2005 metais C.A.Romero-Giordiano pirmą kartą atvyko į Vilnių koncertuoti. „Grojau kartu su pianistu. Taip pat grojau ir Visagine. Galvojau, turėsiu tuos du koncertus ir viskas. Bet kai atvažiavau, susipažinau su muzikos pasauliu ir gavau kvietimą atvažiuoti į Lietuvą gyventi ir dirbti, man buvo malonu ir įdomu. Grįžau į Meksiką ir pusmetį pagalvojęs atvažiavau“, – savo apsisprendimą įsikurti mūsų šalyje prisiminė meksikietis.
Lydėjo sutapimai
Tiesa, Rytų Europa Carlosui nebuvo visiškai nepažįstamas kraštas – jis ne vienerius metus studijavo Sankt Peterburgo konservatorijoje, tad lietuviškas oras jo neišgąsdino. O ir Vilnių jis jau buvo kartą aplankęs.
Viskas tarsi atsitiktinai vyko: jeigu nevažiuočiau į Peru, nesutikčiau to žmogaus, galbūt nebūčiau dabar Vilniuje, – šypsosi vyras.
Atvykimą į Vilnių lydėjo ne vienas sutapimas. Prieš apsispręsdamas C.A.Romero-Giordiano gastroliavo Peru ir ten atsitiktinai susipažino su dirigentu iš Anglijos, kuris taip pat buvo studijavęs Sankt Peterburge. Būtent jis rekomendavo susitikti su vienu žmogumi Lietuvoje, kuris padės surengti koncertų. „Viskas tarsi atsitiktinai vyko: jeigu nevažiuočiau į Peru, nesutikčiau to žmogaus, galbūt nebūčiau dabar Vilniuje“, – šypsosi vyras.
Meksikietis prisipažįsta sprendimą priėmęs per daug nesvarstydamas, remdamasis labiau emocijomis, nei proto balsu: „Visada žiūrėjau ir žiūriu į pliusus. Kai atvažiavau, viskas jau nebuvo taip gražu, kaip atrodė iš pradžių, kaip man pasakojo. Man gražūs ir žmonės, ir šalis, bet kai kurie pažadai pasirodė ne taip lengvai įgyvendinami. Bet aš gyvenime nemėgstu trauktis atgal. Todėl norėjau pakentėti bent pirmus metus. Jie buvo labai sunkūs.“
Tačiau po truputį situacija gerėjo – atsirado koncertų, C.A.Romero-Giordiano pradėjo organizuoti Meksikos dienas Lietuvoje. Taip pat vyras dirbo Visagino muzikos mokykloje, tačiau važinėti į kitą miestą buvę nepatogu, tad to darbo teko atsisakyti. Dabar jis turi privačių pamokų mokiniams, taip pat norinčius moko ispanų kalbos.
Kalbos mokytis buvo sunku
Vyras prisipažino itin norėjęs kuo greičiau išmokti lietuvių kalbą, nors tai nebuvo lengva. „Lietuvių kalba yra sunkesnė už bet kurią kitą kalbą“, – juokiasi meksikietis, dabar kalbantis sklandžiai lietuviškai.
Vis dėlto tai, kaip buvę sunku pirmaisiais metais, vyras prisipažįsta supratęs tik vėliau – tuo metu kur kas labiau rūpėjo greičiau išmokti lietuvių kalbą, įsitvirtinti Lietuvoje. „Po dvejų-trejų metų pradėjau galvoti, kaip aš galėjau visa tai ištverti. Juk Meksikoje turėjau butą, gerą mašiną, bet vieną dieną nusprendžiau atvažiuoti čia. Tai, tiesa, nebuvo pirmas kartas, nes kai man buvo 18 metų, išvažiavau į Rusiją studijuoti. Toks mano gyvenimo stilius niekaip nesikeičia“, – nuotaikingai kalbėjo Carlosas.
Vyras juokauja: jam reikėtų gyventi Atlanto vandenyne, kažkur pusiaukelėje tarp Europos ir Meksikos. „Kai būnu Lietuvoje, labai pasiilgstu Mechiko, savo šeimos, giminaičių. Kai esu Meksikoje – ilgiuosi Lietuvos. Namai yra ir Meksikoje, ir čia, nes pernai gavau nuolatinį leidimą gyventi. Dabar šitų namų iš manęs jau niekas neatims“, – šypsosi Carlosas.
