„Natūrali atranka“ ar žmonių sukurti spąstai?
Viktorija Neliubina baigė biologiją Vilniaus universitete ir jau nuo pirmųjų kursų domėjosi plėšriaisiais paukščiais, kartu su darbo vadovu tyrinėjo uralines pelėdas. Jos baigiamasis darbas nagrinėjo pačios mažiausios visoje Europoje – žvirblinės pelėdos – ekologiją.
Merginos teigimu, iš studijų ji išsinešė suvokimą, kad gamtoje viskas yra glaudžiai susiję. Ir nors egzistuoja posakis: „Palik tai gamtai“, raginantis nesikišti į natūralius dėsnius, negelbėti įvairių laukinių nelaimėlių, Viktorija netikėtai suvokė, jog absoliuti dauguma plėšriųjų paukščių ir laukinių gyvūnų traumų įvyksta dėl... mūsų.
Šiuo metu jis galvoja, kad mes visi esame balandžiai. Pasilikau jį auginti, iš tiesų, balandis yra labai įdomus gyvūnas – ne ką prasčiau už papūgą!
Dėl žmonių nutiestų elektros laidų, pastatytų naujų namų su stikliniais fasadais, sukonstruotų automobilių, netyčiom išsiliejusios naftos ir dar daugybės kiaulysčių, iškrėstų gamtai. Šiuo metu Viktorija aktyviai domisi, koks yra natūralus gyvūnų elgesys ir kaip jį paveikia nelaisvė.
„Kodėl kilo mintis užsiimti gyvūnų ir paukščių reabilitacija? Seniai žiūrėjau įvairias užsienio laidas, kaip žmonės tai daro, kodėl tai daro. Galima būtų gyvūną palikti „natūraliai atrankai“, tačiau didžioji dauguma gyvūnų į reabilitacijos centrus papuola dėl žmogaus veiklos. Baigusi studijas keturis mėnesius dirbau tokiame reabilitacijos centre Didžiojoje Britanijoje, buvo vos keli atvejai, kai sulaukėme kokiomis nors natūraliomis ligomis susirgusių gyvūnų, pavyzdžiui, niežais sergančios lapės. Manau, kad kurti laukinių gyvūnų reabilitacijos centrą Lietuvoje yra tikslinga, nes žmonių poveikis laukinei gamtai tampa tik stipresnis ir didesnis“, – svarsto V.Neliubina.
Dar visai neseniai Viktorijos bute, žvelgdamas į ją savo ryškiai geltonomis akimis kiūtojo mažasis apuokas. Paukštis atsitrenkė į stiklinio pastato fasadą Šiaurės miestelyje. Mergina svarsto, jog greičiausiai paukštį į miestą atginė maisto paieškos. Apuokui prireikė kelių savaičių atsigauti, tačiau šiuo metu jis laikomas lauko voljere ir ruošiamas svarbiausiam ir Viktorijai pačiam smagiausiam žingsniui – kelionei atgal į gamtą!
Varna balkone, balandis vietoje papūgos ir „donorų“ plunksnos
Viskas prasidėjo prieš kelerius metus, kai žmonės atnešė Viktorijai varną, praradusią visas uodegos plunksnas. Plunksnos paukščiams atauga, tačiau tai trunka kelis mėnesius. Biologė savo balkone sumontavo tinklą ir ten pradėjo slaugyti varną.
„Kelias savaites ją gydžiau antibiotikais ir laukiau tuos kelis mėnesius, kol plunksnos ataugs. Nes tada dar neturėjau „donoro“ plunksnų. Dabar, aptikusi negyvą paukštį jau galvoju apie ateitį – kad gali papulti sužalotų paukščių nulūžusiomis plunksnomis. Todėl visada jų šiek tiek pasiimu“, – nustebina pašnekovė.
Pasirodo, plunksnas galima atsargiai įklijuoti į buvusią vietą it nagus ar blakstienas gražuolei grožio salone. Skirtumas tik tas, kad paukščiui plunksnos ne dėl grožio – netekęs vos kelių stambių plunksnų jis negali skristi.
„Turint plunksnų nėra tikslo kelis mėnesius laikyti paukštį uždarytą – jį galima paleisti anksčiau. Plunksnos yra tuščiavidurės. Jų galiukus nukerpame prie paukščio odos, tada į tuščiavidurį vamzdelį įdedame bambukinę jungtį ir klijuojame kito paukščio plunksną. Labai įdomu buvo išbandyti šį plunksnų atkūrimo būdą“, – pasakojo Viktorija.
