Geresni surinkimo ir perdirbimo rodikliai – tik svajonėse?
„Išsamesnių duomenų, kaip Europos Sąjungos šalims sekėsi tvarkyti elektronikos atliekas, prasidėjus pandemijai, neturime. Praėjusių metų pabaigoje Europos Parlamento svetainėje buvo skelbiami 2017 metų Eurostato duomenys, kurie rodo, kad ES šalyse vidutiniškai buvo perdirbta tik mažiau nei 40 proc. visų elektronikos atliekų, o Lietuvoje ir dar mažiau – 35,1 proc. Na, o šių metų pradžioje kai kurios šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, 2020 metais padėtis elektronikos atliekų sektoriuje tik pablogėjo. Reprezentatyvus tyrimas šioje šalyje parodė, kad į naują namų elektroniką pernai investavo beveik pusė (48 proc.) gyventojų, tačiau net 11 proc. senąją įrangą išmetė į bendrųjų atliekų konteinerius ir tik 13 proc. pasirūpino, kad elektronikos atliekos patektų į perdirbimui skirtą atliekų srautą“, – sako EPA vadovas L.Ivanauskas.
Anot L.Ivanausko, vertinant vien EPA (ji yra atsakinga už daugiau kaip 87 proc. elektros ir elektronikos įrangos tvarkymą mūsų šalyje) praktiką, matyti, kad per 2020 metus didesnės pažangos nebuvo pasiekta. Nors kai kurių kategorijų elektronikos atliekų buvo surinkta daugiau nei užpernai, tačiau šis augimas neatitinka užsibrėžtų tikslų, siekiant tvarumo ir norimų žiedinės ekonomikos rodiklių.
„Turime itin gerai išvystytą elektronikos atliekų ir panaudotų baterijų infrastruktūrą, 2019 metais atnaujinome prekybos centruose ir kitur esančių konteinerių dizainą, nuolat vykdome įvairias edukacinius projektus, stambiagabaritės elektronikos atliekas surenkame iš namų nemokamai. Padėtis gerėja, tačiau didesnio proveržio nematyti“, – aiškina L.Ivanauskas. Jis taip pat pastebi, kad pastaruoju metu sparčiai besivystanti nauja psichologijos atšaka – aplinkos psichologija – rodo visuomenės supratimą, kaip siekiant aplinkosauginių tikslų svarbu suprasti skirtingų tikslinių grupių nuostatas, elgsenos motyvus.
Piktinimasis: vietoje naudos – atmetimo reakcija
Aplinkos psichologė Audra Balundė atkreipia dėmesį, kad gerai išvystyta atliekų surinkimo infrastruktūra padeda pasiekti geresnių rezultatų net ir esant labai silpnai motyvacijai rūšiuoti elektronikos atliekas.
„Kuo atstumas nuo namų iki rūšiavimo taškų yra didesnis ir kuo daugiau pastangų žmogui reikia įdėti, kad juos pasiektų, tuo mažiau elektronikos atliekų bus išrūšiuojama ir tuo daugiau jų atsidurs komunalinių atliekų konteineriuose, bus užkonservuotos sandėliukuose ir palėpėse. Tokie dėsningumai pastebėti net ir geriausiai pasaulyje rūšiuojančių šalių atvejais, pavyzdžiui, Vokietijoje. Užsienio šalių tyrimai rodo, kad pagerinus elektronikos atliekų surinkimo infrastruktūrą, jos rūšiavimo rezultatyvumas išaugo net 14 kartų. Tas pats tyrimas rodo, kad greta infrastruktūros tobulinimo taikant priemones, didinančias vidinę žmonių motyvaciją rūšiuoti elektronikos atliekas, rūšiavimo rezultatai dar labiau pagerėjo“, – aiškina A.Balundė.
