Galima sakyti, kenčiu nuo „lėktuvo gėdos“ (flygskam). Todėl išsikėliau sau iššūkį po pandemijos... nebeskristi. Ir gegužės pabaigoje (beveik) sėkmingai iškeliavau į savo atostogas – dvi paaukotos paros, 8 traukiniai ir jau gali grožėtis Alpių kalnais.
Todėl išsikėliau sau iššūkį po pandemijos... nebeskristi.
O štai grįžus iš atostogų netikėtai atskriejo kvietimas atvykti į Jungtinių Tautų „Vandenynų“ konferenciją Portugalijoje, Lisabonoje. Viso labo trys paros kelionės (pasak maršruto planavimo programėlės) – pamanykit! Bus tik op į traukinį, iš traukinio – ir viskas. Taip svarstydama ryžtingai įlipau į autobusą, vežantį į Bialystoką, spausdama rankoje visoje Europoje galiojantį traukinių pasą.
Visų pirma, gera naujiena – „Lietuvos geležinkeliai“ pagaliau grąžina traukinį į Bialystoką arba Baltstogę, iš kurio ir atsiveria visi keliai į Europą. Tačiau reisas atnaujintas nuo liepos 1 dienos, todėl man, deja, reikėjo šį miestą pasiekti autobusu.
Kelionės pradžia logistiškai yra sudėtingiausia – mažai maršrutų, vykstančių į Bialystoką, tad galbūt nebloga mintis yra autobusu keliauti tiesiai į Varšuvą, iš kurios traukinių maršrutų jau gerokai daugiau.
Keliavau įsigijusi vadinamąjį traukinių pasą, leidžiantį lipti į bet kurį traukinį 4 dienas (jas nebūtina išnaudoti visas iš eilės). Deja, jų neužteko. Dėl nuo manęs nepriklausančių traukinių vėlavimų nemokamai buvo „pridurta“ dar viena diena, tad dabar jau galiu patikinti, kad net keliaujant taip nesėkmingai, kaip aš, per 5 paras galima pervažiuoti išilgai visą Europą. O jei jūsų tikslui pasiekti užtenka gerų 2 dienų, likusias galite panaudoti grįždami atgal – kad ir už poros savaičių.
Net keliaujant taip nesėkmingai, kaip aš, per 5 paras galima pervažiuoti išilgai visą Europą.
Blogesnė naujiena – šis traukinių pasas ne visuomet kainuoja pigiau už lėktuvo bilietą ir vis dar turi trūkumų. Pavyzdžiui, Lenkijoje ir greituosiuose maršrutuose (dažniausiai tarp pagrindinių Europos miestų, tokių, kaip Berlynas, Paryžius, Lisabona) būtina rezervuoti vietą traukinyje. Tai padaryti per patį „Interrail“ puslapį man nepavyko, liko vienintelė galimybė įsigyti rezervacijas stoties kasoje, vadinasi, jau būnant vietoje.
O tas magiškas kasos langelis, ypač atvykus vėlai, ne visuomet turi Tau padėti pasiruošusią „tetą“. Arba iki „tetos“ mažiausiai 30 minučių eilė, kai traukinys... žinote ko nelaukia. Iki to laiko, kol fiziškai pamėginsi išsipirkti vietos rezervaciją, vietos gali tiesiog nelikti. Pliusas, kad programėlėje gali lengvai perplanuoti maršrutą, bet man, keliaujančiai į Lisaboną su numatytais 11 persėdimų tai reiškė tiesiog vis ilgėjantį kelionės laiką...
O maršrutą kardinaliai perplanuoti teko jau po poros traukinių. Nors, laimei, traukinyje iš Varšuvos į Berlyną stovėti neteko (kaip grasino stoties darbuotojai), Poznanėje vyko geležinkelių darbuotojų protestas ir traukinys sustojo it įbestas, o konduktoriai tiesiog skėsčiojo rankomis.
Mano dviejų valandų tarpas iki naktinio traukinio iš Berlyno į Kiolną magiškai tirpo. Lenkijos geležinkelių darbuotojų visiškai nejaudino Jungtinių Tautų konferencijos dalyvės, keliaujančios iš Vilniaus į Lisaboną, problemos. Todėl, deja teko visą širdgėlą išlieti vos kirtus Lenkijos-Vokietijos sieną – jau „Deutchbanhof“ konduktoriams.
