Kirtavietėje aptiko žiemojančius retos rūšies atstovus
Strėvininkų miške, Kaišiadorių rajone plynai iškirstas pusantro hektaro sklypas visuose dokumentuose buvo pažymėtas kaip „Natura 2000“ ir kertinės miško buveinės teritorija. Nepaisant to, jo savininkas – privati bendrovė – sklypą iškirto teisėtai, gavusi atsakingų institucijų leidimus tai daryti.
Dokumentuose įrašyta, kad „skatinama palikti senus medžius“, tačiau „skatinimas“ tėra toks, kad galime savininkui papasakoti apie tas rūšis, jų išsaugojimo svarbą. Jis mato įrašą, pavyzdžiui: „Palikti senus medžius – 3 vienetus.
Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistai yra gavę Europos Komisijos finansavimą niūriaspalvio auksavabalio saugojimui. Kad ši rūšis galėtų gyvuoti pirmiausia būtina išsaugoti senus drevėtus ąžuolus, kuriuose žiemoja ir vystosi šio vabalo lervos. Taigi, besaugant retą vabalą blizgiais šarvais, kartu apsaugomi ir seni medžiai, kurių šakose ir drevėse įsikuria ne tik auksavabalis, tačiau ir ištisa ekosistema įvairiausių organizmų, šikšnosparnių, paukščių. Gamtosaugininkai visoje Lietuvos teritorijoje ieško niūriaspalvio auksavabalio ir senų ąžuolų, kuriuose galima jį aptikti.
Aplinkosaugos specialistai Alvydas Gintaras ir Adelė Markevičiūtė, apžiūrėję iškirstą plotą 6 rąstuose aptiko niūriaspalvio auksavabalio veiklos pėdsakų, keturiuose iš jų – miegančias vabalo lervas. Vabalas iki ketverių metų vystosi puvinio pažeistame, drevėtame ąžuolo kamiene, iki 30 metrų aukštyje. Rūšiai išgyventi tokie medžiai yra gyvybiškai svarbūs, tačiau ekonomiškai jie jau nėra tokie vertingi.
Sklypo savininkai, bendrovė „Litnedas“ sutiko nemokamai gamtosaugininkams perleisti 4 rąstus su vabalo lervomis. Vasario 8-ąją miškovežis pergabeno rąstus į Verkių regioninį parką – teritoriją, kuri yra išskirta šiai rūšiai ir kurioje planuojama atkurti niūriaspalvio auksavabalio populiaciją.
Miškas saugomas tol, kol baigiasi išmokos
Fondo gamtosaugos specialistas Žydrūnas Sinkevičius 15min.lt sakė, kad sklypui, kuriame iškirsti ąžuolai, galioja netgi dviejų saugomų rūšių – niūriaspalvio auksavabalio ir purpurinio plokščiavabalio – apsauga.
„Kadangi vabalai gyvena senuose medžiuose, šioje teritorijoje (pasikartosiu – netgi ir privačioje), negali būti kertami seni medžiai, ypač – ąžuolai. Šis iškirstas sklypas kartu yra ir kertinė miško buveinė – ypač vertinga specializuotoms ir retoms organizmų rūšims, kerpėms, samanoms, grybams, vabalams“, – sako Ž.Sinkevičius.
Gamtosaugininkas pripažino, kad savininkai žiūri ekonominio intereso, tačiau vis dėlto, turi laikytis taisyklių ir saugoti savo plote turimas gamtines vertybes.
„Dokumentuose įrašyta, kad „skatinama palikti senus medžius“, tačiau „skatinimas“ tėra toks, kad galime savininkui papasakoti apie tas rūšis, jų išsaugojimo svarbą. Jis mato įrašą, pavyzdžiui: „Palikti senus medžius – 3 vienetus.“ Tai jis apsidairo, na, kurie čia tie seni medžiai? Gal šitas ir anas? Valstybė jam turėtų kompensuoti už paliktus augti biologinei įvairovei svarbius medžius tiek, kiek jis gautų pardavęs jų medieną. Tuomet medžiai taptų neliečiami, kartu su saugomų rūšių buveinėmis“, – svarstė Lietuvos gamtos fondo atstovas.
