Skirtingi požiūriai: ekodizainas nėra tik nauji įrenginiai ir technologijos
Audronė Drungilaitė pasakoja apie trejus metus trukusią ir jau besibaigiančią kūrybinę iniciatyvą „Eco Design Circle“.
„Jos tikslas buvo paskatinti ekologijos ir dizaino sinergiją. Mes kalbame ne tik apie produktų gamybą, bet ir apie atsakingą vartojimą visose srityse“, – sakė A.Drungilaitė.
Dar visai neseniai kiekviena mama pirkdavo sūnui ilgesnes kelnes ir jas užlenkdavo ateičiai, kai vaikas ūgtelės, o išlindus pirštui pro kojinę, visi vėrė siūlą į adatą, užuot skubėję į parduotuvę naujų kojinių.
Penkių iniciatyvoje dalyvavusių šalių dizainerių kūriniai buvo mėnesį demonstruojami Kauno Mykolo Žilinsko galerijoje.
„Eko dizaino kūrinių vis dar nėra daug. Stengiamės kalbėtis su savo nariais – kas stabdo tokių produktų plėtrą? Paaiškėjo, kad tai daugeliu atvejų laikoma per sudėtingu procesu, galvojama, kad reikia įrengimų medžiagai perdirbti. Tačiau perdirbimas nėra išeitis“, – sako pašnekovė.
Labai skirtingą dizainerių požiūrį į šią temą demonstruoja ir jų darbai: pavyzdžiui, „Transporto“ sektoriuje vokiečiai pristato saulės baterijomis varomą katerį, o lietuviai – socialinės iniciatyvos „Tėvo namai“, padedančios įsidarbinti iš įkalinimo įstaigų grįžusiems žmonėms, vieną iš veiklų. Buvę kaliniai naudotus nebevažiuojančius automobilius išrenka dalimis, šios panaudojimos remontuojant kitus automobilius.
A.Drungilaitė primena, jog Lietuva niekada nebuvo turtinga šalis ir tai mus išmokė taupyti resursus. Dar visai neseniai kiekviena mama pirkdavo sūnui ilgesnes kelnes ir jas užlenkdavo ateičiai, kai vaikas ūgtelės, o išlindus pirštui pro kojinę, visi vėrė siūlą į adatą, užuot skubėję į parduotuvę naujų kojinių. Tai – taip pat tvarus ir atsakingas vartojimas.
Naują projektą sugalvojo Islandijos miškuose
Daiktų taisymą, perdarymą galima pavadinti eko-dizaino paslauga.
„Vienas iš ekodizaino tikslų – kurti tokius produktus, kuriuos būtų galima taisyti, keisti, išrinkti dalimis. Perdirbimas – tai vienas iš paskutiniųjų etapų, kai nieko kito nebeįmanoma padaryti. Tačiau kartu su partneriais aptarėme ir kaip apsisaugoti nuo „green brain washing“ („žaliojo smegenų plovimo“), kad perdirbus produktą, jis netaptų dar viena atlieka. Iš vienų šiukšlių gaminti kitas šiukšles – tai didžioji ekodizaino grėsmė“, – sakė A.Drungilaitė.
Mano gaminti indai po metų jau nustoja kisti, deformuotis – tačiau nenustoja kvepėti medžiu.
Eko dizaino iniciatyvos dažniausiai būna mažo mastelio ir jas vargiai įmanoma pritaikyti masinei gamybai. Pavyzdžiui, lietuvė Evelina Kudabaitė, studijų Islandijoje metu gavusi užduotį, ilgą laiką tyrinėjo medieną, jos atliekas ir galiausiai sukūrė indų kolekciją „Giria“. Mergina mala skirtingų rūšių medžių žievę ir gamina patvarius, medžiu kvepiančius storasienius dubenis. Pastaruosiuose galima laikyti vaisius, riešutus, tačiau jie neskirti skystiems produktams.
„Ilgą laiką praleidome miškuose prie Reikjaviko (Islandijos sostinės) su urėdais, kurie mus mokė, kaip pjaustyti šakas, kiekvienas turėjo atrasti kokią nors idėją, ką iš to galima sukurti“, – prisimena E.Kudabaitė.
Dizainerei ramybės nedavė mintis: iki kokių formų galima transformuoti medį, kiek daug galimybių suteikia ši medžiaga. Netrukus ji atrado skirtingų rūšių medžių žievių atspalvius ir ėmėsi, kaip pati sako „kulinarinių bandymų“. Medžio žievės „miltams“ reikėjo rišančios medžiagos – E.Kudabaitė neatskleidžia, kuo juos suklijuoja, tačiau pažada, kad abu ingredientai yra natūralūs.
Štai Lenkijoje sugalvota „perdirbti“ viduryje jūros stūksantį Antrojo pasaulinio karo laikų bokštelį – dizaineriai planuoja jį paversti gyvenamuoju namu iš visų pusių apsuptu vandens.
