Apie Baltijos jūros ekologinę būklę kalbamės su Aplinkos apsaugos agentūros Jūros aplinkos vertinimo skyriaus vedėja Aiste Kubiliūte ir Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės vyriausiąja specialiste Agne Lukoševičiene.
Žydintis vanduo – iššūkis ekosistemai
A.Lukoševičienė sako, kad palyginti Baltijos jūrą su kitomis yra gana sudėtinga, nes specifinės hidrografinės ir klimatinės sąlygos nulėmė, kad Baltijos jūra – vienas didžiausių druskėto vandens telkinių pasaulyje.
„Itin jautrios ir tarpusavyje susijusios jūrinės ekosistemos sukūrė terpę unikaliai augalijai ir gyvūnijai. Ilgas žiemos sezonas mažina jūros produktyvumą, o mažas druskingumas kelia iššūkių prisitaikyti tiek gėlavandenėms, tiek ir jūrinėms rūšims. Nėra daug tokias sąlygas turinčių vandens telkinių, o Europoje Baltijos jūra – tokia vienintelė“, – pasakoja specialistė.
Ji teigia, kad eutrofikacijos (žydėjimo) problema Baltijos jūroje ir toliau išlieka Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisijos (HELCOM) valstybių narių prioritetine sritimi. Vienas pagrindinių eutrofikacijos šaltinių tiek Lietuvoje, tiek ir kitose Baltijos jūros regiono valstybėse yra žemės ūkio veikla, todėl labai svarbu skatinti darnų ir aplinkai draugišką žemės ūkį. Norint pasiekti gerą aplinkos būklę pagal eutrofikacijos rodiklius, svarbu įgyvendinti Helsinkio komisijos 2013 m. patvirtintą Kopenhagos deklaraciją: „Ji numato, kiek kiekviena Baltijos jūros valstybė turi sumažinti teršalų – azoto ir fosforo – prietaką į Baltijos jūrą. Lietuva yra įsipareigojusi sumažinti azoto prietaką 19 % (8970 tonų), o fosforo – 56 % (1470 tonų) lyginant su 1997–2003 metais. HELCOM skaičiavimais, eutrofikacijos poveikis Baltijos jūros regionui kasmet kainuoja 3,8–4,4 mlrd. eurų.“
eutrofikaciją labiausiai lemia maistinės medžiagos (azotas ir fosforas), kurios dėl žmogaus ūkinės veiklos patenką į jūrą su upių vandenimis, krituliais.
A.Kubiliūtė aiškina, kad eutrofikaciją labiausiai lemia maistinės medžiagos (azotas ir fosforas), kurios dėl žmogaus ūkinės veiklos patenką į jūrą su upių vandenimis, krituliais. Tada dėl padidėjusio maistinių medžiagų kiekio intensyviau vystosi planktoniniai dumbliai, sukeldami vandens „žydėjimą“, vandenyje ima trūkti deguonies, dūsta žuvys, vyksta biologinės įvairovės pokyčiai.
Kartu mažėja jūros rekreacinė ir estetinė vertė.
„Nepaisant priemonių, skirtų sumažinti azoto ir fosforo apkrovas į Baltijos jūrą, kol kas geros būklės pagal eutrofikacijos rodiklius pasiekti nepavyksta nei Lietuvai, nei daugumai kitų Baltijos jūros valstybių,“ – sako ji.
Ir pateikia tokius duomenis: „2011–2016 metų duomenimis, beveik visa Baltijos jūra (97 % teritorijos) buvo paveikta eutrofikacijos, išskyrus šiaurėje esančią Botnijos įlanką. Lietuvoje vertinant 2010–2017 metų periodą Baltijos jūros priekrantėje į šiaurę nuo Klaipėdos buvo bloga ar net labai bloga ekologinė būklė, nors pastaraisiais 2016–2017 metais atitiko vidutinę ekologinę būklę.“
Vandens būklė Baltijos jūroje nevienoda net prie Lietuvos krantų.
