Tačiau mokslininkai ir aplinkosaugininkai nerimauja, kad tai nevirstų būdu „išpirkti nuodėmes“ nedarant jokių kitų pokyčių – nes, nepaisant ištisų hektarų atsodintų miškų, vis tik vien miškai ar pelkės neišgelbės žmonijos nuo klimato krizės.
Vien miškai ar pelkės neišgelbės žmonijos nuo klimato krizės.
Apie tai kalbėta Didžiosios Britanijos ambasados surengtoje diskusijoje su Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Britanijos nevyriausybinių organizacijų atstovais bei mokslininkais. Šiandien, minint tarptautinę Miškų dieną, dalinamės pagrindinėmis renginyje nuskambėjusiomis įžvalgomis.
Žaluma miestuose – gyvybiškai svarbi ne tik bitėms
Sveikindamas konferencijos dalyvius Didžiosios Britanijos ambasadorius Brianas Olley teigė, jog klimato kaitai geriausiai pasipriešins ne tos šalys, kurių vyriausybės savo piliečiams pasakys, ką ir kaip daryti, o tos, kurių piliečiai patys ieškos sprendimų, spaus vyriausybes priimti tvaresnius, aplinkai draugiškesnius sprendimus, o nevyriausybinės organizacijos aktyviai reikalaus pokyčių – būtent tai pamažu vyksta Didžiojoje Britanijoje.
„Kova su klimato kaita – tai jau nebe įsipareigojimas, o galimybė. Siekiame ne tik pasimokyti vieni iš kitų, bet ir būti katalizatoriais, sutelkti pilietinei visuomenei galios kovojant su klimato kaita,“– sakė B. Olley.
Konferenciją pradėjo Didžiosios Britanijos Žaliųjų pastatų tarybos (UK Green Building Council) atstovas Christopheris Mossas, pasidalinęs faktais, kokią naudą mums, žmonėms, suteikia miestuose pritaikyti gamtiniai sprendimai.
„Kas tie gamtiniai sprendimai? Tai visa mėlynoji ir žalioji infrastruktūra, kuri gali būti naudojama ir pavieniui, ir sujungus ją į bendrą sistemą. Tai drenažo, lietaus nuotekų sistemos, žalieji stogai, žaliosios sienos, medžiai ir žaliosios zonos prie gatvių, visi parkai ir skverai miestuose, vandens telkiniai, šlapynės ar pelkės,“– kalbėjo C. Mossas.
Tokie sprendimai miestuose saugo nuo patvinimo, tačiau kartu – ir nuo sausrų, stabdo klimato kaitos poveikį, gerina oro kokybę, suteikia pavėsį karštais vasaros mėnesiais, negana to, teigiamai veikia miestiečių psichologinę savijautą ir bendrą sveikatą. Tai erdvė poilsiui ar sportui arba tiesiog socializavimuisi su kaimynais.
Nuo „būtų gražu“ iki „būtina“
„Žalioji infrastruktūra saugo bioįvairovę – nes tai floros ir faunos buveinės, taip pat per žaliąsias zonas rūšys gali keliauti iš vienos teritorijos į kitą, ko šiandien miestuose labai trūksta. Beje, žalioji infrastruktūra gali didinti žemės ar nuosavybės vertę, taigi, ir stimuliuoti ekonomiką,“ – pabrėžė pranešėjas iš Britanijos.
Žalioji infrastruktūra saugo bioįvairovę – nes tai floros ir faunos buveinės.
Šioje šalyje, skaičiuojama, jog jau daugiau nei 5 milijonai pastatų stovi zonose, kurios gali būti užtvindytos potvynio. Taip pat per paskutiniąsias karščio bangas Didžiojoje Britanijoje mirė apie 1500 žmonių, skaičiuojama, jog artėjančių karščio bangų gali nepakelti dar apie 7000 britų.
„Ir šioje situacijoje gamtiniai sprendimai vis dar suprantami kaip „na, būtų smagu įrengti“, – nerimavo C. Mossas. – Vis dar nėra nuolatinio ilgalaikio finansavimo žaliajai infrastruktūrai, skiriasi jos svarbos suvokimas tarp įvairių savivaldos skyrių.“
Chirstopheris Mossas kartu su kolegomis ruošia 7 gamtinių sprendimų pritaikymo principus, kurie bus skirti nekilnojamojo turto savininkams, savivaldybėms, architektams ir urbanistams.
Miškai ir pelkės jau dabar sugeria ketvirtadalį mūsų išmetamų dujų
Žvilgsnį į Lietuvos situaciją konferencijoje pristatė Aplinkosaugos koalicijos vadovė Lina Paškevičiūtė.
