Ir nors klimatologai teigia, kad sausrų daugėti neturėtų, tačiau ateityje ūkininkauti darysis vis sudėtingiau, nes pagrindinis ūkininkų resursas – dirvožemis – sparčiai blogėja ir užauginti maistą darosi vis sudėtingiau.
Dirvožemio būklė Lietuvoje nuolat blogėja
Dirvožemis yra mūsų maisto pagrindas. Nors dirvožemio derlingumas didele dalimi priklauso nuo jo sudėties ir savybių, tačiau tik sveikas dirvožemis gali žmonijai tarnauti neribotą laiką. „Natūralus, sveikas dirvožemis yra sudarytas iš mineralinių ir organinių medžiagų – humuso, kurio šaltinis yra augalų ir gyvūnų liekanos. Sveikame dirvožemyje yra ir didelė biologinė įvairovė – dirvožemio biota – grybai, mikroorganizmai, mikrofauna, mezofauna, kurie atlieka labai svarbią skaidymo funkciją dirvoje ir užtikrina, kad dirvožemis atsikurs ir išliks derlingas.“ – pasakoja VšĮ „Baltijos aplinkos forumo“ aplinkosaugos specialistė Akvilė Galeckaitė.
„Visos ataskaitos rodo, kad Europoje ir Lietuvoje dirvožemio būklė yra blogėjanti. Tendencijoms nesikeičiant, dirvožemis gali ilgainiui nustoti tenkinti žmonių poreikius dėl derlingumo praradimo ar užterštumo.“ – sako biologė dr. Virginija Podėnienė.
Žemės ūkio duomenų centro duomenimis, Lietuvoje vidutiniškai yra eroduota apie 19 % visų žemės ūkio naudmenų. „Dirvožemio erozija yra procesas, kai išplaunamas ir išpustomas dirvožemio viršutinis derlingasis sluoksnis su maisto medžiagomis. Šis procesas silpnina dirvožemio struktūrą, mažina jo derlingumą ir prisideda prie aplinkos degradacijos. Dirvožemio erozija yra rimta problema, nes dėl jos dirvožemis netenka svarbiausių maistinių medžiagų, tampa mažiau tinkamas augalų auginimui, o ilgainiui gali visiškai prarasti savo funkcijas.“ – sako A.Galeckaitė.
Prastėjanti dirvožemio būklė – ne vien dėl klimato kaitos
Dirvožemio erozijai ir derlingumo mažėjimui įtaką daro su klimato kaita susiję veiksniai – stiprios liūtys, ilgi sausringi periodai, stiprūs vėjai. Poveikį gali sustiprinti ir specifiniai mūsų regiono klimato pokyčiai: „Problema yra ir tai, kad pastaruoju metu nėra įšalo, daugiausia krinta skysti krituliai – lietus. Dėl tokių sąlygų gali didėti vandens erozijos tikimybė.“ – sako V.Podėnienė.
Tačiau Lietuvoje dirvos erozija priklauso ne tik nuo su klimato kaita susijusių veiksnių, bet ir nuo daugybės kitų faktorių, tokių kaip vietovės reljefas, orai, dirvožemio tipas, padengimas augalija, bei taikomos žemės naudojimo praktikos – ūkinės veiklos pobūdžio, jos intensyvumo, naudmenų struktūros, jų kaitos ir pan.
„Dirvožemis Lietuvoje prastėja, pirmiausiai, dėl agresyvių ūkininkavimo būdų. Mūsų auginamos kultūros daugiausiai yra trumpalaikės – jos auga vos kelis mėnesius – visą kitą laiką dirvožemis yra nenaudojamas. Ir yra blogiausia, kai jis paliekamas atviras, neužsėtas ar neuždengtas. Tuomet dirvožemis praranda savo natūralią struktūrą, vanduo nuo jo nubėga išplaudamas medžiagas, vėjas išpusto ir dirvožemis palaipsniui degraduoja.“ – sako V.Podėnienė. „Dirvožemį taip pat blogina įšalo nebuvimas – patręšus laukus iš rudens, jei žiemą laukai paliekami pliki, nėra dangos, azoto ciklas tebevyksta, dėl ko azotas yra išplaunamas arba išgaruoja. Todėl labai svarbu nepalikti plikų laukų.“ – priduria biologė.