Rankomis „nužiestus“ indus dizainerė džiovina apie mėnesį po pagaminimo. Šių indų kolekcija „Giria“ tapo E.Kudabaitės bakalauro darbu. Šių indų dizainerė niekam nepardavė, jau daugiau nei trejus metus stebi jų patvarumą, atsparumą aplinkos poveikiui.
„Kolekcija buvo labiau susijusi su istorija, bet išaugo į eko arba tvaraus dizaino projektą. Pradėjau bendradarbiauti su lentpjūvėmis, ieškoti, kur gauti ryškiausių žievių. Tamsiausia spalva yra ąžuolo, tada – uosis (gelsvesnė spalva), šiek tiek rausva – pušis, ir taip pat dar naudojau medžių lapus. Medžių žievės nėra panaudojamos net biokurui – proseneliai naudodavo ąžuolo žievę medicinai, dažams, o šiandien lentpjūvės jas supūdo arba sudegina. Mano gaminti indai po metų jau nustoja kisti, deformuotis – tačiau nenustoja kvepėti medžiu“, – sako dizainerė.
Ji toliau tyrinėja savo atrastos medžiagos galimybes. Taip pat dirba mėgindama panaudoti marmuro atliekas ir kuria naują keraminių dirbinių kolekciją.
Nuo statinio rekonstrukcijos iki žaislų mainų
Kitų projekte dalyvavusių šalių dizaineriai taip pat pasiūlė įvairius sprendimus nuo paprasčiausių maišelių iki pastato rekonstrukcijos. Štai Lenkijoje sugalvota „perdirbti“ viduryje jūros stūksantį Antrojo pasaulinio karo laikų bokštelį – dizaineriai planuoja jį paversti gyvenamuoju namu iš visų pusių apsuptu vandens.
Dalimis išrenkami ir lengviau taisomi telefonai, vaikų žaislų mainai, indai iš kavos tirščių, persiųti drabužiai, grąžinamos siuntinių dėžės ir maišeliai, visiškai pakuočių neturinčios parduotuvės ir netgi laikinos pastogės į karinį konfliktą patekusiems žmonėms. Visa tai – problemą dar pačioje jos susidarymo stadijoje sprendžiantys Vokietijos, Lenkijos ir Šiaurės šalių dizainerių gaminiai.
A.Drungilaitė sakė, jog viena Lietuvos dizaino studija renka senus laikraščius ir, juos permalę į popieriaus masę, gamina betoną imituojančius šviestuvų gaubtus. Negana to, jei ilgainiui šviestuvas jo šeimininkui atsibosta, studijos atstovai jį priima atgal ir vėl perdirba.
Dizainerė Agnė Kučerenkaitė pramonės gamybos atliekas panaudoja savo keramikos dirbinių glazūrai.
„Nors tai yra metalo pramonės atliekos, išdegę krosnyje, itin aukštoje temperatūroje metalai praranda visas savo toksines savybes ir tampa visiškai saugūs naudoti netgi maistui skirtai keramikai glazūruoti“, – sako A.Drungilaitė. Kita vertus, ji pripažįsta, jog šio produkto gamybai reikia labai daug energijos (degimo proceso metu), todėl reikia pasverti, ar atliekos, ar suvartotos energijos kiekis daro didesnę žalą aplinkai.
Jau sugalvojo, kuo pakeisti vienkartinius plastikinius šiaudelius
Kai kurie darbai tampa ne vartojimui skirtu daiktu, o savotišku manifestu, kuris paskatina susimąstyti apie savo kasdienius vartojimo įpročius. Toks yra Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros studentės Adelės Burokaitės darbas – „Džemperis iš „Garbage“ kolekcijos“.
„Tai – džemperis iš greitosios mados parduotuvėse dalinamų maišelių. Pamėginome su kolege jį apsirengti, tai – kaip meno kūrinys, tačiau vis tik neskirtas nešiojimui“, – sako pašnekovė.
Dar viena dizainerė, Rūta Sabaliauskaitė, siūlo alternatyvą vienkartiniams plastikiniams šiaudeliams – tai daugkartiniai šiaudeliai, pagaminti tiesiog iš sudžiūvusių švendrų.
„Jie rasti miško gilumoje, pelkėje – bėgant laikui jie būtų tiesiog tapę kompostu, tačiau pritaikius galima puikiausiai jais gerti gėrimus“, – sako A.Drungilaitė.
Pašnekovė svarsto, jog pirmiausia turi gimti ekologijos kultūra, žmonių sąmoningumas, o tada ir tokie ekodizaino kūriniai taps mūsų kasdien naudojamais daiktais ar įrankiais.
„Didžiosios pramonės įmonės, beje, turi labai daug atliekų, kurias būtų galima panaudoti. Manome, kad tiesiog trūksta vieningos informacinės bazės, kurioje būtų galima matyti įvairių pramonės įmonių susidarančias atliekas. Pavyzdžiui, minkštųjų baldų gamintojai turi įvairių gobelenų atraižų. Jas būtų galima panaudoti pakartotinai, perdirbti. Mano akimis, trūksta švietimo tiek patiems dizaineriams, tiek įmonėms“, – sako pašnekovė.
