Reikia tik susiimti ir pakeisti savo vartojimo įpročius, atsakingai balsuoti, demonstracijose agituoti už ambicingus politinius susitarimus ar pasitelkti naujausias technologijas. Spaudoje nuolat susiduriame su straipsniais, sukirptais pagal šį gerai pažįstamą formatą. Tokį pasakojimą mums nesąmoningai diktuoja pati mūsų vakarietiškoji pasaulėžiūra, besiremianti civilizacijos ir pažangos mitais. Juk žmonija visuomet nenumaldomai judėjo į priekį, išradingai susidorodama su kelyje iškilusiomis kliūtimis, argi ne? O kas, jei šis pasakojimas tėra patogi iliuzija, leidžianti mums ramiau užmigti naktimis?
Šiame fone kartais pasigirsta pesimistų arba realistų (priklausomai nuo subjektyvios vertintojo nuomonės) balsai, kurie abejoja mūsų civilizacijos pajėgumu sustabdyti ar bent sulėtinti inertišką gamtos žalojimą ir judėjimą link neišvengiamo susinaikinimo. Vienas įtakingiausių tarp šių balsų yra britų rašytojas ir mąstytojas, ilgametis aplinkosaugininkas, Paulas Kingsnorthas.
P.Kingsnorthas pasitraukė iš aplinkosaugos ir įkūrė „Dark Mountain“ projektą – rašytojų bei menininkų tinklą, siekiantį pakeisti civilizacijos ir pažangos mitus autentiškesniais pasakojimais.
Savo knygoje „Atsigaunančio aplinkosaugininko išpažintys“ („Confessions of Recovering Environmentalist“) P.Kingsnorthas rašo apie nusivylimą aplinkosauginiu judėjimu. Jo manymu, gamtosauga nutolo nuo savo ištakų, kur žmogus save suvokė, kaip gyvo kraštovaizdžio dalį, o gamtą kaip savaiminę vertybę. Anot P.Kingsnortho, aplinkosaugininkai, pavargę nuo jiems klijuojamų primityvistų ir romantikų etikečių, pradėjo rengtis kostiumais, apsimetinėti ekonomistais ir kalbėti apie gamtą verslo bei mokslo kalba. Dabar jie propaguoja pažangos mitą, žalią augimą, tvarų gamtos išnaudojimą žmonijos labui ir kviečia susidoroti su krizėmis pereinant prie hibridinių automobilių, atsinaujinančios energijos ir „ekologiškų“ vartojimo įpročių.
Nusivylęs P.Kingsnorthas pasitraukė iš aplinkosaugos ir įkūrė „Dark Mountain“ projektą – rašytojų bei menininkų tinklą, siekiantį pakeisti civilizacijos ir pažangos mitus autentiškesniais pasakojimais. P. Kingsnorthas mano, kad vienintelis būdas išsaugoti tai, kas liko iš gamtos pasaulio, nuo kurio visi priklausome, yra gyventi paprasčiau ir susigražinti meilę visai gyvybei, tebevirpančią mūsų kūnuose. Tam reikia kitokių istorijų apie mūsų vietą gamtoje ir civilizacijos likimą, nevengiančių skausmo ir gedulo dėl to, kas jau prarasta. P. Kingsnortho siūlomi alternatyvūs pasakojimai ne visada paguodžia ar suteikia malonumo, tačiau be abejonės, jie yra sąžiningesni nei pasakos, kurias jie keičia.
Jūsų dėmesiui, ištrauka iš P.Kingsnortho knygos „Atsigaunančio aplinkosaugininko išpažintys“ („Confessions of Recovering Environmentalist“).
Mokausi suprasti
Šiuo metu įdomiausias reiškinys mano gyvenime yra 20 litrų talpos kibiras, pilnas žmogaus ekskrementų.
Ko gero turiu tai paaiškinti.
