Kas tie paslaptingieji bonobai?
Žmonės, bonobai (Pan paniscus) ir šimpanzės yra kilę iš bendro protėvio. Ir nors žmonių protėvis atsiskyrė nuo bonobų ir šimpanzių protėvio daugiau nei prieš 4 mln. metų, liko daug mus siejančių dalykų. 2012 m. paaiškėjo, kad bonobai genetiškai tiek pat artimi žmogui kaip ir šimpanzės – apie 98,7 proc. jų DNR sutampa su žmogaus. Tiesa, bonobai savo anatomija yra panašesni į australopitekus – žmonių protėvius – nei į šimpanzes. Už jas bonobai mažesni, dažniau ir lengviau gali vaikščioti dvejomis kojomis. Nuo šimpanzių jie taip pat skiriasi juodais veidukais ir rausvomis lūpomis.
2012 m. paaiškėjo, kad bonobai genetiškai tiek pat artimi žmogui kaip ir šimpanzės – apie 98,7 proc. jų DNR sutampa su žmogaus.
Iki šiol artimiausios žmonėms laikytos šimpanzės pasižymi žiaurumu: pastebėta, kad jos žudo kitus primatus, atsiskyrusias šimpanzes, pastebėti net kelerius metus trunkantys kruvini karai tarp šimpanzių būrių. Apie to priežastis mokslininkai tebediskutuoja, bet yra hipotezių, kad šimpanzės ir žmonės yra genetiškai linkę į mirtinus žiaurumus. Tuo tarpu, tai, kad bonobai pripažinti tiek pat artimais mums, teikia vilties.
Kartais „beždžionėmis hipėmis“ vadinami bonobai gyvena gėlių vaikų moto „mylėkite, nekariaukite“ („make love, not war“). Bonobų visuomenė matriarchalinė (t. y. patelės turi aukštesnį socialinį statusą) ir poligamiška. Dėl paplitusios poligamijos (patinams nereikia kovoti dėl patelės dėmesio) išvengiama streso ir agresijos. Ir apskritai, seksas bonobų visuomenėje yra atsakymas į visus klausimus. Tai atsakas į nepažįstamą situaciją, socialinę įtampą, taip pat malonumui ir socialiniams santykiams formuoti.
Ne konfliktuoti, o žaisti
Agresijos ir konfliktų taip pat paprastai padeda išvengti žaismingas bonobų būdas. Beveik kaip Piteris Penas – bonobai niekada nesuauga. Skirtingai nei šimpanzės, kurios bręsdamos labai pasikeičia ir praranda šį gebėjimą, net suaugę bonobai nesiliauja žaisti, o labai įsijautę į žaidimą net pradeda „kikenti“ - skleisti į žmogaus juoką labai panašius garsus. Be to, bonobai linkę bendrai siekti tikslų, dalintis, užjausti ir padėti nepažįstamui. Šis atradimas gali paskatinti kitaip pažvelgti ir į „išlieka stipriausi“ Darvino hipotezę. Bonobų gyvenimas paremtas ne konkurencija, o stengimusi dėl bendro tikslo.
Bonobai gyvena Demokratinėje Kongo Respublikoje Afrikoje, Kongo upės baseine, tai – ne tik antras pagal dydį drėgnasis atogrąžų miškas Pasaulyje, bet ir vienas mažiausiai ištyrinėtų. Kadangi jų buveinės yra tankūs ir itin nuošalūs miškai, kurių daugumą pasiekti galima tik valtimi arba lėktuvėliu, iki šiol ištirta tik apie 30 proc. jų gyvenamojo arealo. Jų stebėjimus, prasidėjusius XX a. 7-ajame dešimtmetyje, nutraukė piletinis karas, oficialiai trukęs 1996–2003 m.
Prie išnykimo ribos
Pagal tarptautinę Raudonąją knygą, bonobai yra „prie išnykimo ribos“. Manoma, kad laisvėje jų likę 10–20 tūkst. ir nuolat mažėja. Bonobai kenčia dėl brokonieriavimo, buveinių naikinimo, įtaką daro ir neramumai Kongo Demokratinėje Respublikoje. Kongo DR vis dar labiausiai paplitusi lydiminė žemdirbystė padegant žemę, vis daugiau įtakos daro ir industrinė žemdirbystė, kuri reikalauja didžiulių žemės plotų, dažnai drėgnųjų atogražų miškų sąskaita. Visgi didžiausia grėsmė yra nelegali bonobų medžioklė mėsai, kuri turi didelę paklausą.
Didžiausia grėsmė yra nelegali bonobų medžioklė mėsai, kuri turi didelę paklausą.
Be šių tiesioginių grėsmių, egzistuoja ir didelė informacijos apie bonobus spraga – ne tik visuomenėje, bet ir mokslininkų tarpe. „Bonobo Conservation Initiative (BCI)“ yra vienintelė tarptautinė organizacija skirta vien bonobų ir jų buveinių apsaugai. Bendradarbiaujant su vietiniais partneriais Kongo DR, organizacija vykdo tokias veiklas kaip buveinių apsauga, miško atkūrimas, saugomų teritorijų steigimas, visuomenės švietimas, bonobų apskaita, našlaičių bonobų auginimas pagalbos centruose, darbo vietų vietiniams kūrimas, tvarios žemdirbystės mokymas, bedradarbiavimas su valdžios institucijomis siekiant užtikrinti prieš brokonieriavimą nukreiptų įstatymų vykdymą.
Pirmas žingsnis norint išsaugoti tiek bonobus, tiek atogrąžų miškus, kur jie gyvena, yra žinios, suvokimas, kokią didelę įtaką, tiek teigiamą, tiek neigiamą, galime turėti trapiai mūsų gamtai. Suvokus tai, galima ieškoti aktyvių būdų padėti: informuoti kitus, savanoriauti, aukoti organizacijoms ar būti sąmoningesniems vartotojams. O koks gi bus tas pasaulis, jei leisime artimiausiems mūsų „giminaičiams“ išnykti?
