15min žurnalistai šią savaitę aplankė kelis Lenkijos-Ukrainos pasienio punktus – Krakoveco, Medykos, Hrebenne, netoliese įkurtus pabėgėlių centrus ir Peremyšlio geležinkelio stotį.
„Sėdėjome iki paskutinio, bet kai jau pradėjo gradais sprogdinti, nusprendėm išvykti – aš, marti ir anūkai. Vyrai liko namie“, – 15min pasakojo Lenkijos Krakoveco pasienio punkto pabėgėlių registracijos centre sutikta 62-ejų Tatjana iš Mykolajivo. Moteris ant rankų laikė kūdikį, o šalia glaudėsi dar vienas mažametis. Močiutei prižiūrint vaikus, jų mama aiškinosi su Lenkijos savanoriais ir pareigūnais, kuria kryptimi geriausia vykti toliau – gal į Vokietiją, o gal į Šveicariją.
„Pas mus liko kelias tik į Odesą – organizuojami autobusai, žmonės sodinami į juos. (…) Vakar ryte išvažiavome, o naktį atvažiavome į Lvivą. Iš ten šįryt atvykome čia [Krakovecą Lenkijoje]. Buvo Raudonojo Kryžiaus humanitarinis koridorius. Į Odesą vežė mikroautobusais, žmonių buvo daug, daug autobusų, lengvųjų automobilių“, – pasakoja Tatjana, išvykusi iš rusų nuolat atakuojamo Mykolajivo.
„Nesislėpiau – kaip jau lemta, taip“
Mykolajivo srities administracijos vadovą Vitalijų Kimą, nuolat besidalinantį informacija socialiniuose tinkluose, moteris vadina didvyriu – visi ligšioliniai rusų kariuomenės bandymai įsiveržti į šį strategiškai svarbų miestą buvo atremti.
Tačiau gyventi nuolat apšaudomame mieste, anot Tatjanos, eiliniams gyventojams vis sunkiau.
Nuolat dingstanti elektra, namai be šilumos, vandens trūkumas – tokia Mikolajivo kasdienybė jau kelias savaites. Pasak moters, miesto tarnybos, savanoriai, krašto gynybos kariai sutelkę pajėgas daugelį sutrikimų stengiasi operatyviai pašalinti, atstato pažeistas komunikacijas.
„Viskas organizuota, dirbti stengiasi visi. Maisto netrūko – ir savo turėjom, ir humanitarinę pagalbą atveždavo. (…) Žmonės slapstėsi slėptuvėse. Aš nesislėpiau – kaip jau lemta, taip. Labai daug žmonių lieka namuose, negali jų palikti ir sako, kad kaip jau lemta, taip ir bus. Pusė žmonių taip galvoja“, – pasakojo Tatjana.
„Mums taip reikia, kad uždarytų oro erdvę“
24-erių Viktorija su kūdikiu, iš Sumų apskrities Lebedyno miesto, esančio netoli sienos su Rusija, taip pat prieš savaitę išvyko humanitariniu koridorium.
„Mus išvežė tėvas. Kiekviename blokposte mums nurodė saugesnį kelią, kad nepatektume į apšaudymus. Važiuoti buvo labai baisu, bet reikėjo prasiveržti. Iš Sumų išvažiavome, o Poltavos srityje jau kiek ramiau“, – pasakojo Viktorija.
Jos tėvai, padėję išvažiuoti, patys grįžo į Sumus ir neketina palikti namų.
Moteris taip pat pasakojo, kad, nepaisant pavojų ir apšaudymų, iš pradžių nė nesvarstė ir labai nenorėjo išvykti iš savojo miesto. Nors tuo metu Lebedyne jau stigo maisto, parduotuvėse galiausiai nebebuvo galima įsigyti produktų, rusų aviacija susprogdino miesto duonos kepyklą ir naftos bazę.
„Dvi savaites buvome Sumuose, bet nusprendėme išvykti, nes kiekvieną dieną vyko sprogimai. Nuolatiniai oro pavojai ir sprogdinimai, vėl ir vėl. Mūsų mieste raketos pataikė į televizijos bokštą, nebuvo šviesos, vandens, dvi dienas nebuvo ryšio. Paskui pajungė kažkokią stotį, pataisė tiek, kad žmonės galėtų susisiekti su artimaisiais“, – pasakoja jauna moteris.
„Mums taip reikia, kad uždarytų oro erdvę, nes visi miestai sprogdinami iš lėktuvų . Kasdien, ypač naktimis. Nuolatos...“ – atsidūsta ji.
Viktorija pati yra kariškė, šiuo metu dekretinėse atostogose. Jos sutuoktinis – taip pat kariškis ir nors palaiko su juo ryšį, tačiau sako tiksliai nežinanti, kur šiuo metu kariauja jos vyras. Telefonu vengiama dalintis detalesne informaciia.