Sveikas dirvožemis turi poringą struktūrą, kuri leidžia orui ir vandeniui cirkuliuoti, apsaugodama šaknis nuo užmirkimo ir sausros. Per dažnas arimas gali sugriauti dirvožemio struktūrą. „Kita problema yra dirvožemio suslėgtumas – dėl važinėjimo sunkiasvore technika dirvožemis yra suslegiamas, sutrinka vandens ir oro (kvėpavimo) procesai. Šie dalykai skurdina mūsų dirvožemius.“ – sako V.Podėnienė.
Klimato kaita daro įtaką dirvožemiui visuose pasaulio regionuose, tačiau tai – abipusis procesas, nes žemės naudojimo įpročiai taip pat gali klimato kaitą paspartinti arba, kaip tik – sulėtinti. „Dirvožemis yra antra pagal dydį ir potencialą turinti anglies saugykla po vandenynų, o anglį kaupia ir taip prie klimato kaitos švelninimo prisideda tik sveikas dirvožemis. Todėl tikrai verta susimąstyti, ką galime daryti kitaip.“ – sako A.Galeckaitė.
Beariminė žemdirbystė – geriausias dirvožemio apsaugos būdas?
Tradicinis dirvožemio įdirbimas jį ariant, žiūrint iš biologinės perspektyvos, yra bloga praktika, veikianti ne tik dirvožemio struktūrą, bet ir visą dirvožemio biotą. „Arimas ne tik išlaisvina dirvožemyje sukauptą anglį į atmosferą, bet ir sutrikdo dirvožemio organizmų veiklą, kurie kuria dirvožemio struktūrą ir atlieka skaidymo funkciją. Ariami dirvožemiai yra jautresni erozijos pažeidimams, kadangi gilesni dirvožemio sluoksniai yra iškeliami į paviršių ir paliekami atviri vėjo ir tekančio vandens poveikiui.“ – priduria aplinkosaugininkė.
Beariminė žemdirbystė – tai žemės apdorojimo būdas nenaudojant plūgo ir kitų giluminių agregatų. Dirvožemis įdirbamas tik tiek, kiek reikia sėklos įterpimui. Po sėjos, buvusios kultūros ar tarpinių augalų liekanos lieka ant paviršiaus kaip mulčas ir dengia dirvos paviršių. „Beariminės technologijos, jas taikant kartu su kitomis dirvožemiui palankiomis praktikomis (tarpiniai pasėliai, tinkama sėjomaina ir kt.), šiuo metu atrodo kaip vienas efektyviausių būdų, kaip būtų galima saugoti dirvožemį. Tiesioginė sėja arba minimalus dirbimas padeda išlaikyti natūralią dirvožemio struktūrą, skatina biologinę veiklą ir leidžia natūraliai atsistatyti dirvožemiui.“ – sako A.Galeckaitė.
Saugant dirvožemį nuo erozijos taip pat labai svarbu nepalikti dirvos neuždengtos augaline danga. Lietuvoje buvo atliktas eksperimentas, siekiant įvertinti skirtingų augalų kultūrų rotacijų poveikį dirvos erozijai. Tyrimas parodė, jog žolių-grūdų rotacijos plotuose dirvos erozija mažesnė 95 % lyginant su juodo pūdymo žemės plotu. Bendrai eksperimento metu pastebėta, jog tanki ir gerai įsitvirtinusi augalijos danga suteikė ilgalaikę apsaugą dirvai nuo erozijos bei mažino fosforo ir kalio išplovimą iš dirvos.
Būtinas pokytis
Ateityje maisto gamyba Lietuvoje priklausys nuo to, kaip gebėsime prisitaikyti prie klimato kaitos ir įveikti kitus kylančius iššūkius. Svarbiausią vaidmenį čia atliks tvarios žemės naudojimo praktikos, kaip beariminė žemdirbystė, tarpinių pasėlių auginimas, gyvulininkystės integravimas atgal į kraštovaizdį. Moksliniai tyrimai rodo, kad atsisakę tradicinių arimo metodų ir daugiau dėmesio skirdami dirvožemio sveikatai, galime ne tik išsaugoti jo derlingumą, bet ir prisidėti prie klimato kaitos švelninimo. Todėl būtina permąstyti mūsų ūkininkavimo būdus, siekiant užtikrinti maisto tiekimą ateityje ir išsaugoti dirvožemį ateities kartoms.
