Pirmą kartą atvykau į Lietuvą 2004 m. gegužės mėnesį, kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą. Atvykau pagal ES projektą su kitais italais 10 dienų ir visi išsibarstėme po visą Lietuvą. Man nusišypsojo sėkmė patekti į Kelmę, teko pavažinėti po visa Lietuva, išskyrus Vilnių.
Lietuvos žmonės man padarė didžiulį įspūdį, nes jie buvo paprasti, draugiški ir labai didžiavosi savo Tėvyne. Nors projektas, kuriame dalyvavau buvo trumpas ir intensyvus, tačiau susipažinau su daugybe lietuvių, su kuriais bendrauju iki šiol. Esu labai laimingas, kad teko dalyvauti šiame projekte, nes pamačiau labai įvairią Lietuvą.
Išvykdamas iš Lietuvos pilnas gerų įspūdžių, lietuviškų dovanų ir matydamas dalyvavusių žmonių liūdnus veidus dėl pasibaigusio projekto, prisižadėjau sau čia būtinai sugrįžti ir tai įvyko 2006 m. Grįždamas čia aš jau žinojau, kur ta Lietuva yra ir koks čia gyvenimas vyksta. Šį kartą aš jau atvykau kaip paprastas turistas su dviem draugais, fotoaparatu, apsirengęs šortais ir apsiginklavęs žemėlapiu, norėdamas pamatyti Vilnių ir kitas neatrastas vietas.
 |
| Alessandro Sposato knyga |
Mano antrasis pasimatymas su Lietuva buvo puikus. Vilnius pasirodė netgi gražesnis, negu turistams skirtoje informacijoje. Tada Vilnius atrodė visiškai kitoks, negu dabar, o jis vis dar intensyviai keičiasi. Šios kelionės metu mes aplankėme daugybę žymių vietų, paminklų, pastatų ir Genocido aukų muziejų. Po apsilankymo šiame muziejuje mano kelionė pasikeitė, o kartu galbūt netgi ir visas mano gyvenimas. Ekskursija šiame muziejuje mane sukrėtė ir sujaudino. Žinoma, tai, ką aš pajutau būdamas ten, nepalyginama su tuo, ką tiems žmonėms teko išgyventi. Iš to muziejaus mes išėjome tylėdami. Dar ilgai tylėjome, o lauke lijo lietus...
Grįžęs namo pradėjau galvoti, ką galėčiau padaryti dėl Lietuvos. Tuo metu studijavau Italijos universitete politikos mokslus, istoriją ir sociologiją, todėl norėdamas perteikti žmonėms visa tai, ką aš mačiau ir kas mane sukrėtė, pradėjau brandinti mintį visa tai sudėti į rašytinį žodį.
2008 m. atvykau į Lietuvą trečią kartą, tačiau pirmą kartą žiemą. Aš esu iš pietų Italijos, Kalabrios regiono, Kosenzos miesto, kur žiemą būna 8-10 laipsnių šilumos, o patekau į 19 laipsnių šalčio. Atvykau čia darbo reikalais, nes dirbau kaip vieno projekto koordinatorius ir praleidau 4 mėnesius. Pradėjau mokytis lietuvių kalbos pats, pirmieji žodžiai buvo „taaaip“, „visodzero“ ir pan. Taip pat pradėjau domėtis Lietuvos istorija, kultūra, muzika, rinkau duomenis ir informaciją apie tai. Po truputį daugėjo ir mano pažįstamų lietuvių.
Kadangi mano dėstytojas, atsakingas už mano baigiamąjį darbą, buvo komunistas, buvo labai sunku su juo sutarti, nes kiekvieną mano parašymą, kad Lietuva buvo okupuota, jis taisydavo ir ginčydavosi, esą ji nebuvo okupuota, o tiesiog, jo žodžiais tariant, Lietuvos žemė buvo „paimta“.
