Lietuvos ir Baltarusijos pasienis. Iš tolo matyti keturių metrų aukščio tvora ir koncertinos prizmės. 550 kilometrų ilgio fizinis barjeras jau baigtas statyti, tačiau pasienio gyventojai sako, kad plūstančių neteisėtų migrantų tvora nesulaiko – atvykėliai ją perkerpa žirklėmis, prasikasa tunelius arba sieną įveikia per pelkes, ežerus ir upes.
„Nėra nieko, ką žmogus sukūrė ir ko kitas žmogus negalėtų įveikti“, – juokiasi vienas pasienio gyventojas. VSAT pripažįsta, kad šiuo metu 679 kilometrų su Baltarusija pasienio ruože migrantų skaičiai išaugo –vien per pastarąsias dvi savaites jų buvo sulaikyta 1194.
,,Eidamas malkų, sutikau migrantus“
Ignalinos rajone, atokiame, vos kelias sodybas turinčiame Smėlių kaime gyvena Elena ir jos vyras Antanas. Nuo šeimos sodybos Baltarusija vos už kelių šimtų metrų.
Nors šiuo metu tvora su koncertinos juosta saugo Smėlių kaimo pakraštį, tačiau migrantai vis tiek sugeba prasmukti. „Galvojom, kad kai tvorą pastatys, neateis jie čia. Dabar yra tvora, bet jie, rupūžės, prakerpa“, – skundžiasi Antanas.
Pastarąjį kartą jo žmona su migrantais susidūrė praėjusį šeštadienį. „Ėjau pirtį pasikurti ir girdžiu, kad kažkas negirdėta kalba klegena krūmuose. Ten buvo didelis triukšmas, moterų ir vyrų balsai, daug ten jų buvo. Pagalvojau, kad nekursiu tos pirties, parėjau namo, užsirakinau ir sėdėjau.
Mes jau pripratę prie jų. Pasienio nekviečiau – tegul laksto, tegul patys ieško. Nežinau, kiek jie laiko mano krūmuose praleido, bet per naktį šunys nesustojo loti“, – pasakojo Elena.
Senolei migracijos krizė tapo kasdienybe. Ji juokiasi, kad dabar labiau rūpi kaimo buities klausimai. Moteris, kalbėdama apie migrantus, vis prisimena, kaip praėjusią savaitę šeškas išskerdė jos 22 vištas.
„Iš pradžių bijojau migrantų, bet dabar ne. Geriau būtų, kad nevaikščiotų, bet dabar vaikšto, ką padarysi. Pasižiūrim per langą ir tiek. Praėjusią dieną pro langą mačiau, kaip ėjo vyras su moterimi keliu – aukšti, liesi ir murzini. Kitam kaime mano dukra gyvena, kuri praėjusį pirmadienį, melždama karves, irgi sutiko du didelius vyrus“, – prisiminimais dalijosi Elena.
Moters vyras Antanas priduria, jog šeima gyvendama pasienyje jaučiasi saugiai – nuolatos mato patruliuojančius pasieniečius.
,,Miegam neramiai, sutemus baisu vaikščioti“
Adutiškio miestelio parduotuvėje dirbanti Daiva teigia, jog, nepaisant pasienio tvoros, gimtajame krašte nesijaučia taip saugiai, kaip prieš nelegalios migracijos krizę.
„Vietiniai jau neina miegoti atrakintomis durimis, nuo kiekvieno šuns lojimo keliamės ir žiūrim. Anksčiau gyvenome langus ir duris atsidarę, o dabar taip negalim“, – pasakojo moteris.