Šie gyventojai – iš Šiaurės Amerikos atkeliavę vėžliai. Tai raštuotieji vėžliai, kurie pirmiausia „išplito“ dekoratyvinių gyvūnų parduotuvių akvariumuose. Kitaip tariant, jie buvo atvežti į Europą, o vėliau ir į Lietuvą iš Amerikos kaip potencialūs augintiniai.
Galėtume palikti juos ramybėje, tačiau atvykėliai, buvę augintiniais, gali kelti grėsmę baliniams vėžliams – tiems, kurių išlikimu ir tinkamomis gyvenimui sąlygomis Lietuvoje rūpinasi daugybė gamtininkų.
Per metus vien Lietuvos zoologijos sodas sulaukė apie 200 skambučių su prašymais paimti šiuos vėžliukus. Deja, jie neturi sąlygų priimti nė vieno.
Pavojinga liga gali užkrėsti žmones
Herpetologų draugijos pirmininkė Dalia Bastytė sako, kad apie invazinį puošnųjį vėžlį kol kas jai neteko girdėti, niekas iš gamtininkų nėra jo užfiksavę ir nesiskundė jo daroma žala. Tačiau raštuotieji vėžliai – raudonausis ir geltonausis – jau pradeda kelti problemų.
„Yra pranešimų, kad Lietuvoje jie pastebėti vandens telkiniuose ties Druskininkais ir Kaunu. Nėra mokslinių tyrimų apie jų paplitimą, tačiau iš gyventojų gauname pranešimų, jie šiuos vėžlius pastebi“, – sako pašnekovė.
Invazinių Lietuvoje rūšių sąraše yra dvi vėžlių rūšys – puošnusis (Crysemys picta) ir raštuotasis (Trachemys scripta). 2016-aisiais metais raštuotasis vėžlys taip pat įtrauktas į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą (Europos Sąjungos invazinių rūšių sąrašą).
Šiuo metu raštuotasis vėžlys yra paplitęs 11-oje Europos Sąjungos šalių: Ispanijoje, Portugalijoje,Vokietijoje, Graikijoje, Latvijoje, Lenkijoje ir kt.
„Šie vėžliai labiau plinta Pietų Europoje, tačiau grėsmę kelia visoms šalims. Pagrindinės priežastys, kodėl ši rūšis buvo įtraukta į invazinių rūšių sąrašą – jis konkuruoja ir išstumia vietines vėžlių rūšis (Lietuvoje – balinį vėžlį) bei platina salmoneliozės ligos sukėlėjus.
Salmonelioze gali užsikrėsti ir žmonės, taigi, jų plitimas gali būti pavojingas ir žmogaus sveikatai“, – sako Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vyr. specialistė Laura Janulaitienė.
Zoologijos sodas neatsigina prašymų paimti vėžlius
Jei kaimynas, kurio katinui kažkada tyčia privėrėte uodegą durimis, pastebės, kad savo vėžlį paleidžiate į kurį nors vandens telkinį, gali tekti susimokėti nuo 500 iki 800 eurų.
Yra pranešimų, kad kai kurie atvykėliai ištveria net lietuviškas žiemas. Gamtininkus ramina tik tai, jog vis tik nemaža dalis raštuotojų vėžlių nepakelia tokio šalčio – randami nugaišę. Kol kas nėra užfiksuota, kad jie veistųsi.
Pietų Europos šalyse, būtent Ispanijoje ir Portugalijoje, šių vėžlių populiacijos yra labai gausios, todėl ten vykdomi jų naikinimo projektai. Vieno projekto metu sugauta daugiau nei 23 tūkstančiai raštuotųjų vėžlių, kurie buvo užmigdyti.
Pagal Invazinių rūšių kontrolės ir naikinimo tvarkos ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1143/2014 dėl invazinių svetimų rūšių introdukcijos ir plitimo prevencijos ir valdymo reikalavimus, Lietuvoje raštuotuosius vėžlius draudžiama laikyti, veisti, įvežti, parduoti ar kitaip naudoti.
Jeigu norima šią rūšį laikyti, reikia gauti leidimą iš Aplinkos apsaugos agentūros. Jeigu raštuotieji vėžliai buvo įsigyti prieš juos įtraukiant į Europos Sąjungos invazinių rūšių sąrašą (iki 2013 metų), gyvūnus galima auginti iki jų natūralios mirties, tačiau draudžiama juos veisti ir negalima jų paleisti į laisvę bei reikia užtikrinti, kad jie nepabėgs. Auginant porelę, reikia vėžlius sterilizuoti arba laikyti atskirai.
„Perkant bet kokį augintinį reikėtų apie jį išsamiai pasiskaityti. Ypač – apie vėžlius. Jie ilgaamžiai, ne vieną kartą reikės keisti akvariumą, tai atsieis papildomų išlaidų. Per metus vien Lietuvos zoologijos sodas sulaukė apie 200 skambučių su prašymais paimti šiuos vėžliukus. Deja, jie neturi sąlygų priimti nė vieno“, – sako L. Janulaitienė.
