Ežeras su akimi sužavėjo pasaulį
Apie vertingus gamtos objektus mums papasakojo Aukštaitijos nacionalinio parko Lankytojų aptarnavimo skyriaus vyriausioji specialistė Sigutė Mudinienė. Kelionę po parką pradėjome nuo vietos, kur lankytinų objektų išties daug: Šiliniškių kalvagūbris, Ladakalnis, Ginučių piliakalnis ir Ginučių kaimas.
„Šiliniškių kalvagūbris buvo suformuotas paskutinio ledynmečio – būtent prie jo sustoję ledyno liežuviai ir sudarė tokį kalvyną, kuris, žiūrint nuo Ladakalnio, atrodo tarsi pasišiaušusi drakono ketera“, – vaizdingais palyginimais kalbėjo S.Mudinienė.
Vietiniai Laumakėlius žino labai seniai. Jie yra Viešniūnų miške, bet rasti Laumakėlius gana sudėtinga. Kažkada, žinote, prie Laumakėlių ežerų gyveno ir garsusis tarzanas.
Šios kalvos – visai nemažos. Ladakalnis yra iškilęs 175 metrus virš jūros lygio, kitos kalvos taip pat siekia iki 200 metrų aukščio. Įdomu, kad netoli tyvuliuojantis Tauragnų ežeras yra giliausias Lietuvoje ir kartu iškilęs net 165 metrus virš jūros lygio. Netrukus, kai bus atidaryta pėsčiųjų trasa, galės būti suorganizuotas toks iššūkis – „Kiek Šiliniškių kalvų gali įveikti?“
Nacionaliniame parke tyvuliuojantis Baluošo ežeras turi salą, o sala – dar vieną ežerą. Nors pastarasis – visiškai nedidelis, vis dėlto į salos vidurį galima įplaukti baidarėmis, tik gamtosaugininkai čia ragina laikytis tylos.
„Gražiausiai Baluošo Ilgasalė atrodo iš paukščio skrydžio ir šiemet ta nuotrauka apskriejo turbūt visą pasaulį. Ir salos forma yra labai daili (primena kažkokį mitologinį gyvūną), ir ežeriukas – 7 metrų gylio, vietinių dar vadinamas „Baluošo akim“ – gražus. Jo vandenėlis – labai skaidrus, pakrantėse peri galybė paukščių. Ežeras ir visa Ilgasalė labai mėgstama vandens pramogomis užsiimančių turistų, todėl, kai jie čia atvyksta, prašome labai netriukšmauti“, – sako S.Mudinienė.
Šalia ežero įsikūręs etnografinis Šuminų ir Trainiškio kaimas, pastarajame prieš porą metų vėtra nuvertė apie 800 metų skaičiavusį Trainiškio ąžuolą. Jo kopija buvo atsodinta ir greičiausiai nepraeis nė 100 metų, o aplinkinius vėl džiugins toks įspūdingas medis.
Slapti ežerai, traukę Lietuvos tarzanus
Tauragno ežeras – giliausias Lietuvos ežeras, kurio pakrantėse stūkso du piliakalniai – Taurapilio ir Tauragnų.
„Šis ežeras nemažas ir anksčiau buvo labai žuvingas. Dabar žuvies ežere šiek tiek sumažėję, tačiau jis išliko gana lankomas. Ežeras yra prie Tauragnų kaimo, o šalia – įspūdingas, tikrai dėmesio vertas piliakalnis Taurapilis“, – sako pašnekovė.
Aukštaitijos nacionaliniame parke yra ir gilių, ir mažiau gilių, ir didelių, ir visai mažutėlių ežerų. Laumakėliai – tai du nedideli ežerėliai, tyvuliuojantys geomorfologiniame draustinyje, miško gilumoje.
„Praeitais metais žmonės pamėgo Laumakėlius, nes Lietuvą apskriejo labai gražios jų nuotraukos, darytos iš paukščio skrydžio. Kita vertus, vietiniai Laumakėlius žino jau labai seniai. Jie yra Viešniūnų miške, bet rasti Laumakėlius gana sudėtinga. Kažkada, žinote, prie Laumakėlių ežerų gyveno ir garsusis tarzanas (Algimantas, prie kurio vėliau prisijungė jaunasis Andrius Pauliukevičius)“, – atskleidžia S.Mudinienė.
Žymus gamtininkas Bronius Šablevičius, Aukštaitijos nacionaliniame parke dirbęs nuo 1976-ųjų, Ažvinčių sengirėje pirmąkart išgirdo mažutę pelėdą – lututę.
Pašnekovė taip pat pasakoja, kad Laumakėliai anksčiau buvo labai ryškių spalvų. Vienas – ryškiai žalias, kitas – ryškiai mėlynas. Šiandien ežerėlių spalvos yra suvienodėjusios, greičiausiai taip nutiko, nes pasikeitė vandens augalija.
