Būtent krepšinis buvo tas dalykas, kuris padėjo H.Wangui sužinoti, kad yra pasaulyje tokia šalis Lietuva. Kinas buvo nusiteikęs ne tik aplankyti mūsų šalį, bet ir likti čia ilgesniam laikui. Taip ir nutiko – H.Wangas atvyko studijuoti ir šiuo metu yra baigęs net dvi Lietuvos aukštąsias mokyklas: Vilniaus ir Vilniaus Gedimino technikos universitetus.
Pradžia buvo žiauri
Mano tėtis sakė: jeigu važiuoji į tą šalį, geriau išmokti jos kalbą. Taip suformuoji pirmą gerą įspūdį, kad vietiniai galėtų su tavimi bendrauti savo kalba, o ne kažkuria užsienio, – aiškino H.Wangas.
Vilniuje H.Wangas gyvena jau nuo 1998 metų. Su lietuve sukūręs šeimą, susilaukęs vaikų kinas, paklaustas apie pirmuosius metus Lietuvoje, juokiasi: jie buvę ne sunkūs, o žiaurūs. „Kalbos visiškai nesupratau. Tuo metu net negalėjau atskirti, ar žmonės kalba lietuviškai, rusiškai ar lenkiškai. Todėl bendravimo su vietiniai beveik visiškai nebuvo. Be to, iš Rytų atvažiavau į Vakarus, iš Azijos į Europą, visiškai kita kultūra, maistas, tradicijos, bendravimas kitoks, draugų mažai“, – pirmuosius sunkumus vardijo H.Wangas.
Kinas prisipažino, kad nebuvo lengva tvarkytis ir su buitimi – jis vienturtis, 18 metų augęs vienas tėvų šeimoje, tad gamintis maistą, tvarkytis irgi teko išmokti apsigyvenus savarankiškai. „Teko viską pradėti nuo nulio. Pradėjau mokytis lietuvių kalbos, ją irgi pavadinčiau ne sunkia, o žiauria. Lietuvių kalbos gramatika labai labai sunki“, – dabar jau taisyklingai ir sklandžiai lietuviškai kalba H.Wangas.
Tačiau pagirtas, kad išties gerai išmoko lietuvių kalbą, jis nelinkęs sutikti – esą gramatika vis dar jam kiša koją, jis tebedarąs klaidų ir jau nebežinąs, kaip savo kalbą patobulinti. Tačiau vyro ryžtas negali nežavėti. Jis gyvenimą Lietuvoje pradėjo būtent nuo lietuvių kalbos studijų, nors dauguma jo tautiečių, tuomet atvykusių į mūsų šalį, mieliau rinkosi rusų kalbą.
Tėvas patarė mokytis ne rusų, o lietuvių kalbos
„Mano tėtis sakė: jeigu važiuoji į tą šalį, geriau išmokti jos kalbą. Taip suformuoji pirmą gerą įspūdį, kad vietiniai galėtų su tavimi bendrauti savo kalba, o ne kažkuria užsienio“, – savo pasirinkimą aiškino Haonan.
Vyras mano, kad toks tėvo patarimas buvęs itin geras ir jis jam iki šiol esąs dėkingas, kad pradėjo mokytis lietuvių, o ne rusų kalbos. „Kai pradedi kalbėtis, žmonės mato, kad moki lietuvių kalbą ir tai yra pliusas, pagarba ir viskas eina į priekį“, – įsitikinęs H.Wangas.
Bendraudamas su vietiniais pirmaisiais gyvenimo metais Lietuvoje Haonan sako pastebėjęs, kad moterys su juo visada buvo draugiškos, mielai bendravo, tačiau lietuviai vyrai tuo ne itin pasižymi. „Lietuviai, ypač vilniečiai, labai šaltai reaguoja į užsieniečius. Aš taip jaučiau tuo metu. Merginos gana atviros, bet su vaikinais, vyrais šiek tiek sudėtingiau. Man susidarė toks jausmas, kad lietuvių charakteris uždaras. Gal tai priklauso nuo oro, klimatas be saulės, tai ir žmonėms sunku šypsotis“, – svarstė H.Wangas.
Vyras teigė dabar dažnai keliaujantis į Vengriją ir pastebintis, kad ten žmonės kur kas dažniau šypsosi, yra atviresni, tad gal tam išties turi įtakos saulė.
Ketino viską mesti
Dėl daugelio dalykų nesigailiu, bet kartais pagalvoju, kad visada yra ir kitų galimybių, kitų pasirinkimų, – svarstė H.Wangas.
H.Wangas prisipažino, kad po metų, praleistų Lietuvoje, buvo pasiryžęs viską mesti ir grįžti namo į Kiniją. „Aptarinėjau tai su šeima, buvau surinkęs visus daiktus ir ketinau nebegrįžti į Vilnių. Tėvas sakė, kad jeigu man čia nepatinka, sunku, gal pagalvosime apie kitą kelią. Todėl išdovanojau nereikalingus daiktus draugams ir išvažiavau sakydamas, kad nebegrįšiu. Bet prieš pat rugsėjo 1-ąją grįžau visus nustebindamas. Daug priežasčių buvo, nelabai jau ir prisimenu pagrindines, norėjau pamėginti išvykti į kitą šalį, bet nepavyko“, – pasakojo Haonan.
Tačiau tvirtai atsakyti, ar nesigaili, kad tuomet teko grįžti į Lietuvą, H.Wangas negalėjo: „Dėl daugelio dalykų nesigailiu, bet kartais pagalvoju, kad visada yra ir kitų galimybių, kitų pasirinkimų. Jeigu būtumėte manęs to paklausę prieš kelerius metus, būčiau tvirtai atsakęs, kad nesigailiu. Bet kai daugiau keliauju po pasaulį, jaučiu, kad ir kitos šalys būtų buvusios neblogas pasirinkimas.“
Turėjęs nuosavą restoraną, dėstytojavęs Vilniaus universitete vyras šiandien sako turįs kitą verslą, kuriam tenka skirti visą savo laiką. Paklaustas, ar savo ateitį planuoja Lietuvoje, užtikrintai to teigti H.Wangas nesiryžta. Prisipažįsta, kad su žmona ir vaikais svarsto galimybę emigruoti. Galbūt į Vengriją, kur vyras pastaruoju metu dažnai lankosi, o gal ir į Kiniją. Gimtoji H.Wango šalis taip pat gali tapti ta vieta, kur jie visi kartu įsikurs ateityje.
 |
