Pietų Europoje esančioje Albanijoje užaugusi Ejona nelinkusi skųstis, kad Lietuvoje šiemet vasara šalta ir lietinga. Jos nuomone, jei bent dvi dienos per mėnesį saulėtos, jau yra gerai. O pasidžiaugti vasara ji ketina Albanijoje, į kurią netrukus išvažiuos mėnesį paatostogauti.
Gimtinę paliko dėl neramumų
Galėčiau meluoti ir sakyti, kaip man viskas iš pradžių buvo gerai. Iš tikrųjų buvo labai sunku, nes viskas buvo svetima, – prisiminė Ejona.
Į gimtąją šalį jauna moteris, Lietuvoje baigusi studijas, sukūrusi šeimą ir susilaukusi dviejų vaikų, važiuoja tik atostogoms. Jos gyvenimas čia, Lietuvoje, nors ji drąsiai tvirtina tebesanti albanė, lietuve tikrai netapusi.
Paprašyta prisiminti, dėl kokių priežasčių atvažiavo į Vilnių, Ejona atvira – Albanijoje tuomet buvę neramu, tad tėvai pritarė jos sumanymui studijuoti ne gimtojoje šalyje, o svetur. Beliko išsirinkti valstybę. Čia įtakos turėjo pusbrolis ambasadorius, dirbęs su lietuviais. Greitai pavyko gauti vizą ir tuomet 17-metė Ejona atvyko į Lietuvą.
„Galėčiau meluoti ir sakyti, kaip man viskas iš pradžių buvo gerai. Iš tikrųjų buvo labai sunku, nes viskas buvo svetima. Be to, buvau viena, be tėvų. 17 metų vaikas, kad ir koks būtų protingas, vis tiek yra vaikas be jokios gyvenimo patirties. Nebuvau išmesta į gatvę, kartu atvažiavo mama, pabuvo tris savaites, viskuo rūpinosi, bet viskas prasidėjo, kai mama išvažiavo ir pradėjau gyventi viena. Buvo sunku, nes kalbos nemokėjau, bendrauti niekas nenorėjau, nieko nesupratau. O kai nieko nesupranti, dar labiau ant visų pyksti. Bet man atrodo, kad tai, jog niekas nebendravo ir aš pradėjau pykti ant savęs, ir buvo stimulas kuo greičiau išmokti lietuvių kalbą, nors ji labai sunki. Barjeras buvo įveiktas per pusmetį“, – pirmuosius mėnesius Lietuvoje prisiminė Ejona.
Lietuvių kalbą pramoko per pusmetį
Jau antrame kurse ji visus egzaminus laikė lietuviškai. Pirmaisiais studijų metais gelbėjo pasirinkta specialybė – fortepijonas. Muzikos kalba tokia pati visose šalyse, tad čia Ejonai nekilę jokio kalbos barjero.
Ejona tvirtina, kad mokytis lietuvių kalbos ją skatino ir aplinkinių palaikymas. Esą žmonės niekada jai nepriekaištavo ar nesišaipė dėl netaisyklingo tarimo ar daromų klaidų. Atvirkščiai – bandė padėti, taisė klaidas ir skatino.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Ejona Xhiku |
Bendrauti angliškai pačiai Ejonai nebuvę sunku, tačiau gana greitai ji patyrė, kad svetima kalba lietuviai linkę aptarti tik paprasčiausius kasdienio gyvenimo dalykus. Norint gvildenti rimtesnę temą jiems jau daug patogiau kalbėtis gimtąja kalba. Tai buvo dar vienas stimulas kuo greičiau prabilti lietuviškai. Juolab, kaip prisipažįsta pati Ejona, ji yra labai komunikabili ir linkusi bendrauti.
Diskriminacijos nepajuto
Jeigu dabar kas man pasiūlytų išvažiuoti į kitą šalį – būtų labai gaila palikti tai, ką esu susikūrusi čia, – atvirauja moteris.
Paklausta apie taip dažnai akcentuojamą lietuvių tolerancijos stoką ir nemeilę kitataučiams, Ejona šypsosi: „Jeigu būčiau vyras, sakyčiau, kad lietuviai nėra tolerantiški. Bet kadangi esu moteris, tai moteris bet kokioje šalyje sulauks daugiau dėmesio, nesvarbu, ar ji lietuvė, ar užsienietė. Aš taip pat sulaukiau daugiau dėmesio, nes esu moteris ir nelabai kas kreipė dėmesį, kad esu užsienietė. Dėmesį rodė ir vyrai, ir moterys, tikrai nesijaučiau atstumta.“
Iš Pietų Europos atvykusi moteris nemėgsta skųstis. Į viską žvelgianti optimistiškai Ejona net ir lietuvišką orą pamėgo. Žinoma, atvykus iš šalies, kur vasarą termometrai rodo 45 laipsnius karščio, o žiemą temperatūra nukrenta iki +10, Lietuvoje buvę šalta. Juk čia žiemą būna ir 25 laipsniai šalčio, o vasarą – vos 9-10 šilumos. Tačiau, anot Ejonos, tai menka kliūtis – ji nusipirko šiltą striukę ir išėjo į gatvę.
Ejona prisimena, kad prieš 15 metų nerado nieko bendro tarp Lietuvos ir Albanijos. Tačiau šiandien ji jau įžvelgia šiokių tokių panašumų. Savo draugus ji juokdamasi vadina tikrais albanais, kadangi šie, kaip ir jos tautiečiai, yra labai šilti ir linkę bet kada padėti – nesvarbu, dieną ar naktį. „Turiu savo draugų, su jais jaučiuosi žiauriai gerai. Jeigu dabar kas man pasiūlytų išvažiuoti į kitą šalį – būtų labai gaila palikti tai, ką esu susikūrusi čia“, – atvirauja moteris.
Apie grįžimą į Albaniją negalvoja
Apie grįžimą į gimtąją Albaniją Ejona negalvoja. Lietuvoje ji subrendo kaip asmenybė, čia prasidėjo jos, kaip suaugusios moters, gyvenimas. Norą likti čia ir kurti savo gyvenimą ji pajuto kur kas anksčiau, negu su lietuviu sukūrė šeimą, susilaukė vaikų.
„Kai atvažiavau ir pirmame kurse manęs klausinėjo, ar liksiu Lietuvoje, visiems sakiau, kad jokiais būdais. Bet kadangi esu labai bendraujanti, myliu save ir stengiuosi daryti tai, kas man patinka ir kaip man patinka, tai po ketverių metų studijų jau buvau susikūrusi savo jaukų židinį ir nebenorėjau niekur išvažiuoti. Nelabai žinau ir kur būčiau grįžusi, juk Albanijoje likę bebuvo tik tėvai, draugai išsivažinėjo“, – sakė moteris.
Ketverius studijų metus Lietuvos muzikos akademijoje Ejona vadina savotiškais laiptais aukštyn, todėl grįžimas į Albaniją būtų buvę keli žingsniai atgal. O to ji visiškai nenorėjo. Šiandien Vilniaus senamiestyje šeima turi savo restoraną ir kol kas net nesvarsto galimybių išvažiuoti kitur.
Tačiau sūnus Ejona po truputį moko ir savo gimtosios albanų kalbos. Anot moters, penkiametis vyresnėlis su seneliais susikalba nesunkiai, jaunėliui – vos treji, tačiau ir jis, praleidęs kelias savaites su iš Albanijos atvykusiais Ejonos tėvais, jau po truputėlį pradeda tarti žodžius mamos gimtąja kalba.
 |