Vandens būklė Baltijos jūroje nevienoda net prie Lietuvos krantų. „Atviros Baltijos jūros smėlėtos priekrantės palei Kuršių Neriją vandenų ekologinė būklė, mažiau priklausoma nuo Nemuno nuotėkio, 2010–2017 metais išliko stabili – vidutinė. Ekologinė būklė Kuršių mariose, priklausomai nuo metų ir vietos, keitėsi nuo vidutinės iki blogos ir tai lėmė didesnės bendrojo azoto ir bendrojo fosforo koncentracijos ir kiti biologiniai rodikliai“, – pasakoja A.Kubiliūtė.
Ji sako, kad teritorinės jūros ir išskirtinės ekonominės zonos monitoringo vietose 2017 m. vidutinės metinės bendrojo azoto ir bendrojo fosforo koncentracijos paviršiniame vandens sluoksnyje viršijo geros aplinkos būklės savybių vertes. Lietuvos išskirtinės ekonominės zonos dalyje būklė iš esmės priklauso nuo bendros situacijos centrinėje Baltijos jūroje.
„HELCOM skaičiavimais, daugiamečių tyrimų rezultatai rodo, kad bendrai viso Baltijos jūros regiono valstybių maistinių medžiagų prietaka iš upių į Baltijos jūrą mažėja, bet tyrimų rezultatai rodo, kad iš Lietuvos su Nemunu į Baltijos jūrą patenkantis bendrojo azoto kiekis auga. Tokį augimą esame linkę sieti daugiausia su žemės ūkio veikla. Azoto prietakos dinamikai įtakos gali turėti ir klimato bei gamtiniai veiksniai.
Ilgalaikių monitoringo tyrimų duomenys rodo, kad azoto ir fosforo koncentracijos vandenyje mažai keičiasi ir yra gerokai nutolusios nuo koncentracijų, rodančių gerą aplinkos būklę. Lietuvai priklausančios Baltijos jūros dalies būklė labai priklauso nuo centrinės Baltijos būklės, tačiau šiaurinei priekrantei svarbus ir čia patenkantis Kuršių marių vanduo, kuris 3–5 kartus labiau prisotintas maistinių medžiagų nei jūrinis. Pastarajame tolstant nuo kranto maistinių medžiagų koncentracija mažėja“, – vardija specialistė.
Daugiametės šių rodiklių kaitos tendencijos yra gana prieštaringos ir, matyt, atspindi šiam regionui būdingus klimatinius svyravimus.
Pasak jos, apibendrinant eutrofikacijos rodiklių kaitą Lietuvos teritorinėje jūroje ir išskirtinėje ekonominėje zonoje galima teigti, kad aplinkos būklė nėra gera pagal daugumą eutrofikacijos rodiklių. Daugiametės šių rodiklių kaitos tendencijos yra gana prieštaringos ir, matyt, atspindi šiam regionui būdingus klimatinius svyravimus.
Baltijos jūra – jautresnė pokyčiams nei kitos
„Baltijos jūrai priklauso palyginti didelis upių baseinas, o dėl riboto ryšio su vandenynu jūros vanduo atsinaujina tik maždaug kas 30 metų, kai pavyzdžiui, Šiaurės jūroje tai vyksta kas 2–3 metus. Todėl dėl lėtos vandens apykaitos yra jautresnė patenkančiai taršai nei kitos jūros. Gana žema vandens temperatūra taip pat trukdo greitai organinių teršalų degradacijai, dėl ko ilgiau išlieka aplinkoje, kaupiasi dugno nuosėdose, žuvyse ir kituose organizmuose“, – aiškina A.Kubiliūtė.
Ji sako, kad Baltijos jūros Lietuvos priekrantės cheminę vandens būklę daugiausia lemia iš Kuršių marių ištekantys vandenys.
