Tremtinių vaikas, gyvenimo nublokštas į vienkiemį
Algis į jo teritoriją įvažiavusį automobilį pasitinka tokiu įtariu žvilgsniu, kad nori nenori priverčia sustoti dar iki pasiekiant pačią pirkią. Pilkas ilgas megztinis, iš kurio kyšo prasegti dryžuoti marškiniai, iki blizgesio nutrintos rudos kelnės, pusilgiai guminiai batai su jau beveik nuo vaikščiojimo nutrintu pado protektoriumi ir kepurė su snapeliu, saugiame šešėlyje slepianti raukšlių išvagotą veidą. Algio apranga – praktiška ir be miestiečiams įprasto nereikalingo išorinio blizgesio. Tik tiek, ko reikia gyvenant vienam ir nesistengiant niekam įtikti.
Algis čia vienas gyvena jau kone pusę savo gyvenimo. Jis gimė 1958 m. tremtyje. Vėliau su tėvais grįžo į Lietuvą. Kaip ir dauguma tremtinių, jo tėvai buvo priversti ieškoti savo vietos po saule. Gyveno Vilniuje, o paskui persikėlė į mažą kaimelį, esantį netoli Baltarusijos sienos, kol galų gale pateko čia – į Gudžių kaimo viensėdį Varėnos rajone.
Nuo čia iki artimiausio kaimyno bandant jį pasiekti keliu – kone 2 km. Tiesa, kiek arčiau, jeigu bristum per pievas ir upelius, tačiau jie neretai, pavyzdžiui, dabar, būna patvinę. Taigi, norint eiti trumpiausiu keliu, tenka sušlapti kojas.
Į vienišiaus kiemą dažnai užklysta briedžiai, stirnos. Turi jis ir šunį su kate. Tiesa, jiems vardų taip ir nedavė.
„O kam jie reikalingi?“ – klausia Algis.
Kelių kvadratų garaže gyvena dešimtmečius
Algis į Gudžių kaimo pakraštyje esančią sodybą atsikraustė dar praeitame šimtmetyje. Tiesa, sako, kad būtų mieliau likęs senajame Senkonių kaime. Ten viskas buvo daug mieliau, o ir giminių kapai prie pat... Tačiau tėvų sprendimui jis negalėjo pasipriešinti. Taigi nuo to laiko gyvena čia. Namas jam iškart nepatiko. Pasak Algio, supuvęs ir niekam tikęs. Todėl jis iškart persikraustė į šalia esantį mūrinį garažą.
Vietos čia nedaug – vos keletas kvadratų, tačiau jos vienišiui visiškai pakanka. Čia telpa tai, ko reikia jo gyvenimui – lova ir stalas. Prieangis atstoja virtuvę.
Kambaryje, kuris atstoja kone visą vienišiaus gyvenimą – vienintelis langas ir ant palangės padėtas kryželis. Virš lovos kabo kilimas, ant kurio kabinami brangiausi Algiui vaizdai – šventųjų paveiksliukai, artimųjų nuotraukos ir moterų iš žurnalų iškarpos. Tarp jų ir televizijos laidų vedėja Loreta Sungailienė.
Statybose dirbęs vienišius savomis rankomis aptinkavo garažo išorę, sienas išklojo polistirolu, o paskui apkalė medžių drožlių plokštėmis. Todėl čia gali gyventi ir žiemą. Sako, kad niekada nebūna šalta. Jeigu nori, gali ir iki 30 laipsnių temperatūros užsikaitinti. Savomis rankomis statyta krosnis tarnauja ir kaip viryklė, ant kurios Algis gaminasi maistą.
Nė 300 eurų nesiekiančios pensijos užtenka viskam
Algis pats augina daržoves. Štai ir šiemet jis pasisodino bulvių, pupelių. Vėliau sės ridikėlius. Sako, kad kol kas juos sėti per anksti. Štai anksčiau pasėti ridikėliai nušalo. Taigi Algis neperka daržovių, nes gali pats jų užauginti. Į parduotuvę nueina tik tuomet, kai prisireikia mėsos. Dažniausiai perka dešreles arba faršą. Tiesa, sako, kad vietinėje krautuvėje brangiai plėšia, todėl kartais autobusu važiuoja į už poros dešimčių kilometrų esančius Daugus arba Varėną. Pasak Algio, ten už tą pačią sumą galima nusipirkti keletą kartų daugiau visko negu čia, vietoje.
Kai reikia nusiprausti, Algis pasišildo vandens arba nueina pas bičiulius į pirtį. O daugiau kaip ir nieko nereikia.
Algis visą gyvenimą dirbo tarpmiestinių autobusų vairuotoju, todėl pamatė nemažai miestų, kurių kitiems jo bendraamžiams išvysti neteko. Už šį darbą jis gauna pensiją, kuri nesiekia nė 300 eurų, tačiau jis ja nesiskundžia. Sako, kad užtenka visko. Algio teigimu, tikrai už tiek jis pragyvena.
O paklaustas, ar norėtų keltis į miestą, kur yra daugiau patogumų, Algis net nežymiai nusipurto – jokiu būdu. Čia geriausia – gyveni vienas, nuo nieko nepriklausai ir niekas nekvaršina galvos. O ir pačios jam nereikia. Gerai yra taip, kaip yra.