A.Balundė yra aplinkos psichologijos mokslininkė, tyrinėjanti aplinką tausojantį elgesį bei jį lemiančias priežastis. Ji yra ir psichologijos mokslų kandidatė Mykolo Romerio universitete (MRU) bei Groningeno universitete Nyderlanduose, tyrėja MRU Aplinkos psichologijos tyrimų centre bei Taikomosios psichologijos tyrimų laboratorijoje bei Lietuvos atsakingo verslo asociacijos (LAVA) ekspertė. Psichologė pastebi, kad neretai kalbant apie aplinkos išsaugojimą apeliuojama į žmonių sąmoningumą ir piktinamasi, kad jis per mažas. Toks piktinimasis vietoje norimų rezultatų vartotojui gali sukelti elementarią atmetimo reakciją, o pasekmė – nenoras imtis veiksmų.
„Iš tiesų yra žmonių, kurie tausoja aplinką visais įmanomais būdais netgi esant labai silpnai išvystytai infrastruktūrai ir net tuomet, kai dėl savo aplinkosauginės elgsenos patiria sunkumų. Tačiau tokių žmonių nėra dauguma, todėl norint greito rezultato pirmiausia vertėtų užtikrinti labai patogią ir labai lengvai, paprastai prieinamą infrastruktūrą bei pasirūpinti adekvačia jos viešinimo kampanija, atsižvelgiant į skirtingas auditorijas. Ne vienu atveju informacija žmones pasiekia labai fragmentuotai, ir tai mažina kampanijos ir infrastruktūros efektyvumą“, – sako A.Balundė.
Ji tai pat pabrėžia, kad labai svarbu atsižvelgti į tai, kad šių dienų vartotojas pratęs prie patogumo, todėl pirmiausia yra svarbu, kad užtikrintume rūšiavimo infrastruktūros patogumą, o greta to būtų imtasi visuotinio švietimo. Viena iš priemonių, kuri gali užtikrinti ilgalaikį efektą ir aktyvesnį elektronikos atliekų rūšiavimą, yra centralizuotas ugdymas, mokyklinio amžiaus vaikus ir paauglius mokant apie tai, kad elektronikos atliekas reikia rūšiuoti ir kaip tai atlikti taisyklingai.
Bausti ar nebausti?
Siekdama išsiaiškinti, ką patys žmonės mano apie geresnei tvarkai pasiekti reikalingas priemones, EPA pernai inicijavo tyrimą. Asociacijos vadovo L.Ivanausko teigimu, apklausos rezultatai šiek tiek nustebino – už didesnę kontrolę ir represinės priemones pasisakė net 59 proc. respondentų. Tuo tarpu tikintys edukacinių priemonių efektyvumu pasisakė mažiau nei pusė (46 proc.) Lietuvos gyventojų.
Anot A.Balundės, minėtas tyrimas tik patvirtina kitose šalyse atliktų tyrimų išvadas. Prie patogumo įpratusį vartotoją pratinti prie mažesnio patogumo derėtų laipsniškai – priešingu atveju sulauksime atmetimo ar net pasipriešinimo reakcijos. Tikėdamiesi sąmoningumo iš asmens, kuris pratęs prie patogumo, mažai ką pasieksime, nes sąmoningumas neatsiranda per dieną – jo ugdymas yra ilgalaikis uždavinys, tam reikalinga ilgalaikė, gerai apgalvota strategija.
Aplinkos psichologė taip pat atkreipia dėmesį, kad bausmės panašiomis aplinkybėmis turi trumpalaikį poveikį. „Vos tik bausmių neliktų, gyventojai nustotų elgtis pagal reikalaujamas normas, todėl pirmiausia svarbu užtikrinti reikiamą infrastruktūrą, aplinkosauginės motyvacijos didinimą, o taip pat socialinės normos, kad elektronikos atliekas reikia rūšiuoti, kūrimą bei aplinkosauginio tapatumo stiprinimą“, – aiškina A.Balundė.
EPA vadovas L.Ivanauskas atkreipia dėmesį, kad sausio viduryje Seimui buvo pateiktos Atliekų tvarkymo ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymų pataisos, kurių tikslas yra įgyvendinti ES žiedinės ekonomikos uždavinius, siekiant, kad atliekos virstų naudingais ištekliais.
