Iš Jamaikos į Lietuvą – per Afganistaną ir Zambiją
„Pasaulio virtuvė“ yra A.Ptakauskės kuriamo dokumentinio filmo pavadinimas. Jame pasakojama apie penkias Lietuvoje gyvenančias skirtingų tautybių moteris. Jos atsikraustė iš skirtingų šalių, skirtingu metu ir dėl skirtingų priežasčių. Vienintelė Božena Karvelienė – Romų integracijos namų vadovė, pedagogų asistentė ir socialinė darbuotoja, tarpininkaujanti tarp romų bendruomenės ir švietimo įstaigų, – yra gimusi Lietuvoje. Ji norėjo gyventi savo galva, o ne pagal kitų primetamas taisykles, todėl paliko taborą ir pradėjo gyvenimą nuo nulio: dirbo pardavėja ir krupjė, patyrė nepasitikėjimą ir diskriminaciją, bet įgijo išsilavinimą, sukūrė šeimą su lietuviu, o dabar deda pastangas, kad romai būtų laikomi visaverte visuomenės dalimi.
Vienintelė Marisa Leonavičienė – kelionių ekspertė, buvusi Lietuvos garbės konsulė Urugvajuje – turi lietuviško kraujo. Išaugusi klausydama močiutės istorijų apie pasakišką Lietuvos gamtą ir kultūrą, vos pabaigusi mokyklą ji išvažiavo į Lietuvą. Po kelerių metų spjovusi į planus imtis verslo, nes pabūgo reketo, moteris grįžo į Urugvajų. Bet susilaukusi keturių vaikų M.Leonavičienė nusprendė, kad šie privalo patirti, ką reiškia gyventi Lietuvoje ir būti lietuviais.
Amerikiečių ir iraniečių kraujo turinti aktorė, dainininkė, režisierė, Vilniaus kamerinio teatro meno vadovė Alicia Gian į Lietuvą atvyko pagal studentų mainų programą ir pasiliko, nes čia rado savo gyvenimo meilę. Su režisieriumi Mariumi Mačiuliu ji jau sukūrė šeimą. Didžiausia jos gyvenimo svajonė – turėti teatrą ir šeimą. Amerikoje turėti šiuos abu dalykus vienu metu atrodė nerealu. Bet Lietuvoje jauna moteris patikėjo, kad jos svajonė gali išsipildyti.
Baltijos šalių čečėnų draugijos pirmininkė, diplomatė Aminat Saijeva dar 1994-aisiais atvyko oficialaus vizito kaip Čečėnijos užsienio reikalų viceministrė, bet antrą vizito dieną Čečėnijoje prasidėjo Grozno šturmas. A.Saijeva tiki, kad jos gyvenime dar išauš diena, kai ji pamatys Šiaurės Kaukazo tautas laisvas, nusikračiusias vergovės jungo, besidžiaugiančias gyvenimu… Kiekviena jos gyvenimo akimirka – atkakli kova už laisvę.
O Mykolo Romerio universitete magistrantūroje studijuojanti jamaikietė Keisha LaRaine Ingram yra inžinierė. Ji statė tiltus gimtinėje, tiesė kelius Afganistane, projektavo aikštes Zambijoje. Lietuvon mergina atvyko įgyti vadybininkės diplomo ir išmokti verslumo, kad galėtų imtis savo verslo ir padėti kitiems. Jau antro magistro diplomo siekianti Keisha yra tarptautinių programų studentų ambasadorė. Pabaigusi studijas ji nori pasilikti gyventi ir dirbti Lietuvoje, nes čia jaučiasi saugi ir laiminga.
Kviečia lietuvius tapti draugiškesnius užsieniečiams
„Pasaulio virtuvė“ gimė 2012 metų lapkritį, kai Lietuvoje vyko kasmetė pilietinė akcija „16 dienų be smurto prieš moteris“. Viena iš akcijos organizatorių JAV ambasada paprašė A.Ptakauskės sukurti spektaklį renginių ciklui užbaigti. Režisierei kilo mintis atkreipti lietuvių dėmesį į mažai pastebimą grupę – moteris imigrantes. Kuo jos skiriasi nuo lietuvių, o kuo panašios, kokių džiaugsmų ir sunkumų patiria Lietuvoje?
Rengdamasi spektakliui, A.Ptakauskė apklausė keliolika moterų iš Estijos, Moldovos, Uzbekistano, JAV, Etiopijos, Urugvajaus, JAV, Čečėnijos ir kitų šalių. 2012-ųjų gruodžio 8-ąją septynios iš jų susirinko Jaunimo teatro Dalios Tamulevičiūtės salėje pasidalinti su žiūrovais istorijomis apie savo gyvenimą Lietuvoje. Vėliau režisierė nusprendė spektaklį paversti filmu.