Miško savininkams mokamos kompensacijos už kertines miško buveines. Tačiau jos gali būti mokamos iki 7-erių metų ir ši išmokomis nupirkta „apsauga“ baigė galioti būtent 2018-ųjų gruodžio mėnesį. Šiuo metu miško savininkai gali gauti iki 273 eurų kompensaciją už miško hektarą ne ilgiau nei 5-erius metus. Savininkas bet kada gali nuspręsti, kad išmokų daugiau neims ir tiesiog iškirsti turimą mišką.
Problema ta, kad Miško kirtimo taisyklės nurodo nekirsti miško tam tikru atstumu aplink paukščių lizdus, o reto vabalo radavietės atveju miško savininkų neįpareigoja daryti visiškai nieko.
„Kai pasibaigia kompensacijų mokėjimas, pasikeičia ir požiūris. Už tokią sumą (kokią sumoka kompensacijoms) valstybė galėtų tiesiog išpirkti vertingiausias teritorijas“, – sako Ž.Sinkevičius.
Jo teigimu, šioje situacijoje lengviausia būtų baudomis apdalinti savininką arba pareigūnus, išdavusius leidimą plynam miško kirtimui – tačiau problema slypi giliau. Gamtosaugininko nuomone, šiuo atveju reikia visoms suinteresuotoms pusėms susėsti ir apsvarstyti, kas buvo padaryta ne taip. Jau keletą dienų aplinkosaugos institucijos žino apie esamą situaciją: apie savininkui išduotą leidimą, iškirstą kertinę miško buveinę, vis dar gyvas retos rūšies lervas rąstuose, tačiau jokių priemonių nesiima.
„Jei nesiimsime veiksmų ir tiesiog nubausime kaltus, ta problema kartosis. Ši kertinė miško buveinė yra kertama etapais. Ji yra suskirstyta į A, B, C plotus ir tai reiškia, kad kitais ir dar kitais metais bus iškirsti B ir C plotai“, – perspėja Ž.Sinkevičius.
Paukščiai kirtimo taisyklėse „matosi“, vabalai – ne
Niūriaspalvis auksavabalis yra ypač saugomas Europoje, jam suteikta aukščiausio prioriteto apsauga. Šie vabalai nelengvai veisiasi, nes poruojasi tik apie mėnesį per metus ir patelės ieško maždaug 2 kilometrų atstumu nuo savo gimtojo ąžuolo, mat nėra geri „lakūnai“. Tad jei toliau numosime ranka į jų gyvenamus medžius, netrukus šį vabalą galėsime apžiūrėti tik paveikslėliuose.
Lietuvos gamtos fondo niūriaspalvių auksavabalių išsaugojimo projekto vadovės Dalios Bastytės-Cseh teigimu, Saugomų rūšių informacinėje sistemoje (SRIS) žymimi tiek plėšriųjų paukščių lizdai, tiek niūriaspalvio auksavabalio gyvenami medžiai. Tačiau problema ta, kad Miško kirtimo taisyklės nurodo nekirsti miško tam tikru atstumu aplink paukščių lizdus, o reto vabalo radavietės atveju miško savininkų neįpareigoja daryti visiškai nieko.
Lietuvos gamtos fondo specialistams taip pat nesuprantama situacija, kai norit tirti, fotografuoti ar filmuoti saugomus gyvūnus ar augalus būtina gauti specialius leidimus. Šis procesas dažnai užtrunka, reikia Raudonosios knygos komisijos leidimo.