Ką reikėtų daryti tokiu atveju, jei nebenorite auginti šio augintinio? Invazinį vėžlį galite padovanoti jį auginti pasiryžusiam žmogui arba paprašyti veterinaro jį užmigdyti. Siekiant, kad šie vėžliai neišplistų gamtoje, griežtai draudžiama juos paleisti į vandens telkinius.
Nepaisydami šių draudimų galite gauti baudą nuo 200–400 eurų, o gyvūnų parduotuvėms (juridinių asmenų vadovams) skiriama nuo 300 iki 600 eurų bauda.
Jei kaimynas, kurio katinui kažkada tyčia privėrėte uodegą durimis, pastebės, kad savo vėžlį paleidžiate į kurį nors vandens telkinį, gali tekti susimokėti nuo 500 iki 800 eurų, o juridinių asmenų vadovams – net iki 1500 eurų baudą.
Gyvūnų parduotuvėse jie būdavo parduodami mažučiai. Po kelerių metų toks vėžlys užauga į nemažą vėžlį, ėda daug, pradeda stipriai teršti akvariumą – juk šie vėžliai yra mėsėdžiai. Ir... gyvena 50 metų.
Kaip ežeruose atsiranda „laisvų ir laimingų“ vėžlių?
„Buveinių, kurios būtų tinkamos gyventi vėžliams nėra daug. Raštuotieji vėžliai yra gerokai agresyvesni, didesni, greičiau lytiškai subręsta. Dėl šių priežasčių jie mūsų balinius vėžlius tiesiog išstumtų“, – apie raštuotųjų vėžlių daromą žalą Lietuvos gamtai kalbėjo D. Bastytė.
Kadangi gyvūnų parduotuvėse vėžliai laikomi grupelėmis, didelė tikimybė, jog dalis jų, laikomų namuose, yra užsikrėtę salmonelioze. D. Bastytės teigimu, jei raudonausiai ir geltonausiai vėžliai yra paleidžiami į vandens telkinius, šias ligas jie pradeda platinti gamtoje.
„Gyvūnų parduotuvėse jie būdavo parduodami mažučiai. Po kelerių metų toks vėžlys užauga į nemažą vėžlį, ėda daug, pradeda stipriai teršti akvariumą – juk šie vėžliai yra mėsėdžiai. Ir... gyvena 50 metų“, – herpetologų draugijos atstovė atskleidžia faktus, kuriuos naminių gyvūnų pardavėjai greičiausiai yra linkę nutylėti.
Ironizuodama pašnekovė sako, jog žmonės paleidžia augintinį į artimiausią vandens telkinį, kad jis taptų „laisvas ir laimingas“.
Tačiau tereikėjo kelių tokių „laimingų“ vėžlių istorijų ir raudonausis vėžlys buvo įtrauktas į invazinių rūšių sąrašus visoje Europoje. 2016-aisiais Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašas buvo papildytas ir patikslintas, tad vietoje raudonausio raštuotojo vėžlio (Trachemis scripta elegans) į šį sąrašą buvo įtraukta visa raštuotojo vėžlio (Trachemis scripta) rūšis, kitaip tariant, bet kurio porūšio raštuotieji vėžliai (paprastasis, kamberlandinis, geltonausis ir t.t.) jau traktuojami kaip invaziniai.
Pastebėjus reikėtų pagauti
Vietinių, šiuo metu į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų balinių vėžlių Lietuvoje labai sumažėjo sovietiniais metais, kai vyko stambūs melioracijos darbai. Iki tol jie buvo paplitę visoje Lietuvoje, netgi Latvijos pietiniame pakraštyje. Tačiau melioravus pelkes balinių vėžlių teliko drėgnose Pietų Lietuvos vietovėse.
„Priėjome iki to, kad norėdami apsaugoti vietinius balinius vėžlius, turime kasti naujas pelkes, tiesiog sukurti jiems buveines, kur jie gali gyventi“, – sakė D. Bastytė.
Tuo metu raštuotieji vėžliai yra mažiau reiklūs sąlygoms. Todėl jie galėtų išstumti iš natūralių buveinių mūsiškius balinius vėžlius.
Ką galite padaryti pastebėję tokį vėžlį, kokį matote šio straipsnio pagrindinėje nuotraukoje?
D. Bastytė prašo pirmiausia gyvūną nufotografuoti ir atsiųsti nuotrauką Lietuvos herpetologų draugijai ar kitiems su ropliais dirbantiems gamtininkams. Kai gausite patvirtinimą, jog tai tikrai raštuotasis vėžlys, galėsite jį pasigauti. Tokių atsargos priemonių reikia, nes geltonausį raštuotąjį vėžlį gana nesunkiai galima sumaišyti su mūsiškiu baliniu vėžliu.
„Raudonausis vėžlys turi raudoną dėmę galvos šonuose – tarsi būtų raudonas skruostas. Geltonausis tose pat vietose turi geltonas dėmes. O balinis vėžlys turi mažus geltonus taškučius. Todėl bijau, kad ne specialistas geltonausį ir balinį vėžlį gali sumaišyti“, – sako D. Bastytė.