„Šalia yra didysis Laumakio ežeras. Vietiniai šiuos ežerėlius vadina Ašariniais, o Laumakėliais juos, greičiausiai, praminė atvykėliai. Pagal Laumakio ežerą“, – sako pašnekovė.
Neteisingas ornitologų sprendimas
Kiek atokiau nuo Baluošo, Ukojo, Dringio ežerų rato įsikūręs didžiausias parko ežeras – Kretuonas. Jis užima daugiau nei 860 hektarų ploto, o susiformavęs, matyt, kai kažkada ėmęs ir „užstrigęs“ ledo luito duobėje.
„Kretuonas turi 6 salas, didžiausia iš jų vadinama paukščių rojumi, ši nuolat stebima ornitologų, joje vykdomi gamtotvarkos darbai. Anksčiau čia buvo ganomi gyvuliai, perėjo daugybė retų vandens paukščių rūšių. Ornitologai tai pastebėjo ir uždraudė saloje ganyti, be to, galvijų sumažėjo ir natūraliai. Tiesą sakant, šis draudimas padarė nuostolių: neganoma sala apaugo žolėmis, krūmokšniais, tada pasitraukė ir paukščiai“, – prisiminė S.Mudinienė.
Prieš dešimtmetį ši klaida buvo įsisavinta, sala pradėta kasmet tvarkyti. Greitai į salą vėl įžengs gyvulių banda – planuojama čia atplukdyti mėsinius netoliese gyvenančio ūkininko galvijus. Jei saloje nesiganys gyvuliai, ją reikės šienauti bent kelis kartus per vasarą.
Netoli Žemaitiškės pievos yra puiki vieta pavasarį stebėti ką tik parskridusius paukščius. Šio parko kraštovaizdžio apsaugos skyriaus specialistas Algirdas Panavas džiaugėsi, kad pievose šiemet įsikūrė didžiulė garnių kolonija.
Aukštaitijos nacionaliniame parke griežtai saugoma yra Ažvinčių sengirė.
„Ažvinčių sengirė labai seniai paskelbta rezervatu, ten ne tik kirsti, bet ir įžengti be mūsų mokslininkų – draudžiama. Rezervate vyksta natūralūs gamtiniai procesai: medžiai patys griūva, pūva, ant jų auga kiti, mes tai stebime. Ažvinčių sengirėje anksčiau dar telkšojo Gervėčių ežeriukai, tačiau šiandien jie baigia natūraliai užpelkėti“, – sako S.Mudinienė.
Žymus gamtininkas Bronius Šablevičius, Aukštaitijos nacionaliniame parke dirbęs nuo 1976-ųjų, Ažvinčių sengirėje pirmąkart išgirdo mažutę pelėdą – lututę.
Sengirė išliko gudraus miškų direktoriaus dėka
„Ši sengirė taip pat yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur auga belapė antbarzdė – orchidėja. B.Šablevičius ją vadindavo „augalu vaiduokliu“, nes vienais metais ši maža gėlė išdygdavo vienoje vietoje, kitais metais – už kokių 8 metrų. Tačiau jau kelerius metus ji iš Ažvinčių sengirės neišnyksta“, – sako Aukštaitijos nacionalinio parko vyriausioji specialistė.
Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus specialistas Algirdas Panavas prisimena, kad apie XX amžiaus 6-ąjį dešimtmetį Miškų ūkio vyriausiuoju direktoriumi dirbo vietinis žmogus, pavarde Strazdas.
„Reikėjo iškirsti tam tikrą kiekį medienos. Strazdas buvo dabartinio generalinio urėdo atitikmuo – skirstė, iš kur tą medieną paimti. Jis nusprendė išsaugoti Ažvinčių teritoriją, maždaug keturis kvartalus. O medienos, kuri turėjo būti iškirsta, kvotą išdalino kitoms girininkijoms – Dūkštoms, Daugėliškiui, Tverečiui ir panašiai. Kiti ir iškirto, o Ažvinčiai išliko. Strazdas išsaugojo teritoriją tyliai, niekam per daug apie tai neskelbdamas. Netrukus buvo įsteigtas Ažvinčių draustinis, o 1974 metais – dar ir LTSR nacionalinis parkas ir Ažvinčių sengirės rezervatas“, – pasakoja A.Panavas.
Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje teka tik trečdalis Žeimenos upės, tačiau ji itin mėgstama baidarininkų. Einant tiesia linija nuo Kaltanėnų iki Švenčionėlių ta kryptimi, kuria teka upė, susidarytų 8 kilometrai, o vingiuojant kartu su upe – net 25 kilometrai.
„Upe visiems giriamės. Sakome, kad ji yra pati švariausia upė, nes ji suneša švarius vandenis iš Aukštaitijos nacionalinio parko, kur aplink nėra jokios stambiosios pramonės. Ši upė vandenis surenka iš įvairių mūsų upokšnių ir upeliukų. Ja dažniausiai plaukioja baidarininkai“, – sako S.Mudinienė.