„Prie taršos prisideda laivyba ir ūkinę veiklą jūroje ir jūros pakrantėje vykdantys ūkio subjektai, įtakos gali turėti ir tarpvalstybinė tarša, atkeliaujanti su atmosferinėmis pernašomis. Vystantis pramonei ir žemės ūkiui, tobulėjant technologijoms atsiranda cheminės medžiagos, kurių net maži kiekiai gali turėti didelį neigiamą poveikį gyviesiems organizmams ir jūrinei aplinkai“, – teigia A.Kubiliūtė.
Tiesa, yra ir kuo pasidžiaugti. Pašnekovė sako, kad HELCOM duomenimis Baltijos jūroje kai kurių teršiančių medžiagų, pavyzdžiui, sunkiųjų metalų, per pastaruosius 20–30 metų sumažėjo, taip pat sumažėjo naftos išsipylimų atvejų.
Tyrimus būtina tęsti
A.Kubiliūtė pasakoja, kad Baltijos regione išskirtos aktualios pavojingos medžiagos ar jų grupės: heksabromciklododekanai (HBCDD), sunkieji metalai (gyvsidabris, kadmis, švinas), perfluorooktansulfonrūgštis (PFOS), polichlorinti bifenilai ir dioksinai ir furanai, poliaromatiniai angliavandeniliai, tributilalavas ir radionuklidai (cezis 137). Kai kurias chemines medžiagas pradėta tirti neseniai, ir dar trūksta duomenų, todėl reikia daugiau tyrimų, norint įvertinti jų poveikį aplinkai.
„Šiuo metu Lietuvai priklausančioje Baltijos jūros ir Kuršių marių akvatorijoje vandenyje, dugno nuosėdose, žuvyse ir moliuskuose (biotoje) tiriamos pavojingos cheminės medžiagos, nurodytos valstybinėje aplinkos monitoringo programoje. Cheminė būklė vertinama pagal teršiančių medžiagų koncentracijas vandenyje, dugno nuosėdose ir žuvies raumenyse ir kepenyse, moliuskų minkštuosiuose audiniuose“, – teigia specialistė.
Ji sako, kad vandens telkinio cheminė būklė neatitinka geros būklės, jeigu bent vienos medžiagos koncentracija viršija aplinkos kokybės standartą. O tirtos šios medžiagos ir medžiagų grupės: naftos angliavandeniliai, sunkieji metalai, ftalatai, fenoliai, brominti difenileteriai (BDE), chloroalkanai, pesticidai, dioksinai ir furanai, heksabromociklododekanas (HBCD), perfluoroktansulfonrūgštis ir jos dariniai (PFOS), policikliniai aromatiniai angliavandeniliai (PAA), tributilalavo junginiai ir kitos medžiagos, įtrauktos į Pavojingų medžiagų direktyvą.
Pirmieji rezultatai nuteikia optimistiškai
Pašnekovė sako, kad analizuojant 2010–2017 m. Kuršių marių ir Baltijos jūros cheminę būklę skirtinguose vandens tipuose, akivaizdus 2017 m. vandens cheminės būklės pagerėjimas, išskyrus Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūros zonoje ir Klaipėdos sąsiauryje.
„2017 m. Baltijos jūroje Lietuvos vandenyse gerą būklę atitiko priekrantės ir teritorinės jūros vandenys, o geros būklės kriterijų neatitiko Klaipėdos sąsiaurio ir priekrantės dalis, veikiama Kuršių marių vandenų. Kuršių mariose nustatytos pavojingų medžiagų koncentracijos viršijo aplinkos kokybės standartus taikomus dugno nuosėdoms“, – sako A.Kubiliūtė.
Ji pasakoja, kad pavojingos medžiagos linkusios kauptis biotoje. Viena tokių medžiagų yra gyvsidabris. 2017 m. Baltijos jūros atviroje akmenuotoje priekrantėje prie Šventosios midijų (Mytilus edulis) minkštuosiuose audiniuose nustatytas gyvsidabrio aplinkos kokybės standarto viršijimas. Vadinasi, vanduo ten neatitinka geros cheminės būklės.