Vokietijos traukiniai – ne tik nevėluoja, bet ir dalina visiems graužiantiems nagus iš nervų sultis (užsigerti, kad nebūtų taip sausa), bei pasiūlo viešbutį, kad galėčiau ramiau sulaukti rytinio traukinio. Kaip jau supratote, traukinys į Kiolną išvyko be manęs. Jokio kito traukinio vidury nakties tiesiog nėra.
Taigi – viena naktis kelionės prarasta ties... pirmuoju traukiniu! Stengiausi irtis Lisabonos link kiek įmanoma greičiau, taigi į kitą traukinį šokau jau 5:28 ryto. Šią, trečiąją savo kelionės dieną, turėjau „peršokti“ net dvi šalis – Vokietiją ir Prancūziją bei vakarą baigti Barselonoje.
Viskas detaliai suplanuota ir einasi kaip per sviestą iki... traukinio iš Paryžiaus į Barseloną. Žaibo greičiu šokinėjau iš vieno metro į kitą, kad spėčiau Paryžiuje nuvykti į kitą traukinių stotį. Prie traukinio į Barseloną – minia kaip per išpardavimą. Ir nuskenavus savo bilietą ekrane užsidega deginančio raudonumo kryželis.
Paryžiaus stoties darbuotoja paaiškino, kad šis reisas – perpildytas, o aš neturiu vietos rezervacijos. Ne, negaliu nei stovėti, nei įsisprausti į kamputį ir mėginti susilieti su vagono sienomis. Vietos rezervacijos neturiu todėl, kad perplanavus maršrutą iš Berlyno per Paryžių, tos vietos jau ir taip nebebuvo. Birželio pabaiga, prancūzai masiškai traukia ilsėtis į Ispaniją. Negana to, Madride tuo metu prasidėjo NATO viršūnių susitikimas.
Traukinys išvažiavo, o Paryžiaus stoties darbuotoja dar 45 minutes ieškojo galimybės man pasiekti Madridą. Mano dideliam džiaugsmui – rado. Buvau išsiųsta naktiniu traukiniu į Narbonne – nedidelį Prancūzijos miestelį beveik Viduržemio jūros pakrantėje.
Kelionė šiuo traukiniu buvo „pirmo karto“ patirtis – niekada iki šiol nebuvau važiavusi miegamose arba gulimose vietose. Viskas kaip filmuose... tik su tris kartus mažiau vietos. Į savo „lovą“, kuri, mano nuostabai, buvo su naujai supakuota pagalve ir apklotu, rangiausi kaip gyvatė, nes aukštis iki virš mano galvos pakabintos lovos siekė vos 60-70 centimetrų. Gulėdama ant šio gulto praktiškai negalėjau atsikelti ar ką nors, esančio toliau nei mano liemuo, pasiekti. Laimei, kartu mano „celėje“ keliavusi prancūzų šeima buvo labai tvarkinga ir rami – vaikai sumigo nekeldami jokių kaprizų, nė karto nebandė nusikarti iš trečio „aukšto“ žemyn (nes visas tarpas buvo „užmūrytas“ didžiuliais lagaminais).
Anksti ryte išlipusi Narbonne turėjau geras 9 valandas pertraukos. Nors jau pradėjau vėluoti į konferenciją, neliko nieko kito, kaip tik tyrinėti prancūzišką miestelį, nes traukinio reikėjo sulaukti.
„Ar pirmą kartą esate Narbonne?“ – džiugiai teiravosi manęs turizmo centro darbuotojos.
Aš ne tik čia pirmą kartą – aš išvis nežinau, kodėl čia atsidūriau.
„Aš ne tik čia pirmą kartą – aš išvis nežinau, kodėl čia atsidūriau,“ – spausdama dirbtinę šypseną galvojau mintyse.
Didžiuliam mano nusivylimui, traukinys į Ispaniją vėlavo beveik 3 valandas. Ir vėl visi planuoti persėdimai, šįkart jau išpirktos vietų rezervacijos ir netgi įsigytas naktinio autobuso bilietas į Lisaboną galėjo keliauti tiesiai į šiukšlinę.