„Aplinkos ministerijos duomenimis, šiuo metu šalyje gaminant naujus produktus panaudojama tik 4,5 proc. antrinių žaliavų, ES vidurkis – 11,7 proc., o jeigu pataisos būtų priimtos, tai padėtų pasiekti kad 2030 m. Lietuvoje būtų perdirbama bent 60 proc. komunalinių atliekų. Nebe pirmi metai siekiame prisidėti prie pažangos šioje srityje, tačiau akivaizdu, kad elektronikos atliekos yra specifinės atliekos, kurių tvarkymui neužtenka vien geros infrastruktūros ir edukacinių priemonių – reikia laiko susiformuoti geriems įpročiams, įveikiant psichologines kliūtis. Pavyzdžiui, galbūt, įsigijus naują kompiuterį, norisi išsaugoti senajame sukauptą informaciją, bet jos perkėlimas į kitą įrenginį atidėliojamas. Dar labiau atidėliojama gali būti saugant duomenis, kai vienintelis užtikrintas būdas tai padaryti – profesionaliai sunaikinti kietąjį diską. Kitu atveju, jaučiant finansinį nesaugumą, seni prietaisai pasidedami „juodai dienai“. Pastarąją tendenciją tyrimo metu buvome nustatę dar 2018 metais“, – aiškina L.Ivanauskas.
Įvardija pandemijos poveikį
Aplinkos psichologė neatmeta minties, kad elektronikos atliekų sektoriui Lietuvoje įtakos turės ir pandemija. Esą natūralu, kad nemažai daliai Lietuvos žmonių pradėjus dirbti iš namų, gali kilti poreikis atsinaujinti savo namų technologijas, kurios užtikrintų efektyvų darbą – tai gali padidinti elektronikos atliekų apimtis. Kaip tik tokiais atvejais svarbu užtikrinti lengvai prieinamą elektronikos atliekų rūšiavimo infrastruktūrą. Kitu atveju žmonės tiesiog atsikratys tomis atliekomis konteineriuose, kurie yra arčiausiai namų. Kita vertus, galima būtų priminti žmonėms apie galimybę prašyti darbdavio, kad suteiktų darbui reikalingą techniką, tada darbuotojas nepatirtų papildomų išlaidų technikai atnaujinti, o ir aplinkai našta mažesnė.
„Elektronikos atliekų rūšiavimo efektyvumą karantino laikotarpiu gali neigiamai veikti ir tas faktas, kad žmonės yra labiau susirūpinę savo ir savo artimųjų sveikatos klausimais nei aplinkosauga. Pavyzdžiui, kitose šalyse atlikti tyrimai rodo buitinių atliekų padidėjimą pandemijos laikotarpiu.
Galbūt verta atkreipti dėmesį ir į prevencines priemones – skatinti gyventojus įvertinti, ar būtina keisti seną elektronikos įrenginį nauju. Gal pakanka jį pataisyti ar atnaujinti? O galbūt veikianti bet nereikalinga elektronika galėtų būti padovanota žmonėms ar organizacijoms su ribotais ištekliais?“ – tvarių išeičių ieškoti kviečia A.Balundė.
Apie Elektronikos platintojų asociaciją (EPA)
Elektronikos platintojų asociacija yra didžiausia šalyje licencijuota kolektyvaus elektros ir elektronikos įrangos atliekų tvarkymo organizavimo organizacija. Ji vienija kelis šimtus tarptautinių ir nacionalinių elektros ir elektronikos įrangos gamintojų bei importuotojų, tarp kurių – žinomiausi pasauliniai elektronikos gamintojai, pvz., „Electrolux“, „Bosch“, „Siemens“, „Miele“, „Whirlpool“ ir kt. EPA vykdydama savo veiklą organizuoja atliekų surinkimą bei šalies mastu finansuoja daugiau kaip 87 proc. elektros ir elektronikos įrangos atliekų tvarkymą.