„Kai žvelgiame į žemėlapį, žalioji Lietuvos teritorija yra suskirstyta į miškus, pievas, dirbamus laukus, gyvenamosios paskirties žemę, kitos paskirties žemę. Didžiausią potencialą sugerti šiltnamio efektą skatinančias dujas turi miškai, pievos ir pelkės. Ką tai reiškia? Jog jei verčiame miško žemę į dirbamus laukus – emisijas didiname, jei dirbamą žemę paverčiame natūralia pieva – emisijas mažiname,“ – paaiškino L. Paškevičiūtė.
Lietuva Europos institucijoms rengia ataskaitas apie šiltnamio dujų išmetimus. 2019-ųjų metų šalies ataskaitoje rašoma, jog įvairūs sektoriai išmetė apie 20 000 kilotonų CO2 ekvivalento, o Lietuvos miškai ir pievos sugėrė arti ketvirtadalio šių išmestų dujų. Žvelgiant į visų Europos šalių ataskaitas galima pastebėti, kad miškai ir pievos daugelyje šalių sugeria didžiausią išmetamų dujų dalį.
Miškai ir pievos daugelyje šalių sugeria didžiausią išmetamų dujų dalį.
„Vis dėlto pelkės daugelyje šalių priskiriamos prie išmetimus didinančių teritorijų. Pelkės ir durpynai neturėtų būti eksploatuojami – šios teritorijos turėtų būti pasitelktos stabdyti klimato kaitą. Natūralūs miškai, pelkės ir pievos turi būti branginami dėl savo savybės natūraliai sugerti klimatą šildančias dujas,“ – sakė Lina Paškevičiūtė.
Ūkinę veiklą įmanoma tęsti ir atkūrus natūralią durpynų būklę
Konferencijoje vykusioje diskusijoje projekto „Klimatosūkis“ atstovas, Vilniaus universiteto mokslininkas Justas Kažys pastebėjo, jog gamta pati pajėgi išspręsti problemas, dėl kurių jau tiek laiko sukame galvą ir diskutuojame. Vienintelis klausimas – kaip grąžinsime gamtą ir žalumą į urbanizuotas teritorijas, betono miestus?
„Pagal Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) ataskaitą, žaliosios teritorijos gali sugerti iki trečdalio išmetamų klimato atšilimą skatinančių dujų. Neabejoju šiai skaičiavimais, tačiau tokių rezultatų pavyks pasiekti tik tuomet, jei visos šalys susitelks ir taikys gamtinius sprendimus. Kol kas trūksta kompleksinio požiūrio,“ – sakė J. Kažys.
Pasak kito diskusijos dalyvio, Lietuvos gamtos fondo pelkių atkūrimo projekto vadovo Nerijaus Zableckio, apie dešimtadalį Lietuvos teritorijos užima durpynai. Tačiau prieš kelis dešimtmečius apie trys ketvirtadaliai durpynų buvo nusausinti ir panaudoti ūkinei veiklai: auginti ūkiniams miškams, kasti durpėms ar tiesiog užsiimti žemės ūkiu..
Nusausintos teritorijos į atmosferą išskiria didžiulius kiekius CO2.
„Dabar tos nusausintos teritorijos į atmosferą išskiria didžiulius kiekius CO2. Jei nutrauktume nusausintų durpynų naudojimą, iškart sutaupytume didžiulį kiekį emisijų. Tačiau ūkininkai vis dar gauna išmokas už tai, kad ūkininkautų durpynuose. Nors Vokietija, Nyderlandai rodo sėkmingus pelkininkystės pavyzdžius – kaip ūkininkauti durpynuose, kurie yra įmirkę, kur atstatytas natūralus vandens lygis ir auginami tokie augalai, kurie auga šlapioje aplinkoje. Vėliau tie augalai panaudojami kaip biokuras, pašaras gyvuliams, statybinės medžiagos ir panašiai,“ – pabrėžė N. Zableckis.
Miškasodis neatleidžia nuo atsakomybės
Latvijos gamtos fondo atstovas Ojars Balcers teigė, jog Latvijoje durpynų ir pelkių potencialas taip pat yra didelis bei net pusę šalies teritorijos dengia miškai.
„Gamtiniai sprendimai – ne kažkas naujo. Tai tiesiog sprendimai, nuo kurių mes atitolome, tačiau turėtume juos nuolat taikyti: saugoti, atkurti gamtą, – pastebėjo dar vienas diskusijos dalyvis, tvarumo analitikas ir organizacijos „Friends of the Earth“ atstovas Paulas de Zylva. – Pagaliau tiek verslai, tiek vyriausybės ima suprasti, kad toliau taip tęsti neįmanoma, reikia keistis. Prasideda diskusijos, kaip galėtume ištaisyti tai, kas padaryta. Bet kol vienoje srityje taisome, gal tiesiog užbaikime taršias, žalingas veiklas? Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje jau ruošiamasi sustabdyti durpynų pardavimą privatiems asmenims, taip pat planuojami efektyvesni pastatai, planuojama neberemti ūkininkų, kurie gausiai naudoja trąšas ir visiškai nualina dirvožemį.“
Vis dėlto, jis nerimavo, jog pasinaudodamas tuo, jog pasodintas miškas sugeria CO2, verslas gali pagrįsti savo neveiksnumą ir vengti rimtesnių pokyčių.