Po varnos į Viktorijos rankas pateko mažylis Pikselis. Balandis buvo visiškai mažas, dar neišmokęs nei skraidyti, nei vaikščioti.
„Moteris jį rado po balkonu visai šalia mūsų namo. Galbūt balandžių lizdas buvo kaimynų balkone, ir jie, vieną dieną ten užėję, jį tiesiog išmetė? Pradėjau balandžio jauniklį auginti, tačiau jis netikėtai kažkuo susirgo. Gydant reikėjo jį dažnai imti į rankas, girdyti vaistus. Kadangi jis buvo jauniklis, nematęs kitų balandžių... Šiuo metu jis galvoja, kad mes visi esame balandžiai. Pasilikau jį auginti, iš tiesų, balandis yra labai įdomus gyvūnas – ne ką prasčiau už papūgą! Nesuprantu, kodėl žmonės balandžių taip nemėgsta“, – pečiais gūžčiojo Viktorija.
Į centrą galėjai paskambinti bet kada, vienas asmuo visada buvo pasiruošęs vykti gelbėti bet kokio gyvūno. Be to, kiekvienas gyvūnas netgi turėjo savo kortelę, kur buvo įrašytas jo svoris, būklė, vaistai, kuriais jis gydomas.
Šeimininkė dėjo pastangas Pikselį paversti „normaliu balandžiu“ ir dėl to net nupirko jam draugę iš žmogaus, auginančio pašto karvelius. Guvus balandis naują šeimos narę priėmę, tačiau jo jausmai toliau liepsnoja įvairiems žmonių daiktams ir kūno dalims. O Viktorijai dabar tenka auginti du balandžius. Ir katiną. Ir įvairiausius laikinus svečius raibomis plunksnomis, didžiulėmis akimis ir dideliais lenktais nagais.
Įspūdžiai iš Didžiosios Britanijos – kelių hektarų gyvūnų ligoninė ir pacientų kortelės
Po studijų mergina spėjo pasinaudoti galimybe ir išvyko stažuotis į laukinių gyvūnų reabilitacijos ligoninę „Tiggywinkles Wildlife Hospital“ Didžiojoje Britanijoje. Ligoninės pavadinimas kilęs nuo vaikiškos knygutės herojaus – ežio. Kaip tyčia į ligoninę po šiai dienai plūsta į pačias įvairiausias bėdas papuolę ežiai: nuo įstrigusių lietvamzdyje iki įsipainiojusių į futbolo vartų tinklą. Šį centrą prieš keliasdešimt metų entuziastingas britas įkūrė savo namuose, o šiandien jis užima kelių hektarų teritoriją, turi adaptacinius lauko voljerus ir specialią dalį visuomenės švietimui – lankytojų centrą. Ten atvykusieji gali apžiūrėti gyvūnus, kuriems jau nelemta sugrįžti į laukinės gamtos glėbį.
„Ten gyvena stirnos su trimis kojomis, lapės be uodegų... Vis tik jie turi milžiniškus voljerus, lapės gali kasti urvus ir gyventi savo kolonijomis. Manau, toks lankytojų centras ne tik supažindina su gyvūnais, tačiau ir puikiai atskleidžia žmonių neigiamą poveikį laukinei gamtai. Be to, supranti, kad tą gyvūną prieš savo akis matai ne todėl, kad kažkas sugalvojo jį uždaryti į šį aptvarą, o todėl, kad kitu atveju jį būtų reikėję užmigdyti“, – svarstė pašnekovė.
Atvežamų gyvūnų srautai šiame centre priklauso nuo sezono. Viktorija jame darbavosi vasaros metu, kai į šią vietą plūdo ežiai, triušiai, lapės, karveliai, purpleliai, maži voveriukai. Viktorijai teko gyvai stebėti atgabentą kormoraną, elnią, stirnas.
Man labai patinka stebėti paukščių paleidimą. Tiesiog norisi šūktelti: „Gero gyvenimo!
„Paliko įspūdį tai, kad jie turėjo savo visą parą budinčių veterinarų komandą. Vienas gydytojas budėjo nuolat, jam talkino bent keliasdešimt seselių. Visiems gyvūnams per dieną reikėjo suteikti vienokią ar kitokią veterinarinę pagalbą: ar suleisti nuskausminamųjų, ar atlikti sudėtingesnę operaciją. Į centrą galėjai paskambinti bet kada, vienas asmuo visada buvo pasiruošęs vykti gelbėti bet kokio gyvūno. Be to, kiekvienas gyvūnas netgi turėjo savo kortelę, kur buvo įrašytas jo svoris, būklė, vaistai, kuriais jis gydomas!“ – stebėjosi Viktorija.
