereikia sėdėti tarp žmonių, bendrauti. Man tas labai patiko – liuks! Tada užsikabinau ir pradėjau tikslingai eiti. Galvoju, stosiu į teismo medicinos specialybę, bet tik po to sužinojau, kad nėra taip, jog užtenka baigti teismo mediciną. Pasirodo, kad reikia stoti į mediciną... Bet tada ir nusprendžiau, kad, jeigu taip noriu, tai einam! Įstojau į mediciną, taigi užsisuko ratas... Vienas vienintelis straipsnis, o padarė tokią įtaką.
– Kas laukė įstojus? Koks buvo kelias iki tos svajonės?
– Mes visi esame baigę medicinos studijas ir esame vadinami teismo medicinos gydytojais. Pradžioje šešerius metus mokomės gydomąją mediciną ir tada stojame į rezidentūrą. Čia laukia motyvacinis pokalbis, pasirenkame tolimesnę specializaciją ir mokymosi kryptį. Teismo medicinos rezidentūrai yra skirti ketveri metai. Ir ją dabar galima atlikti tik Vilniuje.
Po to pagal tai, kiek susirenka gydytojų, norinčių jį laikyti, organizuojamas teismo medicinos egzaminas. Po jo – priesaikos davimas. Tai kažkas panašaus į Hipokrato priesaiką, kad mes sąžiningai vykdysime savo veiklą, teisme nemeluosime, nebūsime paperkami ir pan. Taip po 10 metų mokslo gauni eksperto kvalifikaciją. Ją gavęs gali jau atlikti deontologines ekspertizes – pagal gydymo dokumentaciją įvertinti, ar gydymas buvo tinkamas.
Pagal veidą atpažinti yra labai sunku, nes gyvas ir miręs žmogus atrodo visiškai skirtingai.
– Ir kaip dabar atrodo jūsų darbo diena?
– Ryte atėję į darbą mes pasižiūrime, su kuo dirbsime – mirusiais ar gyvaisiais. Jeigu gauname mirusiojo tyrimą, susipažįstame su policijos užduotimi ir einame atlikti skrodimo. Tada įsitikiname, ar ten tikrai yra tas žmogus. Patikriname policijos plombas, t. y. ar jos nebuvo pažeistos. Tada sulyginame aprašymą, ar jame nurodyti rūbai yra tokie pat, kaip gulinčio lavono. Dažniausiai sulyginame pagal daiktus. Pagal veidą atpažinti yra labai sunku, nes gyvas ir miręs žmogus atrodo visiškai skirtingai.
Paprastai atliekant skrodimą dažniausiai dirba trys žmonės. Tanatopraktikas nurengia, atlieka pjūvius, išima reikiamus organus ir baigus ekspertizę sutvarko. Ekspertas, kuris vadovauja tyrimui, sveria, matuoja ir kitaip tiria organus ir patį lavoną. Ir dar yra laborantė, kuri užrašo tai, ką diktuoja ekspertas.
Pradžioje mes aprašome rūbus. Pasižiūrime, ar jie yra kuo nors sutepti ir ar yra kokių pažeidimų, jeigu tai buvo smurtinė mirtis. Viską aprašę leidžiame tanatopraktikui jį nurengti. Viskas yra fotografuojama. Tada apžiūrime lavono išorę – tiek priekinę, tiek nugarinę dalį. Ar yra kokių sužalojimų, kraujo patekėjimų ar keistų apgamų. Būna, kad atvežami ir nežinomi asmenys. Tada mes turime įvertinti randus, tatuiruotes ir kitus požymius, pagal kuriuos vėliau gali būti atpažintas.
Kai jau būna padaryta išorinė apžiūra – duodi leidimą tanatopraktikui daryti pjūvį, kuris atliekamas visiems vienodai. Nuo kaklo iki gaktos, po to prapjaunami šonkauliai ir išimamas visas organų kompleksas. Tada apžiūrime, ar nėra kaulų lūžių, reprodukcinės sistemos, liaukų pakitimų, daroma smegenų apžiūra ir kt. Po to sveriame, matuojame atskirus organus ir žiūrime jų pakitimus.
Vėliau į lavono vidinę ertmę dedamas maišas. Į jį po tyrimo bus sudėti organai. Ir tik tada prasideda tyrimas. Jeigu yra poreikis, daromas ir veido atkėlimas.