Ėmėsi kūrybos
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Carlosas Alvarezas Romero-Giordiano |
Tai, kad muzikos kalba yra tokia pati visame pasaulyje, anot C.A.Romero-Giordiano, buvo pranašumas atvykus į svetimą šalį, nes muzika padeda išreikšti save. Smuikininkas prisipažįsta pastaraisiais metais pajutęs įkvėpimą ir pradėjęs kurti muziką pats.
„Sukūriau kūrinių smuikui, grojau jau Lietuvoje, Švedijoje, Meksikoje, grosiu spalio mėnesį Norvegijoje. Man labai patinka groti visą muziką – nuo baroko iki šiuolaikinių kompozitorių kūrinių, bet savo muzika galiu išsakyti dar daugiau“, – pasakojo muzikantas.
Į Meksiką vyras prisipažįsta grįžtantis vos kartą per metus. Kovo mėnesį jis iš tėvynės į Lietuvą grįžo po septynių mėnesių, nes turėjo koncertų Meksikoje, JAV. Tad kitą kartą į gimtąją šalį važiuos tik kitą vasarą. Tačiau permainingi lietuviški orai Carlosui nuotaikos negadina – kaip pats juokauja, jam ir saulėtu oru gali prasidėti depresija, o lyjant lietui aplankyti puiki nuotaika.
Savo ateitį Carlosas taip pat sieja su Lietuva, jis nusiteikęs niekada nepalikti mūsų šalies ir dėl to, kad yra gavęs nuolatinį leidimą čia gyventi. Tačiau kartu meksikietis prisipažįsta esąs atviras pasiūlymams, galbūt išmėgintų galimybę pagyventi ir dar kurioje nors šalyje. „Šiuo metu esu čia ir man čia patinka“, – prisipažįsta.
Geriausias draugas – smuikas
Man labai patinka groti visą muziką – nuo baroko iki šiuolaikinių kompozitorių kūrinių, bet savo muzika galiu išsakyti dar daugiau, – pasakojo muzikantas.
Paklaustas, ar surado Vilniuje draugų, Carlosas sako jų turįs, nors ir nelabai gausų būrį. „Muzikantas privalo gana daug laiko būti vienas su savo instrumentu, groti. Tai atima daug laiko. Žinoma, aš visada randu laiko pabendrauti, kai mane kviečia kažkas. Bet kaip sako žmonės – tikrus draugus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų“, – pasakoja Vilniuje apie septynerius metus gyvenantis meksikietis.
Apie netoleranciją Carlosas kalba gana aptakiai. Esą Lietuva tikrai nėra tokia šalis, kaip Olandija, kur gyvena labai skirtingų tautų ir rasių žmonių. Ten gyvenantys juodaodžiai gali būti gimę šioje šalyje, tai nieko nestebina. Lietuvoje – kitaip. „Lietuvos visuomenėje labai jaučiasi, kaip žmonės kalba: aš lietuvis, aš lenkas ar aš rusas. Nors visi jie yra iš Lietuvos. Tai pastebima kur kas labiau, negu išskirtinis dėmesys užsieniečiams. Nesakau, kad su užsieniečiais kažkas elgiasi blogai. Elgiasi gerai, bet savais jų nelaiko“, – kalbėjo C.A.Romero-Giordiano.
Anot Carloso, geriau pažinus lietuvius jie tikrai neatrodo šalti, atvirkščiai – labai temperamentingi. Nesusipratimų menininkas prisipažįsta turėjęs nebent su kolegomis muzikantais, kadangi pastarieji gana nenoriai priima atvykėlius į savo būrį. Jie esą neįpratę prie svetimtaučių, bandančių Lietuvoje rasti savo nišą muzikos pasaulyje.
Carlosas prisipažino: Lietuvoje jam labai patinka gamta, kuri jį įkvepia. Artimas jam ir lietuviškas folkloras. Patinka jam ir žmonės, kalbėti lietuviškai. O trūksta meksikietiško maisto. Nors lietuviškų cepelinų Carlosas kartais paragauja, tačiau meksikietiškos virtuvės patiekalai jam kur kas skanesni.