Mergina valė gyvūnų voljerus, juos šėrė, vyko į iškvietimus ir vyko jų paleisti į laisvę.
Džiaugiasi, kai ligonis pradeda jos šalintis ir kandžiotis
V.Neliubina pasakoja, jog į jos rankas patekusiems paukščiams dažniausiai reikia tokio pat gydymo, koks taikomas ir žmonių ligoninėse – atstatyti skysčius. Tai daroma suleidžiant specialaus tirpalo po oda arba į burną per specialią žarnelę. Visa reikiama įranga tokioms procedūroms mergina nuovokiai apsirūpino viešėdama Didžiojoje Britanijoje.
„Nusilpęs paukštis pats nelesa. Tad pelėdai taip pat teko per žarnelę tiesiai į skrandį leisti specialų maisto mišinį. Matote, paukščiai neturi riebalų – kai jie ilgiau nelesa ir netenka svorio, visas tas svoris yra raumenys. Nelesę savaitę jie nemirtų, tačiau prailgėtų laikas, kurio reikia paukščiui atsistatyti. Taigi, nustačiusi, kas nutiko paukščiui, jas gydau. Kai paukštis pradeda pats lesti – jau ramu“, – sako V.Neliubina.
„Pats lesti‘ – turbūt numanote, jog pelėdos avižomis ar kitais grūdais nesužavėsi. Šios magiškų akių gražuolės vis tik yra plėšrūnės. Viktorijai teko pavargti, kol atrado paukštyną, atiduodantį jai žuvusius vienos dienos amžiaus viščiukus. Šiuo metu jais užpildytas visas paukščių globėjos šaldiklis. Pelėda sulesa du tokius viščiukus per dieną.
„Ar neliūdna būna paleisti kelis mėnesius slaugytą paukštį? Tiesą sakant, aš džiaugiuosi matydama, kad gyvūnas iš gulinčio, leisgyvio tapo guvus ir jau pasiryžęs bėgti nuo manęs, pulti mane, kąsti ar kapoti. Tai yra gerai! Man labai patinka stebėti paukščių paleidimą. Tiesiog norisi šūktelti: „Gero gyvenimo!“, – šypsosi mergina. Prieš paleidžiant paukščius ornitologai jai padeda juos sužieduoti.
Čia pat pašnekovė patikslina, kad teisingai imant gyvūnus, laikantis atsargumo, pavyksta išvengti jų aštrių snapų ir nagų. Tačiau Didžiosios Britanijos reabilitacijos centre vienam iš darbuotojų garnys savo ilgu snapu yra tiesiog pervėręs ranką.
„Gulbė savo sparnais gali netgi sulaužyti jums ranką. Prie kiekvieno gyvūno artinantis reikia atsargumo. Ypač, jei tai plėšrus žinduolis– jo imti be specialios įrangos nereikėtų, net jei atrodo labai nusilpęs“, – sako biologė.
Planuose – savas reabilitacijos centras
Viktorijos „ligonė“ naminė pelėda, atidengus jos narvą, atrodo maždaug taip, kaip jūs, papurtytas 5 valandą ryto. Ji markstosi ir žvelgia pro siaurus akių plyšelius. Tačiau vos Viktorijai ją paėmus akys tampa didelės ir apvalios. Mergina sako, kad visuomenę reikėtų šviesti apie laukinių gyvūnų reabilitaciją, gydymą, tačiau kai kuriuos paukščius ar gyvūnus reikia stengtis kuo mažiau trikdyti.
„Žvirbliniai paukščiai gali tiesiog numirti dėl patirto streso. Jiems tiesiog sustos širdis, kol laikysite jį rankoje. Įdomu, kad reabilitacijos centre, kuriame dirbau, buvo priimtas toks sprendimas: darbuotojas jauniklius maitindavo specialioje vietoje priešais stiklą. Lankytojai jį visuomet matydavo, tačiau negalėdavo trukdyti to proceso. Be to, jaunikliai yra per maži, kad reaguotų į aplinką, ypač, kai valgo“, – šypsosi V.Neliubina.