Tai yra geriausias būdas pažinti žmones – per tai, ką jie deda į burnas ir skrandžius
Anot pačios A.Ptakauskės, kuri trumpai save vadina pasakore, „Pasaulio virtuvė“ yra bandymas išburti pasaulį, kuriame taikiai išsitektų visos lytys, rasės, tautybės, amžiai ir gyvybės, kvietimas ištiesti pagalbos ranką tiems, kurie šalia mūsų nesijaučia savais, ir tapti draugiškesniems. Šių metų pabaigoje pasirodysiantį filmą režisierė viliasi parodyti penkiolikoje Lietuvos miestų, o kartu surengti diskusijas apie imigrantus ir tai, kas mus verčia jaustis svetimais. Statistika rodo, kad Lietuvoje užsieniečiai sudaro vos 1 proc. visų gyventojų – tai yra vienas mažiausių rodiklių Europos Sąjungoje. Greičiausia dėl to lietuviai laikomi viena priešiškiausių užsieniečių atžvilgiu tautų žemyne. Šį projektą remia Europos Ekonominės Erdvės Finansinio mechanizmo NVO programa.
GIminaitį rado Kaune
Be filmo, režisierė sumanė akciją „Pakviesk užsienietį į svečius“, kuri skatins lietuvius į savo virtuves įsileisti kitataučių, kad ne tik paskanautų neįprastų patiekalų, bet ir sužinotų apie kitas kultūras. Būtent šią akciją pristatė JAV konditerijos žvaigždė M.Laiskonis. Jis trečiadienio vakarą A.Ptakauskės virtuvėje gamino raudoname vyne troškintą vištieną, o vėliau per vakarienę dalinosi savo daugiakultūrine patirtimi. Jo manymu, prie stalo susikuria savotiškas mikroskopinis pasaulis.
„Tai yra geriausias būdas pažinti žmones – per tai, ką jie deda į burnas ir skrandžius“, – pusiau juokais aiškino svečias. Jis dešimt metų gyvena Niujorke, kuris laikomas vienu įvairiausių kultūrine prasme miestų pasaulyje. Į jį persikraustė iš Detroito, kuris ilgą laiką buvo vienas labiausiai rasine prasme prasme pasidalijusių JAV miestų. Būdamas maždaug 18 metų, jis persikėlė iš viduriniosios baltųjų klasės gyvenamų rajonų, kurie žiedu supa Detroitą, į centrinę miesto dalį. Kulinaras prisiminė anuomet metęs iššūkį savo įsitikinimams ir prietarams. Jau 20 metų profesionaliai gaminančio kulinaro teigimu, maistas netikėtai tapo būdu keliauti po pasaulį ir pažinti naujas kultūras.
„Nesuskaičiuojamus kartus valgiau su žmonėmis, kurių nepažįstu, vietose, kurių prieš tai niekada nelankiau; net ribojant kalbos barjerui ir laikui, tie patiekalai suteikė intymumo ir pravėrė duris į kultūrą, kurios kitu atveju greičiausia nebūčiau patyręs“, – teigė M.Laiskonis. Virtuvėse galima rasti savotiškas virėjų „Jungtines Tautas“: „Esu dirbęs su virėjais iš visų pasaulio kampelių. Bėgant laikui, tose virtuvėse pramokau žodžių ir frazių įvairiomis kalbomis, nors iš tiesų virėjai kalba ne žodžiais, o gestais ir žvilgsniais – tarytum šoktų virtuvėje. Vertinu tas patirtis, nes jos dovanoja kone neribotas galimybes mokytis.“
Lietuvis buvo M.Laiskonio prosenelis Josephas, gimęs maždaug 1882 m., greičiausiai teritorijoje tarp Šiaulių ir Panevėžio (galbūt Radviliškyje), o į JAV patraukęs, kad išvengtų šaukimo į caro armiją. Atvykėlis įsikūrė Čikagos pietuose, vedė Anną Vespolis, dirbo mašinų gamybos kompanijoje. 1920 m. jis įsigijo ūkį Mičigano šiaurėje. Tautiečių ten buvo ir daugiau, todėl vietovė net imta vadinti Naująja Lietuva. Ilgainiui ūkio valdymą perėmė M.Laiskonio senelis Stanley. Ūkininkaudamas jis lankydavo aplinkinius lietuvius ūkininkus, bet, šiems išmirštant, vis mažiau kalbėjo lietuviškai, todėl tiek jo sūnus Lawrence'as, tiek anūkas Michael menkai išmanė lietuviškas tradicijas. Tačiau senelis užmezgė ryšį su Kaune gyvenančiu gydytoju Alvydu Laiškoniu, spėjamu savo giminaičiu, ir kurį laiką su juo susirašinėjo. S.Laiskoniui mirus, dar intensyviau laiškais su lietuviu ėmė keistis anūkas. Nuo to laiko jis ne tik įsigilino į savo genealogiją, bet ir dusyk lankėsi Lietuvoje, šis kartas buvo trečiasis.