Verslui negali būti leista „išsisukti“ su miškų sodinimu ar investicijomis į žaliąsias zonas.
„Pavyzdžiui, Londono Heathrow oro uostas nori pradėti didžiulį plėtros projektą ir tarsi išpirkdamas daromą žalą, investuoti į durpynų, pelkių atkūrimą. Aš sakyčiau, taip neveikia. Verslui negali būti leista „išsisukti“ su miškų sodinimu ar investicijomis į žaliąsias zonas. Jie turi būti atsakingi už emisijas savo sektoriuje! Matome, kad kai kurie net neplanuoja mažinti savo emisijų, tik skelbiasi, kaip sodina miškus. Tai nėra sąžininga, nes tai gali sukelti papildomų problemų tolimoje perspektyvoje. Beje, verslai turėtų jausti ir vartotojų spaudimą šioje srityje, nes turime paskutinį dešimtmetį padaryti teisingus sprendimus,“ – ragino Paulas de Zylva.
Jis pabrėžė, kad medžiai turi būti sodinami tam numatytose teritorijose, nes tai darant padrikai miškai gali ir nepadėti sumažinti klimato kaitos poveikio.
„Štai todėl man nelabai patinka žongliravimas statistika. Nes gali paimti mažiausią statistikos detalę ir pagrįsti bet ką, ką nori įrodyti. Jei nėra kompleksinio sprendimo – idėja neveiks,“ – pridūrė Lietuvos gamtos fondo projekto „Klimatosūkis“ atstovas Justas Kažys.
Tačiau Lietuvos gamtos fondo projekto vadovas Nerijus Zableckis teigė, jog emisijų išpirkimas gali būti laikinas sprendimas verslui.
„Anglies pėdsako, savo emisijų kuriamų emisijų išpirkimas, investuojant į gamtinius sprendimus, verslui gali būti laikinas sprendimas tol, kol bus pakeistos gamybos technologijos,“ – sakė Lietuvos gamtos fondo projekto „LIFE Peat Restore“ vadovas Nerijus Zableckis.
Laužome ietis, nors pokyčiams beliko geras dešimtmetis
Diskusijos dalyviai renginį baigė įžvalgomis, jog turėtume daugiau dėmesio skirti atkurdami CO2 natūraliai sugeriančias teritorijas, tačiau nesitikėti, jog jos mus išgelbės. Ir galiausiai bendradarbiauti sprendžiant klimato kaitos krizę.
„Reikia įvairių sektorių įsitraukimo – ne tik nevyriausybinių organizacijų. Lietuvoje, tiesą sakant, neturime tiek daug mokslinių tyrimų rezultatų – mums vis dar trūksta mokslinių įrodymų, kad naudodami gamtinius sprendimus, mes iš tiesų išspręstume klimato kaitos problemą,“ – sakė Lietuvos gamtos fondo Nerijus Zableckis.
„Manau, jog investicijos į gamtines teritorijas, jų atkūrimą turėtų išaugti. Kita vertus, negalime užsikabinti ir įtikėti, kad vien pelkių atkūrimas, miškų sodinimas mus išgelbės. Diskusijoje buvo užsiminta ir apie aviaciją – mes tikrai per daug skraidome, šis sektorius išmeta per daug – ir šie išmetimai turėtų būti mažinami,“ – sakė Latvijos gamtos fondo atstovas Ojars Balcers.
Mes vis dar laužome ietis, kovojame, nors jau reikėtų sujungti jėgas ir pradėti veikti,
„Manau, didelė problema yra stiprus pasipriešinimas iš žemės ūkio sektoriaus, iš ūkininkų. Mes vis dar laužome ietis, kovojame, nors jau reikėtų sujungti jėgas ir pradėti veikti,“ – sakė Lietuvos gamtos fondo projekto „Klimatosūkis“ mokslininkas Justas Kažys.
Visą renginį galite pažiūrėti puslapyje www.climateaction.lt
Šio straipsnio parengimą finansavo Europos Sąjunga. Už jo turinį atsako Lietuvos gamtos fondas, projektas „Klimatosūkis“ ir jame nebūtinai atspindimas Europos Sąjungos požiūris.
