„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Iš Baltarusijos atvykusi Marina Giro: „Jaučiuosi lyg čia, Lietuvoje, būčiau gimusi“

Lietuvoje ji gyvena jau šešerius metus ir tobulai kalba lietuviškai. Beveik tobulai, – šypsodamasi pataiso Marina Giro, į Vilnių atsikrausčiusi iš Baltarusijos. Jos tikslas – kalbėti lietuviškai taip, kad niekas net neįtartų, jog ji gimė ne mūsų šalyje. Marina nepamiršta pabrėžti, kad jos tikrieji namai yra Lietuvoje.
Marina Giro
Marina Giro / Luko Balandžio nuotr.

Jauna mergina Lietuvoje kaip namuose pasijuto dar paauglystėje, atvažiavusi pailsėti į Druskininkus ir aplankiusi Vilnių. Tuomet jai buvo 12 metų. „Viskas prasidėjo nuo mano ir mamos kelionių į Druskininkus. Būtent iš ten pirmą kartą atvažiavome į Vilnių ir mūsų keliones lydėjo deja vu jausmas – atvyksti ir pasijunti kaip savas šioje šalyje. Kiekvieną kartą taip būdavo – atvažiuoji, o po valandos jautiesi čia taip gerai, kad nesinori išvažiuoti“, – savo pasakojimą apie tai, kaip prasidėjo jos persikraustymo į Lietuvą istorija, pradėjo Marina.

Atrado sąsajų

Mergina tvirtina, kad šį keistą jausmą bandydavo paaiškinti bendra abiejų šalių praeitimi – juk kažkada Lietuvos ir Baltarusijos žemes vienijo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. „Atrodydavo, kad net beržai tokie patys, kai žiūrėdavau pro traukinio langą. Ir tik po kelerių metų, pradėjusi domėtis, sužinojau, kad turiu lietuviškų šaknų tiek iš mamos, tiek iš tėčio pusės“, – apie atrastą ryšį pasakojo Marina.

Tiesa, tikrų įrodymų, kad jos šeima yra lietuvių kilmės, rasti nepavyko, tačiau jos mamos giminėje tebevartojami kai kurie lietuviški žodžiai, kurių netoliese gyvenantys žmonės nevartoja. Prosenelės audinių raštai sutampa su lietuviškais, kai kurie patiekalai – taip pat.

Vartydama archyvus ir tėvo šeimos dokumentus Marina teigia pastebėjusi, kad jų giminės pavardė vienur rašoma Giro, o kitur – Gira. „Mano pavardė Giro, bet manau, kad iš tikrųjų mūsų šeimos pavardė yra Gira. Mano siekis – atkurti savo tikrąją pavardę. Jau dabar visur taip pasirašau. Žmonės siūlė įvairius mano pavardės variantus – vieni sakė, kad galbūt giminėje yra italų, kiti – kad prancūzų. Bet nei italų, nei prancūzų nebuvo. Paaiškėjo, kad turiu lietuviško kraujo“, – su plačia šypsena kalbėjo Marina, į kurią žiūrėdama net neabejoju, jog turėti lietuviško kraujo jai – didelė laimė.

Kalbos pramoko savarankiškai

Mano pavardė Giro, bet manau, kad iš tikrųjų mūsų šeimos pavardė yra Gira. Mano siekis – atkurti savo tikrąją pavardę. Jau dabar visur taip pasirašau, – kalba Marina

Mokydamasis vidurinėje mokykloje Marina buvo įsitikinusi, kad studijuoti nori ne gimtojoje Baltarusijoje. Pirmiausia ji aplankė Krokuvos ekonomikos akademiją, bet, kaip pati sako, „nebuvo chemijos“. O Lietuvoje ją užbūrė Vilniaus universiteto ansamblis. Marina šį jausmą prisimena iki šiol.

Likus vieneriems metams iki mokyklos baigimo, Marina kartu su mama apsilankė universitete ir sužinojo, kad norėdama ten studijuoti turės išmokti lietuvių kalbą ir išlaikyti įskaitą. Nors universitete jai buvo pasiūlyta lankyti metus trunkančius kursus, mergina nusprendė pabandyti lietuvių kalbą išmokti pati. Tad nusipirko vadovėlį ir grįžo į Baltarusiją.

„Visko mokiausi po truputėlį. Kadangi nebuvo tikslios įskaitos datos, viskas vyko gana lėtai – knygoje buvo apie 10–12 pamokų, o aš išmokdavau po vieną per mėnesį arba net dar mažiau. Todėl kai vasario pradžioje sužinojau, kad po šešių savaičių turėsiu laikyti įskaitą, pareiškiau mamai, jog nieko iš to nešeis ir aš tikrai neišmoksiu“, – sakė Marina.