Viskas atlikta pagal taisykles. Neįmanoma žinoti, kas kokiame ąžuole gyvena, jei jis iš išorės nėra pažeistas. O jei ir žinotume – įstatymas mūsų neįpareigoja palikti tą medį.
„Tačiau saugomoje teritorijoje iškirtus jau apgyvendintus medžius su griežtai saugomomis rūšimis, per 5 darbo dienas nei vienas aplinkosaugos pareigūnas neatvyko į vietą, nepaskambino, nepaprašė pagalbos, kuri primigtynai buvo siūloma. Apie žalos gamtai skaičiavimą, net kalbos nėra. Iš dalies tai galima suprasti: itin retus vabalus beveik metro diametro ąžuolo rąste suskaičiuoti sudėtingiau, negu kuojas brakonieriaus tinkle, tačiau tai atlikti visvien reikėtų“, – svarsto Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Alvydas Gintaras.
Rekomenduota palikti sausus medžius – kirtėjai nurodymo laikėsi
Lietuvos valstybinės miškų tarnybos atstovai, išdavę leidimą kirsti šį plotą, 15min.lt informavo, jog pradėjo tyrimą dėl šio įvykio ir jo išvadomis ketina pasidalinti savaitės viduryje.
Bendrovės „Litnedas“, iškirtusios šį sklypą, direktorius Darius Garlinskas dar kartą patikino, kad kirtimai atlikti pagal 2017-aisiais patvirtintą miškotvarkos projektą, gavus visus reikiamus leidimus ir laikantis visų leidime numatytų apribojimų.
„Viskas atlikta pagal taisykles. Neįmanoma žinoti, kas kokiame ąžuole gyvena, jei jis iš išorės nėra pažeistas. O jei ir žinotume – įstatymas mūsų neįpareigoja palikti tą medį“, – pabrėžė D.Garlinskas.
Žiūrint iš miškotvarkos taisyklių, jei būtų įrašyta „kirtimai negalimi“, tai nei aš, nei joks kitas verslininkas niekada tokio miško nepirktų.
Jis prisiminė, kad pradėjus darbus gamtosaugininkai pirmiausia pastebėjo viename iš medžių esantį paukščio lizdą. Nebuvo aišku, kokios rūšies paukščio tai lizdas, todėl gamtininkai paprašė bendrovės nekirsti miško iki pavasario, kol paukštis parskris. D.Garlinsko teigimu, tai būtų atnešę per didelius nuostolius, nes galimybės kirsti laukta dvejus metus, todėl galiausiai susitarta palikti minėtą medį su paukščio lizdu ir dar vieną ąžuolą šalia jo. Šis lizdas jokiuose dokumentuose nebuvo registruotas.
Bendrovės turimame leidime miškui kirsti buvo nurodyta palikti sausuolius bei drevėtus ąžuolus. Direktoriaus teigimu, jų buvo palikta daugiau, nei reikalaujama taisyklėse. Nupjauti žaliuojantys medžiai ir iš išorės darbininkai niekaip negalėjo įvertinti, kad šie ąžuolai bus kažkieno gyvenami.
„Tuomet prasidėjo darbai ir viename ar dviejuose ąžuoluose gamtininkai rado tuos vabalus. Iš vieno medžio išeina 4-6 rąstai, taigi, vabalas gyveno tik viename ar dviejuose ąžuoluose. Po to įvykio sulaukdavau po 2-3 skambučius per dieną iš gamtosaugos specialistų ir bendravimo tonas pasikeitė – jaučiau spaudimą palikti visus medžius, nieko neparduoti. Bet siūlau pažiūrėti į viską nuo pradžios: galbūt nusižengta išduodant mums dokumentus? Kadangi suprantu, kad tie vabalai gali būti gamtai svarbūs, iš 6 rąstų parašiau perdavimo aktą ir 4 neatlygintinai atidaviau Lietuvos gamtos fondui – manau, toks sprendimas šitoje situacijoje visai neblogas“, – sakė D.Garlinskas.