Neseniai namuose išplėšiau unitazą ir pakeičiau jį savo sumeistrautu kompostuojančiu tualetu. Tai paprasčiausias įrenginys: iš esmės mes tuštinamės į didelį kibirą, o išmatas užberiame pjuvenomis. Kai kibiras prisipildo, aš išverčiu jo turinį ant komposto krūvos, kur jis per metus perpus. Po metų turėtume turėti saugų ir vertingą kompostą, maitinantį vaismedžius ir krūmus, kurui auginamus drebulės ir beržo želdinius, kuriuos sodinsime šią žiemą, ir nedidelį mišką, kurį planuojame auginti čia tol, kol būsime sveiki.
Šis darbas nebuvo iš lengvųjų. Jis privertė mane suprasti, kiek pastangų reikalauja patys paprasčiausi dalykai. O tai, savo ruožtu, atvėrė man akis, kodėl mūsų visuomenėje paprastus daiktus pakeitė sudėtingi daiktai, ir kaip priklausomybė nuo jų paspendė mums klastingus spąstus, iš kurių mes vargiai kada išsivaduosime.
Bet aš užbėgu sau už akių.
Pirmiausia iš lentų ir dviejų nebenaudojamų virtuvės spintelės durų sukaliau stačiakampę dėžę. Po to šlifavau, obliavau, dažiau, lakavau ir keikiausi, kai detalės pasirodydavo netinkamo ilgio, o vyriai netilpo ten, kur turėjo tilpti. Taip praėjo keletas savaičių, ir jau galėjau džiaugtis gana dailia lakuota medine konstrukcija su dviem varstomais žvilgančiais mėlynais dangčiais ir tualeto sėdyne. Po ja tvarkingai įsimontavo dvidešimties litrų talpos kibiras.
Ar kada nors bandėte išmontuoti klozetą su vandens nuleidimo sistema?
Tada turėjau pastatyti komposto dėžę: iš tikrųjų dvi, kad galėtume kompostuoti ištisus metus. Kaimyninėje lentpjūvėje įsigijau keletą senų medienos padėklų ir parsivežiau juos namo savo furgone. Šis darbas užtruko porą dienų. Baigęs pakilau ir apie pusvalandį grožėjausi dėžėmis. Aš esu rašytojas. Niekada nebuvau praktiškas žmogus ir nemaniau toks esantis, tad iki šiol kiekviena sėkmingai atlikta praktinė užduotis mane nuoširdžiai apstulbina.
Visgi tai buvo lengvoji dalis. Ar kada nors bandėte išmontuoti klozetą su vandens nuleidimo sistema? Tai sunkus, purvinas darbas. Galop mane išgelbėjo draugas, paaukojęs savo popietę tam, kad padėtų man su tuo susitvarkyti. Jis yra praktiškas žmogus, todėl darbas ėjosi sklandžiai. Po visko lauke ant žolės voliojosi dideli porceliano gabalai, o vonios kambaryje liko tik užkimštas nuotekų vamzdis ir įbrėžimas linoleume. Į vonios kambarį atkeliavo kompostinis tualetas, kibiras pjuvenų bei ant sienos pakabintas gobelenas, pridengiantis atsivėrusias skyles, ir voilà: uždarojo ciklo sistema.
Man klozetas su vandens nuleidimo sistema yra taikli civilizacijos, kurioje gyvenu, metafora. Patogu, lengva, higieniška, nuostabiai šilta bei sausa. Tai pati prabangiausia žmogui pažįstama tuštinimosi patirtis. Galite atlikti savo reikalą nė nesusimąstydami apie tai, kas bus toliau: nereikia galvoti apie tai, kur dėsis jūsų išmatos ir šlapimas, kaip turbūt negalvojate ir apie tai, iš kur atkeliavo maistas, kuris juos sudaro.
Galite apsimesti, tarsi niekada nebūtumėte tuštinęsi; lyg būtumėte pernelyg civilizuoti tokiam gyvuliškam, primityviam veiksmui. Galite sėdėti sau šiltoje vietoje, skaitydami linksmą, lengvabūdišką knygą, o po to tiesiog paspausti mygtuką ir nė nepamatyti savo išmatų.