Norisi, kad žmonės žinotų, jog radus laukinį gyvūną gali jam padėti, gali jį išgelbėti, o ne paliktų likimo valiai.
Šiuo metu Viktorija svajoja įkurti savo laukinių gyvūnų reabilitacijos centrą „Atgal į gamtą“ ir juo prisidėtų prie negausaus būrio Lietuvoje jau veikiančių panašių įstaigų. Lietuvoje veikia „Laukinė Lesė“, taip pat veikia „Gyvybės stotelė“ Panevėžyje.
„Džiaugiuosi, kad daugėja žmonių, norinčių padėti laukiniams gyvūnams, keičiasi ir veterinarų nuomonė, kad reikia bet kokio sužalojimo atveju gyvūną migdyti. Ko šiuo metu labiausiai trūksta? Nuoseklumo tame reabilitacijos procese. Didžiojoje Britanijoje gyvūnai, kuriems jau nebeskiriami vaistai, perkeliami į adaptacinius voljerus, kurie yra pakankamai dideli, kad gyvūnas galėtų pramankštinti sparnus arba pavaikščioti, pabėgioti ar paplaukioti. Tik kai įsitikinama, kad gyvūnas yra visiškai sveikas, jis paleidžiamas“, – sako V.Neliubina.
Biologės teigimu, laikant narve ir paleidžiant tiesiai į gamtą sunku įsitikinti, kad „ligonis“ tikrai pasveiko. Pavyzdžiui, ar plėšrus paukštis iš tiesų gali laisvai skristi.
Šiuo metu Viktorija su bendraminčiais remontuoja nedidelį namą netoli Vilniaus, už Žaliųjų ežerų. Namo kieme bus įrengti lauko voljerai, kuriuose sveiks laukiniai plėšrūs ir smulkūs paukščiai. Vėliau mergina svajoja rasti didesnę teritoriją, kurioje galėtų įsikurti prieglauda „Atgal į gamtą“.
„Negaliu pamiršti, kaip atrodė suopių voljeras Didžiojoje Britanijoje: ilgis – 30 metrų, plotis - maždaug 6-7 metrai. Jie ten gali laisvai skraidyti“, – prisiminė ji.
Neturint įrangos gelbėja išradingumas – stirna pagauta apsiginklavus pledais
Viktorija laukinių gyvūnų reabilitacijos centre įgytus įgūdžius sėkmingai taiko praktikoje. Nors merginos specializacija – laukiniai plėšrieji paukščiai, ji sėkmingai gelbėja ir žinduolius.
Neseniai ji ir būrys bendraminčių, apsiginklavę vos keliais pledais ir virve, pagavo Vilniaus oro uosto teritorijoje pasiklydusią stirną ir nuvežė ją ten, kur ramiau ir buvo matyti daug stirnos gentainių pėdsakų.
„Stirna nebuvo sužeista, tačiau netoliese ėjo kelias, todėl jos palikti toje vietoje negalėjome – galėjo žūti. Toks darbas man labai įdomus – vyksti į iškvietimą ir nieko nežinai: kas tam gyvūnui, kaip jį pagausi. Šiuo atveju paėmėme daug pledų, virvių ir stirną labai lėtai bei atsargiai nuginėme į kampą. Tada ją paėmėme, surišome kojas, kad labai nesiblaškytų ir nuvežėme į kitą vietą. Įprastai tokiam gyvūnui pagauti naudojami specialūs tinklai. Tiesa, pagavome ne iš pirmo karto. Iš antro – bet vis tiek geriau, nei aš tikėjausi!“– sakė Viktorija.
Mergina turi bendraminčių, jie padeda įamžinti gyvūnų gydymo procesą, skleisti žinią socialiniuose tinkluose, maketuoti nuotraukas, kurti šviečiamuosius filmukus apie gyvūnų savijautą nelaisvėje. V.Neliubina svajoja, kad reabilitacijos centras „Atgal į gamtą“ ne tik gelbės gyvūnus, tačiau ir edukuos žmones apie būtinybę gyventi su jais ir šalia jų.
„Norisi, kad žmonės žinotų, jog radus laukinį gyvūną gali jam padėti, gali jį išgelbėti, o ne paliktų likimo valiai“, – viliasi pašnekovė. Šiuo metu ji stengiasi kiek įmanoma daugiau konsultuoti visus į ją besikreipiančius, kaip padėti konkrečiam paukščiui – ir ar iš viso jam reikia padėti.