Moteris sako neabejojanti ukrainiečių karių pergale, todėl nenori per daug nutolti nuo gimtosios šalies. Ji apsistos Lenkijoje, Liubline, nes tikisi, kad jau greitai galės grįžti namo.
„Tą viltį, kad greitai grįšime, man suteikia mūsų gynybos pajėgos. Dabar daug mano artimųjų tarnauja, kariauja. Aš labai tikiu Ukraina, mūsų kariuomene, tikiu, kad nugalėsime. Gėris visuomet nugali blogį, kitaip tiesiog negali būti“, – glausdama besimuistantį kūdikį šypsosi Viktorija.
„Rusų kariai mūsų laiptinėse laužus kūrena“
64-erių Larisa savo gimtąjį Hostomelį paliko pirmosiomis karo dienomis. Rusams bandant užimti oro uostą, ten nuo pirmosios karo dienos vyko nuožmūs mūšiai. Kovo 7 dieną pranešta, kad Rusijos kariai sušaudė šio miesto merą, dalinusį žmonėms duoną, ir dar du tarnautojus.
Larisa su senyvo amžiaus tėvais sako pabėgusi į Bučą, Kyjivo srityje, tačiau ir ten buvo nesaugu – šalia liepsnojo gyvenamieji namai, todėl teko skubiai trauktis dar toliau į šalies gilumą.
„Hostomelyje rusų kariai užėmė butus, išlaužė duris, ir patys dabar tuose butuose gyvena. Mes nieko nežinom. Mūsų laiptinėse jie laužus kūrena, ten irgi nėra vandens, dujų“, – pasakojo Larisa.
Moteris verkia ir sunkiai renka žodžius: „Važiavome, matėme gatvėje gulinčius lavonus, aplinkui – gaisrai. Išvažiavom ir štai taip kol kas klajojam“.
Ukrainietė Lenkijos pasienio pabėgėlių centre su pagyvenusiais tėvais ir dviem šunimis lūkūriuoja jau kelias paras, kol atsiras galimybė vykti į Vokietiją pas dukterį.
Čia pat sutikome jau ketvirtą parą pabėgėlių centre gyvenančią Aną su dviem vaikais. Jie prieš kelias savaites pasitraukė iš nuožmiai bombarduojamo Charkivo.
„(...) jie raketomis pradėjo naikinti viską – mėto bombas į gyvenamuosius namus, o ne į karinius objektus, kaip pasakoja. Tiesiog taiko į namus. Savo akimis matėme labai daug žuvusių žmonių, kurių negalima palaidoti. Ir vaikai tai matė“, – pasakoja karo siaubą išgyvenusi Charkivo gyventoja.
„Rusai neorganizuoja žaliųjų koridorių“
33-ejų Julia sako, kad išvykti iš Charkivo srities dabar itin sudėtinga. Rusų kariuomenė neorganizuoja jokių žaliųjų koridorių, be to, didžiulė problema – degalų trūkumas.
„Mes turėjome degalų automobilio bake, tad mums pasisekė, galėjome išvažiuoti savo automobiliu. O jei neturi – nėra jokių galimybių įsigyti degalų“, – pasakoja Julia.
Šios moters motyvas palikti namus toks pats, kaip ir daugelio kitų Lenkijos pasienyje kalbintų ukrainiečių – aviacijos smūgių atlaikyti neįmanoma.
„Laikėmės, kol nebuvo aviacijos smūgių. Puolimai iš oro – labai baisūs, tai sunku išgyventi. Po sprogdinimų iš oro daugelis pradėjo važiuoti“,– pasakoja prieš kelias savaites iš Bakalėjos miesto Charkivo srityje išvykusi moteris. Ji sako, kad išvengti apšaudymų ir ištrūkti iš Rusijos okupuoti miesto padėjo tai, kad gerai išmanė vietos aplinkkelius, miško keliukus.
Julia sako šiuo metu jokių žinių apie mieste likusius artimuosius neturinti, ryšys su jais visiškai nutrūkęs. Abu tėvai dar prieš karą gydėsi miesto ligoninėje. Rusams užėmus miestą, toje pačioje ligoninėje okupantai gydo savo sužeistuosius.
Nori likti kuo arčiau namų
Naujausiais duomenimis, vien į Lenkiją nuo karo pradžios jau atvyko daugiau nei du milijonai Ukrainos piliečių.
Karo pradžioje nemaža dalis ukrainiečių iš šalies traukėsi savais automobiliais. Šiuo metu pasienio punktuose galima pastebėti kur kas didesnius pėsčiųjų, autobusais ar traukiniais į Lenkiją atvykstančių ukrainiečių srautus.