O kas nutinka visuomenei, kuri nenori turėti reikalų su savo šūdais? Ji giliai juose įklimpsta.
Kompostuojantis tualetas reikalauja kur kas daugiau pastangų. Pirmiausia, reikia įrengti tualetą ir komposto dėžes, o tada reguliariai gauti pjuvenų ar pušies spyglių, kurie sulaiko kvapus ir atbaido muses bei padeda auginti komposto krūvą. Bet svarbiausia, reikia ištuštinti kibirą, kai jis prisipildo. Paprastai tai nutinka kartą per keletą dienų. Šita darbo dalis akivaizdžiai kelia didžiausią pasibjaurėjimą tiems mano draugams ir šeimos nariams, kurie negali suprasti, kodėl aš atsikračiau visiškai neblogo tualeto ir pakeičiau jį kažkokiu viduramžišku įrenginiu.
Tačiau būtent ši darbo dalis man labiausiai patinka. Pastebėjau, jog beveik laukiu, kada kibiras prisipildys. Iškratai kibirą ant komposto krūvos, uždedi sluoksni žolės, patikrinti, kaip kompostas bręsta, išvalai ir pakeiti kibirą, ant dugno užberi saują pjuvenų: ar patikėsite, kad tai teikia pasitenkinimą? O dar labiau džiugina mintis, kad tai bus trąša mano medžiams.
Jei klozetas su vandens nuleidimo sistema yra metafora civilizacijos, norinčios nusiplauti rankas nuo savo atliekų, tegu tik jos kaupiasi kur nors kitur, tai kompostuojantis tualetas yra šioks toks žalos atlyginimas ir pareiškimas: aš nenusisuksiu nuo savo veiksmų pasekmių. Aš neperduosiu problemos kažkam kitam. Nesituštinsiu į švarų geriamąjį vandenį ir nenuleisiu išmatų nuotekų vamzdžiu, kur jas paskui valys pramoninėmis cheminėmis medžiagomis kanalizacijos įmonėse, kuriose niekada nesu lankęsis. Tręšiu savo žemę savo mėšlu ir tai darydamas kontroliuosiu svarbią savo gyvenimo dalį šiame pasaulyje, ir ši kontrolė man atneš gilesnį suvokimą. Kažką susigrąžinsiu. Net lyjant lietui, net ir žiemą pats pasirūpinsiu savo šūdais.
2014 metais emigravau. Su žmona ir dviem mažais vaikais persikėlėme iš miesto Anglijoje, kur visada gyvenome, į Airijos kaimą. Įsigijome mažą namelį su pustrečio hektaro žemės ramioje gatvelėje. Tai buvo mūsų asmeninio projekto, trukusio daugiau nei pusę dešimtmečio, kulminacija: siekėme rasti būdą pabėgti nuo urbanizuotos vartojimo mašinos, kurioje buvome užauginti.
Norėjome gyventi paprasčiau; o gal tiesiog spalvingiau, nes gyvenimas čia retai būna paprastas. Mūsų vaikai buvo sulaukę mokyklinio amžiaus, ir mus slėgė mintis, kad reikės išsiųsti juos į mokyklą, kur bus sistemingai žlugdomas jų spontaniškumas ir jie bus mokomi kompiuterio kodavimo, kad taptų konkurencingi „pasaulinėse lenktynėse”. Norėjome auginti savo maistą ir kompostuoti savo išmatas, patys mokyti savo vaikus, virti savo uogienę ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Galbūt aš ir įkūniju klišę, bet kitų žmonių lūkesčiai manęs per daug nedomina.
Visa tai gali skambėti nuvalkiotai. Vakariečiai viduriniosios klasės atstovai, grįžtantys prie žemės, yra šiuolaikinė klišė, ir kai girdime tokią visiems pažįstamą istoriją, esame linkę į ją reaguoti tam tikru būdu, teigiamai arba neigiamai, priklausomai nuo savo politinių ar kultūrinių įsitikinimų.
Galbūt aš ir įkūniju klišę, bet kitų žmonių lūkesčiai manęs per daug nedomina. Mane čia atvedė daugybė dalykų, vienas iš kurių yra balsas, kuris jau daug metų man šnabžda į ausį, ir kuris pastaruosius kelerius metus vis garsėja.
Šis balsas sako, kad esu vienas iš laimingiausių žmonių Žemėje. Jis man primena, kad esu viduriniosios klasės atstovas, kilęs iš šalies, pralobusios iš šimtmečius trukusio plėšikavimo, kad turiu aukštąjį universitetinį išsilavinimą, vaikštau į restoranus, turiu nešiojamąjį kompiuterį ir interneto ryšį, ir galiu publikuoti tokius straipsnius, kaip šis, įvairiuose žurnaluose. Kitaip tariant, aš esu kažkur netoli žmogiškosios sėkmės piramidės viršūnės. O tai savo ruožtu reiškia, kad esu arti viršūnės ir gyvąją gamtą į bedugnę stumiančio žmogiškojo godumo piramidėje .
Viena iš varomųjų jėgų mano gyvenime yra gili meilė gamtai. Jei paprašysite manęs konkrečiai paaiškinti, ką tuo noriu pasakyti, arba kodėl taip yra, aš nesugebėsiu. Bet galiu jums papasakoti apie gilias patirtis miškuose ir kalnuose, apie mano širdį užvaldantį džiaugsmą, pamačius danguje ratus sukantį vanagą ar išgirdus laisvos, neužtvenktos upės gaudesį, ir apie kančią, į kurią nugrimzta mano širdis, kai įstringu mieste ar greitkelyje. Galiu jums papasakoti apie švystelėjančią tikrovę, kai suvoki, jog esi trumputė akimirka sename, nuostabiame, siaubingame gyvenimo sūkuryje didžiulėje, nepažįstamoje planetoje; kad esi ne stebėtojas, o srauto dalis; kad nėra jokios išorės.
Kaip matote, tokio dalyko beveik neįmanoma užrašyti popieriuje. Įtariu, jog kažkada, prieš daugelį tūkstantmečių, tai buvo vyraujanti pasaulėžiūra, tačiau šiandien su ja gyventi sunku. Kultūra, kurioje aš gimiau, sistemingai ardo patį gyvybės audeklą, ir tai darydama ištrina mano prasmės pojūtį ir sunaikina daugelį mano mylimų dalykų. Vien tai, kad esu viduriniosos klasės vartotojas vakarų pramoninėje valstybėje, reiškia, jog esu šios problemos dalis, nepriklausomai nuo to, ar tai pripažįstu.
Tas balsas man pakuždėjo, kaip kažkada Rilkei: tu turi pakeisti savo gyvenimą. Atkeliavau čia, nes nebegaliu pateisinti savo bendrininkavimo. Jaučiu asmeninę pareigą gyventi kuo paprasčiau ir kuo mažiau paveikti likusią gamtą. Nesiruošiu primesti šios pareigos niekam kitam, pamokslauti apie ją, politizuoti, ar apsimesti, jog esu kažkoks tyras ir nesuteptas ar nors pusiau pajėgus tai įgyvendinti. Tai tik asmeninis pašaukimas.
Bet galbūt tai paaiškina mano džiaugsmą dėl to išmatų pilno kibiro. Jaučiu, kad pagaliau imu savo jėgomis prisidėti prie žalos mažinimo, ir po daugelio metų kalbų pagaliau pradedu veikti. Nebegaliu rašyti ar kalbėti apie gamtos grožį ar gamtos vertę, jei nesistengiu mažiau ją žaloti; o tam šiuo istorijos laikotarpiu reikia atsiplėšti nuo pabaisos širdies. Reikia save apriboti ir sukelti sau nepatogumų. Reikia nebenukreipti savo dėmesio.