Padėti man niekas neskubėjo, tačiau klausinėdama aplinkinių keleivių nejučia surinkau būrelį, kuriems taip pat iš rankų slydo galimybė tą patį vakarą pasiekti Madridą. Visų pirma – visuotinio NATO suvažiavimo dalyviai. Kartu mes – jėga! Radome geležinkelių darbuotoją ir dėstėme, kad štai – kiek žmonių bus palikti miegoti ant Barselonos grindinio.
Kuo arčiau Barselonos, tuo keliautojų Madridą skaičius augo ir išlipus iš traukinio jų susidarė kelios dešimtys. Atvykus į šį miesta buvome paprašyti palaukti ir vis tik mus gražiai sutalpino į netikėtai atsiradusi dar vieną vėlyvą reisą Madrido kryptimi. Bendrakeleiviai džiūgavo ir skubėjo užsisakyti taksi į savo viešbučius, na, manęs tai ne itin daug gelbėjo – galėjau mintyse pamojuoti savo autobusui į Lisaboną. Teko rezervuoti neplanuotą viešbutį ir tai prisidėjo prie išlaidų „kraičio“.
Penktąją savo kelionės dieną pradėjau paskutinį, atrodo, visai trumpą 800 kilometrų etapą iki Lisabonos. Tuo metu šio miesto Altice arenoje prasidėjo jau antra Jungtinių Tautų konferencijos „Vandenynai“ diena.
Šį, paskutinį atstumą, važiavau įspūdingai lėtai, senučiukais traukiniais, be jokių patogumų, prie kurių jau buvau bebaigianti priprasti: kavos automatų, kištukinių lizdų telefonams pasikrauti. Sudalyvavau ir netipinėje Madrido traukinių stoties „pramogoje“: kelias, iš kurio išvyksta traukinys, čia paskelbiama likus 5-6 minutėms iki jo išvykimo. Iki tol visi stovi nervingai įsistebeiliję į švieslentę, o išvydę savo tikslo pavadinimą, bėga iki reikiamo kelio. Sakyčiau, pramoga sudeginanti visai nemažai nervų, kita vertus, ugdanti reakciją ir deginanti kalorijas.
Diena slinko lėtai, su pertraukomis Ispanijos miesteliuose, kur visi restorano klientai subėgdavo bendromis jėgomis man išversti salotų ingredientų į anglų kalbą, kad vargais negalais galėčiau užsisakyti ką nors vegetariško.
Netrukus prieš akis pradėjo skleistis didžiulės ganyklos, kaktusų brūzgynai, apgriuvę, bet be galo žavūs namukai ir stotys... fantastiško grožio mėlyno dekoro keraminės plytelėmis išklijuotos Portugalijos geležinkelių stotys.
Jau galutiniame traukinyje į Lisaboną sutikta ispanė pasakojo, jog miestelis „Entrocamente“ reiškia kryžkelę, čia taisomi dauguma traukinių ir susikerta daugybė maršrutų. Taip pat – apie upę Teja, tekančią pro Lisaboną, kuri dėl klimato kaitos yra pakankamai nusekusi ir ūkininkams jau sudėtingiau upės vandeniu drėkinti savo laukus.
Į Jungtinių Tautų konferenciją tuo metu jau vėlavau dvi dienas.
Į Jungtinių Tautų konferenciją tuo metu jau vėlavau dvi dienas. Mano kolegos iš Švedijos, Vokietijos ir Latvijos, Baltijos jūros apsaugos srityje veikiančių organizacijų tinklo atstovai jau buvo sočiai pavakarieniavę, kai pagaliau krykštaudama išlipau Lisabonos Oriente geležinkelio stotyje. Beje, ši stotis – taip pat fantastiško grožio statinys.
Visi mane sveikino, apsikabinėjo ir lydėjo susižavėjimo kupinais žvilgsniais tarsi pamiršę, jog iš tiesų praleidau gerą pusę bene stambiausios savo gyvenime konferencijos.
Netrukus viename iš renginių, pasakodama apie savo projektą, užsiminiau ir apie tai, jog klimato kaitos stabdymas priklauso nuo mūsų veiksmų bei apie savo iššūkį traukiniais pasiekti Lisaboną. Laimei, dauguma klausytojų žinojo, kur yra Lietuva ir spėliojo, kad gal čia keliavau visą savaitę.