Specialistė sako, kad Lietuvos vandenyse epizodiškai fiksuojami sunkiųjų metalų, pavyzdžiui, gyvsidabrio, nikelio, arseno, taip pat naftos angliavandenilių, di(2-etilheksil)ftalato, tributilalavo aplinkos kokybės standartų viršijimai. Kitų tirtų medžiagų koncentracijos būna mažos arba mažesnės už kiekybinio įvertinimo ribas arba tyrimai tik pradėti ir reikalingas tolimesnis duomenų rinkimas tam, kad būtų įmanoma padaryti išvadas.
Šiukšlės – irgi teršia
Pastaruoju metu skiriamas didesnis dėmesys Baltijos jūrą teršiančioms šiukšlėmis, įskaitant plastiką ir mikroplastiką, povandeniniam triukšmui ir kitų ūkinių veiklų poveikiui jūros aplinkai ir bioįvairovei. Siekiant įvertinti šių veiksnių mastą, dar reikalingi papildomi tyrimai ir analizės.
„Įgyvendinant ES Jūrų strategijos pagrindų direktyvą Aplinkos apsaugos agentūra vykdo projektą, kurio vienas iš tikslų yra įvertinti jūros aplinkos būklę 2012–2017 metų laikotarpiu pagal vienuolika kokybinių rodiklių ir palyginti su ankstesniu šešerių metų periodu, projekto rezultatai bus pateikti visuomenei kitų metų pradžioje“, – sako A.Kubiliūtė.
Ji tikina, kad priemonės, kuriomis siekiama sumažinti taršą ir kitus poveikius, neabejotinai reikalingos ir svarbios siekiant geros aplinkos būklės bei užkertant kelią jos blogėjimui, švelninant esančių apkrovų poveikį jūrų regiono ar paregionio lygmeniu.
Žinoma, išlieka tam tikra rizika, kad esamų ar planuojamų priemonių gali nepakakti, kadangi priemonių poveikiui pasirodyti reikia daugiau laiko, ypač kai kalbame apie istorinę Baltijos jūros taršą.
A.Lukoševičienė papildo kolegę: „Žinoma, išlieka tam tikra rizika, kad esamų ar planuojamų priemonių gali nepakakti, kadangi priemonių poveikiui pasirodyti reikia daugiau laiko, ypač kai kalbame apie istorinę Baltijos jūros taršą. Bendradarbiaujant regioniniu lygmeniu įgyvendinama vis daugiau Baltijos jūros būklę gerinančių priemonių, tarp kurių yra nykstančių rūšių buveinių atkūrimas, taršos mažinimas, jūrinių saugomų teritorijų plėtra, bendros aplinkos būklės monitoringo programos sukūrimas, reagavimo į taršos incidentus jūroje sistemos sukūrimas, HELCOM raudonosios knygos sudarymas, Baltijos regiono maistinių medžiagų pakartotinio panaudojimo strategijos rengimas, bendradarbiavimo tarp aplinkos apsaugos ir žemės ūkio sektorių skatinimas.“
Ji sako, kad kovojant su tarša svarbu įgyvendinti HELCOM Baltijos jūros veiksmų plano ir ES Jūrų strategijos pagrindų direktyvos nuostatas: „Kai kurios priemonės yra naujos, pavyzdžiui, Baltijos jūros paskelbimas NOx emisijų kontrolės zona laivybai, arba Tarptautinės konvencijos dėl laivų balastinių vandenų ir nuosėdų kontrolės ir valdymo ratifikavimas. Jų poveikį tikimasi pamatyti artimiausiu metu.“
Tarša kainuoja
Baltijos jūros taršos mastus galima išreikšti ir finansiškai. A.Lukoševičienė pateikia skaičius: „Helsinkio komisijos skaičiavimais, eutrofikacijos poveikis Baltijos jūros regionui kasmet kainuoja 3,8–4,4 mlrd. eurų, bioįvairovės nykimas – 1,8–2,6 mlrd. eurų kasmet. Šiuo metu rekreacinė Baltijos jūros nauda, skaičiuojama, yra apie 15 mlrd. eurų kasmet. Tuo metu rekreaciniai praradimai dėl jūrinės aplinkos nykimo siekia apie 1–2 mlrd. eurų kasmet.“
Helsinkio komisijos skaičiavimais, eutrofikacijos poveikis Baltijos jūros regionui kasmet kainuoja 3,8–4,4 mlrd. eurų, bioįvairovės nykimas – 1,8–2,6 mlrd. eurų kasmet.