Taip pat dar prieš kelias savaites Lenkijos pasienio punktuose buvo nutįsusios automobilių eilės iš įvairių Europos miestų. Žmonės vyko pasitikti ir išsivežti savo artimuosius. Dabar registracijos centruose, pasienio punktuose, geležinkelio stotyse gerokai didesnis autobusų judėjimas – įvairios organizacijos, savanoriai iš skirtingų šalių organizuoja nemokamą ukrainiečių pabėgėlių pervežimą į Europos miestus.
Lenkijos pareigūnai pasakoja, kad karo pradžioje stebėjo nemažai sieną kertančių prabangių automobilių – iš Ukrainos traukėsi žmonės, galėję sau leisti viešbučių nuomą. Šiuo metu plūsta vis daugiau žmonių, neturinčių nei artimųjų Europoje, nei automobilių, nei santaupų.
Daugelis tokių žmonių renkasi pasilikti ir laukti karo atomazgos Lenkijoje, baiminasi tolimų, nors ir nemokamų kelionių į Europos gilumą, nori būti kuo arčiau namų.
Laukia „antrosios bangos“ – pabėgėlių iš Mariupolio, Charkivo
„Šiuo metu pirmoji pabėgėlių banga atslūgo, paskutinę savaitę jaučiam skaičių mažėjimą. Laukiame antrosios bangos, kai bus atidaryti humanitariniai koridoriai iš Mariupolio, Charkivo ir kitų Ukrainos miestų“, – 15min žurnalistams penktadienį sakė pasienio miesto Zamoste savivaldybės vieno departamentų vadovas Piotras Orzechovskis.
Zamoste, kaip ir daugelyje pasienio su Ukraina miestų, įkurtas pabėgėlių centras. Po varginančių kelionių žmonės gali sušilti, pailsėti, pavalgyti. Čia nuolat atvyksta naujos humanitarinės pagalbos siuntos. Centrui talkina ne tik vietos savanoriai, bet ir amerikiečių kariai.
„Nuo karo pradžios mes sulaukėme apie 10–15 tūkstančių pabėgėlių Zamoste mieste. (…) Kiekviena diena atneša naujų problemų. Mums ši situacija neįprasta, esame joje pirmą kartą. Bet mėginame padėti“, – pasakojo P.Orzechovskis.
Pasak jo, viena iš tūkstančio problemų – suaukoti per dideli kiekiai drabužių: „Per pirmąją pabėgėlių bangą gavome daug paramos iš žmonių ir įmonių. Viena iš problemų – turime per daug drabužių. Pavyzdžiui, žmonės suaukojo net paplūdimio aprangą. Pirmiausiai mums reikia maisto, o ne drabužių“.
Šiuo metu pabėgėlių centre įrengta apie tūkstantis lovų, bet didžioji jų dalis – laisvos. Daugelis atvykstančių į Zamoste toliau keliauja į didesnius Lenkijos miestus – Varšuvą, Krokuvą, Vroclavą. Iš ten yra daugiau maršrutų įvairiomis kryptimis.
Kryptis – atgal namo į Ukrainą
Kai kuriuose Lenkijos pasienio miestuose galima išvysti daugeliui nuostabą keliantį vaizdą – žmones, laukiančius autobusų ar traukinių į Ukrainą.
Dar labiau neįprasta buvo matyti, kad atgalios traukia ne tik vyrai, sakantys, kad grįžta ginti tėvynės.
Lenkijos Peremyšlio geležinkelio stotyje, kelių šimtų žmonių minioje, laukiančių traukinio į Lvivą, būriavosi ir daug moterų – pavienių ir su mažais vaikais.
Kai kurios sakė vykstančios atgal į Ukrainą pasiimti ir parsivežti likusius artimuosius į Lenkiją. Viena pusamžė ukrainietė sakė negalinti toliau gyventi nežinioje, nes Mariupolyje likę du jos paaugliai sūnūs, todėl bandys grįžti ir juos susirasti.
Daugelis vykstančių atgal kalba nenoriai ir nesileidžia būti fotografuojami ar filmuojami.
Ant šaligatvio sėdinti, mažą mergaitę apsikabinusi 34-erių savanorė Keitė iš Lenkijos taip pat laukė traukinio į Lvivą. Tačiau ji pati tik palydėjo išvykstančią ukrainetę su maža dukrele, gyvenusias pas ją savaitę.
„Padėjome joms pasigaminti pasus, tačiau ji nusprendė vykti į Odesos sritį ir sako, kad nori mirti savoj šaly ir nenori pasilikti čia, nes jos visa šeima Ukrainoje. Jos tėvai, vyras – bunkeryje. Aš nesuprantu šios situacijos, prašiau likti su mumis. Mes galime padėti rasti namus, darbą, mokyklą mergaitei. Bet ji nenori“, – kalbėjo Keitė.
„Mano širdis plyšta, aš nesuprantu šio sprendimo, bet tai – jos sprendimas“, – pridūrė susijaudinusi moteris ir nuskubėjo palydėti ukrainietę į atvykusį traukinį.