Sulaukiau didžiulio susidomėjimo ir nemenko būrio norinčių apsikeisti kontaktais bei, renginį vizualizuojančios menininkės buvau įamžinta konferencijos infografikų galerijoje.
Nepaisant sėkmingai... na, beveik sėkmingai pasiekto kelionės tikslo, mano pasitikėjimas traukiniais aptrupėjo, nes, jei vieną traukinį galima sakyti, praleidau nežinodama sistemos (nemanydama, kad būsiu tiesiog neįleista), tai du traukiniai drastiškai vėlavo būtent dėl geležinkelių sistemos problemų.
Keliavimo traukiniu pliusai – galite vežtis įvairius skysčius ir kitus daiktus, kurie nebūtų leidžiami lėktuvo salone. Išvengiate skraidymo pirmyn-atgal, kai norint nuskristi į Europos pietus reikia paskristi į šoną (Londoną) ar šiauriau (Rygą).
Man pliusas taip pat yra galimybė laisvai judėti traukinyje (pavyzdžiui, migruoti per visa vagono ilgį tolyn nuo erzinančio bendrakeleivio, stebėti kintančius kiekvienos šalies pastatus, miestus, kraštovaizdį. Savotiškai mėgaujuosi ir „šokinėjimu“ iš vieno traukinio į kitą (na, bent jau kai spėju tai padaryti) bei galimybe keisti maršrutą.
Žinoma, ir CO2 „kaštai“ – savo atostogų metu, vykstant iki pačios Vokietijos apačios, kiek pavyko suskaičiuoti, sumažinau išmetimus 3 tonomis CO2 (lyginant su skrydžiu), kas tikrai reikšmingai mažina mano metinį CO2 pėdsaką.
Šios kelionės CO2 pėdsakas buvo 90 proc. mažesnis, nei skrendant lėktuvu.
Kelionės į Lisaboną metu preliminariai (vertinant kiek kilometrų susidarytų vykstant per tuos pačius miestus automobiliu) įveikiau daugiau nei 4500 kilometrų.
Pervažiavau 5 šalis ir, pasak „Interrail“ programėlės, šios kelionės CO2 pėdsakas buvo 90 proc. mažesnis, nei skrendant lėktuvu.
Važiuojant autobusu apytikriai išmetama 68 gramai CO2 per kilometrą, tad iki Varšuvos sugeneravau maždaug 38 kg CO2 ekvivalento. Vis tik per likusius 4000 kilometrų traukiniais, kurie išmeta vos 14 gramų CO2 per kilometrą, sugeneravau 56,2 kilogramo CO2 ekvivalento.
Taigi mano kelionės (į vieną pusę) CO2 pėdsakas nesiekia nė 100 kilogramų, kai tuo metu skrisdama lėktuvu (skaičiavau visiškai tiesioginį skrydį skersai nuo Vilniaus iki Lisabonos) būčiau sukūrusi mažiausiai 889 kilogramus CO2 ekvivalento, taigi arti 1 tonos!
Na, jei jau pasigyriau, turiu atskleisti ir „tamsiąją“ savo kelionės pusę. Atgal vis dėlto skridau lėktuvu. Trūko energijos ištverti dar 5 kelionės dienas, be to, jau reikėjo kibti atgal į darbus.
Tiesa, kelionė lėktuvu taip pat buvo labai nesklandi, tad turint galimybę vis tik rinkčiausi traukinius. Bet galbūt trumpesniam maršrutui.
Nors mano nuotykis jums greičiausiai atrodo varginantis ir sudeginęs daug nervų ląstelių, keliauti traukiniu į renginius, vykstančius Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje tikrai nėra taip sudėtinga.
Mane itin įkvėpė vyrukai, vykstantys į NATO susitikimą (Madride) traukiniais, nes tikrai galėtų rinktis kad ir patį brangiausią lėktuvo bilietą. Todėl pagalvokite – kuo daugiau tokių tvarių keliautojų, tuo linksmiau visiems esantiems traukinyje, net ir įstrigus kur nors ties Prancūzijos-Ispanijos siena.
Inga Labutytė-Atkočaitienė, apie klimato kaitą informuojančio projekto „Klimatosūkis“ vadovė