Ji sako, kad naudą iš Baltijos jūros gauname įvairiais būdais – jūra naudojama rekreaciniais ir transporto tikslais, išgauname jūros išteklius, kartu kuriamos naujos darbo vietos: „Tačiau visa žmonių veikla turi poveikį Baltijos jūros ir jos aplinkos būklei, ji mažina jūros pajėgumus atsistatyti, o dėl to mažės ir žmonėms galimybių gauti naudos iš jūros.“
Suprantant visus iššūkius, dar 1974 m. buvo pasirašyta Helsinkio konvencija ir įkurta Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisija HELCOM, kurios pagrindinis tikslas – tarptautiniu bendradarbiavimu apsaugoti Baltijos jūrą nuo visų taršos šaltinių. Nes teigiamų pokyčių galima tikėtis tik kryptingai veikiant visame Baltijos jūros baseine.
A.Lukoševičienė pasakoja, kad atsižvelgiant į prastą Baltijos jūros ekosistemos būklę, 2007 m. vykusiame neeiliniame ministrų susitikime buvo patvirtintas HELCOM Baltijos jūros veiksmų planas, kuris nustato pagrindinį tikslą visoms Helsinkio konvencijos šalims narėms – iki 2021 m. pasiekti ir (ar) išlaikyti gerą Baltijos jūros aplinkos būklę. Planas skirtas spręsti keturioms pagrindinėms Baltijos jūros problemoms: eutrofikacijai, taršai pavojingosiomis cheminėmis medžiagomis, biologinės įvairovės nykimui, laivybos ir kitos veiklos poveikio Baltijos jūrai mažinimui. 2013 m. šis planas buvo atnaujintas Baltijos jūros šalių ministrams pasirašius Kopenhagos deklaraciją.
HELCOM taip pat yra regioninis ES Jūrų strategijos pagrindų direktyvos, kuria siekiama geros visų Europos jūrų aplinkos būklės iki 2020 m., įgyvendinimo koordinatorius.
Didelę įtaką Baltijos jūros apsaugai turi ir Europos Sąjungos Jūrų strategijos pagrindų direktyva.
Didelę įtaką Baltijos jūros apsaugai turi ir Europos Sąjungos Jūrų strategijos pagrindų direktyva. Įgyvendindamos šią direktyvą visos Baltijos jūros šalys (išskyrus Rusiją) imasi veiksmų, kad pasiektų gerą aplinkos būklę pagal vienuolika Jūrų strategijos pagrindų direktyvoje nustatytų kokybinių deskriptorių, kurie apima bioįvairovę, nevietines rūšis, komerciniams tikslams naudojamą žuvį, mitybos tinklus, eutrofikaciją, jūros dugno vientisumą, hidrografines sąlygas, teršalus jūros aplinkoje ir maistui vartojamuose jūros produktuose, jūrų šiukšles ir energiją, įskaitant povandeninį triukšmą. Šiuo metu prasidėjo antrasis šios direktyvos įgyvendinimo ciklas ir atliekamas esamos jūros būklės vertinimas. Po to bus nustatoma, kokia būklė turi būti, kad galėtų būti vertinama kaip gera, formuluojami aplinkos apsaugos tikslai ir priemonės pageidaujamai būklei pasiekti.