Kirtimo požiūriu teritorija buvo „ūkinis miškas“
Bendrovės vadovas tikino, kad šioje situacijoje neskaičiavo rąstų vertės, piniginės išraiškos.
„Aš pats esu miškininkas – tai yra mano verslas. Tačiau yra galybė miškų savininkų, kurie neturi žinių apie mišką. Nėra jokių galimybių, kad savininkas bent nutuoktų, jog konkrečiame medyje kažkas gyvena. Žiūrint iš miškotvarkos taisyklių, jei būtų įrašyta „kirtimai negalimi“, tai nei aš, nei joks kitas verslininkas niekada tokio miško nepirktų. Šiuo atveju tai buvo IV grupės (ūkinis) miškas su tam tikrais apribojimais“, – sakė D.Garlinskas.
Pagal šiuo metu galiojančias taisykles, viename miško hektare reikia palikti 7 medžius tam, kad įvairios rūšys galėtų toliau gyvuoti. Bendrovės „Lithnedas“ direktoriaus teigimu, tai, kad teritorija priklauso „Natura 2000“ ar yra kertinė miško buveinė, neįpareigoja palikti, pavyzdžiui, 20 senų medžių. Įvertinę aplinkybes kirtėjai minėtoje teritorijoje Strėvininkų miške paliko stovėti apie 10 medžių.
„Visa diskusija ir ažiotažas kilo tada, kai miškas jau buvo iškirstas. Aš gavau prašymą tik dėl paukščio lizdo – jie prieš kirtimą žaliais dažais apibraukė tą medį ir dar vieną storą ąžuolą šalia jo“, – sakė pašnekovas. Verslininkas apgailestavo, jog šiandien lieka su beširdžio kirtėjo, kuriam rūpi vien pinigai, įvaizdžiu, nors geranoriškai stengėsi susitarti su gamtininkais.
Iškirsto sklypo buvęs savininkas kelerius metus gavo išmokas dėl miške galiojusio kertinės miško buveinės statuso. Po sklypo įsigijimo šias išmokas dvejus metus gavo ir bendrovė „Litnedas“. Tačiau šiemet 7-erius metus trukęs kompensavimo terminas baigėsi.
„Į miško valdą atskrenda nelaimė“
Paklaustas, ar šiandien lengva įsigyti miško sklypą, kuriame niekas nebūtų saugoma, D.Garlinskas pripažino, kad šiame versle situacija tik sudėtingėja.
„Esame labai smulki, kelių žmonių įmonė. Kuo toliau, tuo darosi sudėtingiau nupirkti mišką. Įsivaizduokite: saugomų paukščių registras nėra vieša informacija. Jei žmogus, apžiūrinėdamas mišką, nepamatė kokio nors stambaus lizdo, jis apie jo egzistavimą sužinos tik tapęs sklypo savininku. Mes bandome per miškotvarkos specialistus sužinoti, ar tame miške yra paukštis. Nes tada geriau to sklypo nepirkti. Ta informacija yra sunkiai gaunama, o dar taisyklės keičiasi: tai paukščiui reikia 50 metrų atstumo, tai 150 metrų (nekirsti aplink lizdą, – red. past.). Įsivaizduokite: investuoji į nekilnojamąjį turtą ir staiga situacija keičiasi iš esmės“, – egzistuojančias problemas išryškino bendrovės „Litnedas“ direktorius.
Jo nuomone, savininkai retus paukščius ar kitas rūšis būtų suinteresuoti saugoti tik tuomet, jei už tai iš valstybės gautų „solidžias“ kompensacijas. Solidžias – vadinasi, nekertamo miško rinkos vertės dydžio.
„Pagal dabartinę situaciją, į miško valdą atskrenda ne džiaugsmas, o nelaimė“, – miško savininkų požiūrį į retus paukščius ar vabalus apibūdino pašnekovas.