Vis dėlto mokslų ji nemetė. Į Lietuvą su mama atvažiavo likus 5 dienoms iki įskaitos. „Teorinių žinių turėjau, bet reikėjo ir gyvos kalbos. O, mūsų nuomone, gyvąją kalbą išmokti padeda televizija. Nuvažiavome į Palangą ir aš penkias dienas žiūrėjau televizorių. Įsiminiau tai, kad tuo metu dainininkas Edmundas Kučinskas vedė laidą“, – juokėsi M.Giro.

Įskaitos rytas buvo itin nesėkmingas – važiuodama į universitetą ji įlipo ne į tą troleibusą ir nuvažiavo ten, iš kur nežinojo kelio atgal, viena iš įskaitos užduočių buvo apie dalyvius, pusdalyvius ir padalyvius, kurių mergina nesuprato. Tačiau įskaitą Marina išlaikė.

Du mėnesiai sunkumų

Po pusmečio, rugpjūčio 31 dieną, kartu su tėvais ji persikraustė į Vilnių. Tiesa, viskas įvyko gana spontaniškai – šeima atvažiavo traukiniu, daiktus susidėjusi tik į du lagaminus, net nesuplanavusi, kur nakvos pirmąją naktį.

Tuomet ir prasidėjo tikroji adaptacija. Pirmąją dieną universitete Marina prisimena kaip košmarą, kadangi nesuprato, nei ką įžanginėje paskaitoje kalbėjo dekanato atstovas ir kuratorė, nesuvokė ir skanduočių, kurias visi kartojo šventinėje eisenoje.

Panašiai jautėsi ir paskaitose. Tačiau mergina ir šiandien yra dėkinga kurso draugams ir dėstytojams už pagalbą bei paramą. Bendrakursiai pirmaisiais mėnesiais jai mielai skolino savo užrašus, dėstytojai leido mokytis namuose ir siūlė tarpines įskaitas lapkričio pradžioje laikyti rusų kalba. Marina atsisakė ir viską kuo puikiausiai išlaikė lietuviškai.

Tiesa, mergina pripažino – pirmąjį pusmetį buvo pasinėrusi į studijas, neturėjo draugų ir ne kartą liejo ašaras bei žadėjo viską mesti. „Žiūrėjau į kalendorių ir galvojau: jeigu išgyvensiu iki lapkričio 1-osios, tuomet viskas bus gerai. Atėjo lapkričio 1-oji ir supratau, kad išgyvenau“, – šešerių metų senumo įvykius prisiminė Marina.

Ateitis – tik Lietuvoje

Žiūrėjau į kalendorių ir galvojau: jeigu išgyvensiu iki lapkričio 1-osios, tuomet viskas bus gerai, – prisimena Marina.

Antrasis pusmetis universitete buvo gerokai lengvesnis. Marina rado laiko draugams ir įvairiems užsiėmimams, pasiryžo lankyti kalbos kultūros paskaitas, kurių nesirinko net lietuviškas mokyklas baigę kurso draugai, ir labai džiaugiasi tai padariusi.

„Kalbos kultūros dėstytoja buvo labai supratinga, visada galėjau kreiptis į ją. Dėstytoja net duodavo man papildomų užduočių, kuriose turėdavau arba kažką parašyti, arba perskaityti ir perpasakoti. Ji ištaisydavo mano klaideles – rašybos, kirčiavimo. Tų paskaitų buvo gana nedaug, bet man jos buvo labai naudingos“, – pasakojo Marina.

Mergina užtikrino – ji niekada nesigailėjo atvykusi į Lietuvą. „Jaučiuosi taip, lyg čia būčiau gimusi, lyg čia būtų gyvenę mano seneliai ir proseneliai, visos giminės“, –  pasakojo ji.

Prieš kelerius metus studijas baigusi Marina kuria savo verslą – turizmo paslaugų bendrovę ir tvirtina, kad jai sekasi gana gerai. Žinoma, su biurokratinėmis problemomis ji susiduria, tačiau esą tai įveikiama.

Savo ateitį Marina taip pat sieja tik su Lietuva, į Baltarusiją nuvažiuoja retai – nebent savaitgaliui. Paklausta, ar netraukia grįžti į gimtinę, tik patraukia pečiais – jos namai čia, Lietuvoje.

Žinai užsieniečio, atvykusio gyventi į Lietuvą, sėkmės istoriją? Dalyvauk konkurse, papasakok, kaip jis/ji čia atvyko, ką šiuo metu veikia, kaip jam sekasi, kokie jo ateities planai. Taip pat nepamiršk pridėti nuotraukose užfiksuotų gražiausių herojaus akimirkų ar nuotykių atvykus ar jau gyvenant Lietuvoje. Siųsk visą tai v.grigaliunaite@15min.lt ir laimėk prizus!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs