Rojus vabalų tyrėjams – kaskart po naują rūšį
Asvejos regioniniame parke visų akys pirmiausia krypsta į gražuolį ežerą, tačiau gamtiškai itin vertinga ir Purvyno pelkė (šalia jos tyvuliuoja ir Purvyno ežeras). Tai – nepaliesta, apie beveik 500 hektarų ploto aukštapelkė, niekada nekasinėta ir nemelioruota.
Geografiškai tai – vienas ežeras ir visada skaičiuojamas visas jo ilgis. Jei nebūtų Žingių protakos, jis šio titulo neturėtų.
„Gamtiniu požiūriu, pelkėje gyvena retų paukščių, taičiau daugiausia – retų vabzdžių. Net Europos mastu. Entomologas Povilas Ivinskis iš Vilniaus Gamtos tyrimų centro šią vietą laiko rojumi – jis praktiškai kaskart atvažiavęs čia atranda po kokią nors naują vabalų ar vabzdžių rūšį. Todėl ši pelkė ir paskelbta draustiniu – žinoma, dar ne rezervatas, tačiau lankytis pelkėje niekam negalima nuo balandžio pradžios iki rugpjūčio galo“, – sako laikinai Asvejos regioniniam parkui vadovaujantis Nerijus Brusokas.
Kai kurie čia rudens laikotarpiu bando spanguoliauti. Vis tik daug lankytojų pelkė negalėtų „pernešti“. Po kiminų kilimą Asvejos regioninio parko darbuotojai kartais veda mažas lankytojų grupes gana trumpu maršrutu.
„Jeigu jau kas nori, leidžiame šiek tiek pasivaikščioti pačia pelke su mūsų ekologu. Trumpai – praeini, apsižiūri, nėra ko ten ratais vaikščioti. Toliau einant medžiai, augalija nesikeičia – nebent mokslininkai gali čia atrasti specifines vietas, kur gyvena tam tikri vabalai“, – šypsosi N.Brusokas.
Vienas ar du ežerai?
Kalbant apie tai, kiek Asvejoje „telpa“ ežerų, laikinasis regioninio parko vadovas sako, kad vietiniai vis dar vadina kairiąją Asvejos pusę Dubingių ežeru, o dešiniąją – Bieliškių ežeru.
„Tačiau geografiškai tai – vienas ežeras ir visada skaičiuojamas visas jo ilgis. Jei nebūtų Žingių protakos, jis šio titulo neturėtų. Protaka buvo visą laiką, tik vandens lygis joje nukritęs, palyginti su tuo, kas buvo prieš kokį 1000 metų. Per Žingių protakos viršų veda tiltas“, – pasakoja pašnekovas.
Regioniniame parke taip pat išlikęs medinis Dubingių tiltas – jis laikomas technologiniu ir kultūros paveldu, statytas XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje.
„Tokių medinių tiltų Lietuvoje – mažai. O dar per ežerą...“, – sako N. Brusokas.
Vasarą mane visad stebina šio ežero vandens spalva – ji tarsi elektrinė, lyg ir žalia, bet dar ryškesnė.
Iškart už tilto – ir Dubingių piliavietė su Radvilų rūmų griuvėsiais. Daugiau apie juos galite perskaityti šiame Asvejos regioninio parko tekste.
Kiek šiauriau nuo Asvejos šiame parke – Beržos ežeras. Tai – dar vienas ledyno palikimas, stačiais šlaitais ir gana gilus. Net gyvenantys visai šalia šio ežero iki jo prieiti turi atsarkiai tipendami šlaitu žemyn.
„Vasarą mane visad stebina šio ežero vandens spalva – ji tarsi elektrinė, lyg ir žalia, bet dar ryškesnė. Tai priklauso nuo ežere augančių dumblių ir jo dugno grunto“, – sakė Asvejos regioninio parko laikinasis vadovas.
Poilsiautojai šį ežerą mėgsta vasarą, o žvejai – visais metų laikais.
Kaimas fantastiškoje vietoje – jau be daržų ir gyvulių
Į ilgąjį Asvejos ežerą įteka Baluošos upelis. Jis – ne toks sraunus, kaip Jurkiškio upelis, tačiau istoriniai šaltiniai rodo, kad prieš šimtmetį jis buvo galingas, nes ant jo išlikę vandens malūno pamatai.
„Dabar iš to malūno nebūtų jokios naudos – paprasčiausiai per mažai vandens. Iki šios dienos išlikę betoniniai malūno pamatų fragmentai“, – sako N.Brusokas.
15min.lt fotografo dronas užfiksavo ir fantastiškoje vietoje įsikūrusį miniatiūrinį Alkos kaimą – čia žmonės gyvena praktiškai iš visų pusių supami vandens.
N.Brusokas patikslina, kad kažkada šioje vietoje buvęs etnografinis kaimas, tačiau dabar, seniesiems gyventjams išėjus Anapilin, jame vasaroja tie patys vilniečiai. Jiems nėra poreikio nusišienauti pievams daržams ar atrasti, kur tokioje mažoje erdvėje paganyti gyvulius, todėl pusiasalis vis labiau apželia menkaverčiais krūmais.
„Šio kaimo jau nepristatome kaip ypatingo, tačiau, žinoma, galima pasivaikščioti, pasmalsauti, kaip žmonės gyvena. Galima išsimaudyti, pasižiūrėti į kitą ežero krantą“,– pokalbį užbaigė N.Brusokas.