Baigęs universitetą aš nusprendžiau gyventi Lietuvoje, tai įvyko 2010 m. Atvykau į Lietuvą su trupučiu pinigų, nedideliu lagaminu ir mano knyga apie Lietuvos partizanus ir Sovietų sąjungos represijas, kurią aš parašiau kaip universiteto baigiamąjį darbą. Knygą rašiau remdamasis informacija ir knygomis, kurias buvau surinkęs per keliones į Lietuvą ir informaciją, rasta internete.
Knyga yra yra italų kalba, 180 puslapių. Man teko perskaityti apie 30 knygų ir, pasak mano komunisto italo dėstytojo, tai buvo viena geriausių knygų per jo dėstytojavimo karjerą. Knyga nėra vien tik apie partizanus, joje yra ir Lietuvos mitologijos, poezijos, dainų, filmų, ištraukų iš partizano dienoraščio. Aš labai didžiuojuosi šia knyga, kadangi tai mano širdies kūrinys, kuriam aš paaukojau labai daug jėgų, laiko ir pastangų.
Kadangi aš nesu labai puikus lietuviu kalbos žinovas, o knygos, kurias studijavau savo darbui, buvo parašyti įvairiomis kalbomis – 3 italų kalba, kitos anglų, prancūzų ir lietuvių kalba, todėl teko prašyti ir lietuvių draugų pagalbos. Šis procesas užtrūko 10 mėnesių mano gyvenimo.
Taip pat rašydamas knygą susidūriau ir su kitomis problemomis, ne tik kalbos barjeru. Kadangi mano dėstytojas, atsakingas už mano baigiamąjį darbą, buvo komunistas, buvo labai sunku su juo sutarti, nes kiekvieną mano parašymą, kad Lietuva buvo okupuota, jis taisydavo ir ginčydavosi, esą ji nebuvo okupuota, o tiesiog, jo žodžiais tariant, Lietuvos žemė buvo „paimta“. Tačiau viskas baigėsi gerai, už darbą gavau aukščiausią įvertinimą, o ir dėstytojas pagaliau sutiko, kad tai tikrai geras darbas apie Lietuvos istoriją.
Dabar mano troškimas yra pasidalinti šia knyga su Genocido aukų muziejumi, kad jie ją turėtų savo archyvuose. Aš jau esu parašęs jiems elektroninį laišką. Mano svajonė yra išleisti šią knygą lietuvių arba anglų kalbomis Lietuvoje.
Aš gyvenu Lietuvoje labai gerai, turiu daug lietuvių draugų, kurie gerbia mane už tai, kas esu ir ką jaučiu Lietuvai, padeda man įvairiose situacijose. Man labiau patinka lietuvių kompanija, kadangi joje jaučiuosi savas, kalbu, valgau ir darau viską kaip ir lietuviai.
Lietuvoje turiu darbą, o laisvu laiku vykdau projektą „Geriausias italų kalbos mokytojas“, kur aš padedu žmonėms, norintiems atrasti Italijos kultūrą, kalbą ir tradicijas. Nes ne visi italai šlapinasi ant Lietuvos Prezidentūros, rėkauja gatvėse ir ieško „meilės“ su lietuvaitėmis. Tuo mano veikla Vilniuje nesibaigia, progai pasitaikius dalyvauju atrankose į reklamas ir jau filmavausi ne vienoje, pavyzdžiui, galėjote mane matyti praėjusiais metais Europos čempionatui skirtuose plakatuose visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
Kiekvieną dieną praleisdamas Lietuvoje aš patyriu kažką nauja, juk tokia meile ir turi būti – nenuobodi. Ir ką gali žinoti, galbūt kitas mano žingsnis bus Vyčio tatuiruotė.
Žinai užsieniečio, atvykusio gyventi į Lietuvą, sėkmės istoriją? Dalyvauk konkurse, papasakok, kaip jis/ji čia atvyko, ką šiuo metu veikia, kaip jam sekasi, kokie jo ateities planai. Taip pat nepamiršk pridėti nuotraukose užfiksuotų gražiausių herojaus akimirkų ar nuotykių atvykus ar jau gyvenant Lietuvoje. Siųsk visą tai v.grigaliunaite@15min.lt ir laimėk prizus!
 |
