– Pelkėmis vadinami nuolat užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksnis. Plotai, kuriuose durpių sluoksnis plonesnis, vadinamas supelkėjusiomis žemėmis. Kiek toks apibūdinimas tikslus?
– Jis tikslus, vadovėlinis, nors iš tikrųjų pelkėje yra daug didesnė įvairovė ir jos apibrėžimas daug platesnis. Supelkėjusias pievas ir apskritai visus šlapius žemės plotus dabar įprasta vadinti šlapynėmis, nes šlapių žemių turime gana daug.
Lietuvoje pelkės turi durpių sluoksnį. Durpė – pagrindinis pelkės požymis. Lietuvoje, skaičiuojant visą šalies plotą, tokių plotų yra apie 6–7 proc.
Anksčiau buvo įprasta jas naikinti, kovoti, nes šlapios žemės – didžiausias ūkininko priešas. Tačiau tai yra ir natūralios gamtos priebėga. Egzistuoja labai plona riba tarp to, ką reikėtų išsaugoti, kur telkiasi saugomos retos augalų ir gyvūnų rūšys, ir to, kokią naudą gautume tuos plotus pavertę žemės ūkio naudmenomis.
Lietuvoje pelkės turi durpių sluoksnį. Durpė – pagrindinis pelkės požymis. Lietuvoje, skaičiuojant visą šalies plotą, tokių plotų yra apie 6–7 proc. Tai gana daug, tačiau stambių, viršijančių tūkstantį hektarų, pelkių turime ne tiek jau daug.
– Kokiuose regionuose yra didžiausios pelės?
– Pirmiausia galiu pasakyti, kur pelkių mažiausiai – ten, kur geriausiai dirbama žemė. Tai Šiaurės Lietuva, pavyzdžiui, Joniškio, Pakruojo rajonai ir kai kur Suvalkijoje.
Tarp didžiausių pelkių pirmoje vietoje yra Žuvintas. Žinoma, tai ne tik ežeras, bet ir jį supantys pelkynų kompleksai. Taip pat turime garsųjį Čepkelių raistą, kurį turbūt visi žino. Jis Lietuvos paribyje su Baltarusija.
Toliau, skaičiuojant pagal plotą, eina Kamanų rezervatas. [...] Tai mažesnė pelkė. Tarp didesnių yra ir eksploatuojamų. Pavyzdžiui, į penketuką dar patenka ir Radviliškio ir Šiaulių rajonuose išsidėsčiusi Didžiojo Tyrulio pelkė. [...] Pavadinimuose išgirstame „tyras“, „tyrelis“. Lietuviai taip vadindavo pelkę, tai žodis, reiškiantis pelkę.
– Ar žodis „pelkė“ yra naujadaras?
Pavadinimuose išgirstame „tyras“, „tyrelis“. Lietuviai taip vadindavo pelkę, tai žodis, reiškiantis pelkę.
– Jis gana nesenas. Kalbininkai ir gamtininkai bandė ieškoti žodžio etimologijos. Jie nerado to žodžio kilmės, bet viena iš versijų, kad tai – maži užpelkėję ežeriukai. Galbūt dėl to šis žodis atsirado, tačiau paprastai pelkes vadino „tyreliais“, „tyrais“, „lieknais“, „paliomis“. Buvo daug gražių žodžių.
Kažkas iš kolegų gamtininkų sakė – kaip gražiai skamba „tyruliai“, tai švaru, gražu. Tie žmonės, kas vaikščiojo po aukštapelkę basomis kojomis karštą vasaros dieną, tikrai pasakys, kad tai kažkas skaidraus, gražaus. Tame karštyje eiti vėsiu vandeniu – nepakartojamas įspūdis.
– Paminėjote aukštapelkę. Pirmoji pasaulyje moksliškai ištirta aukštapelkė yra Šilutės rajone. Jos augaliją, sandarą ištyrė vokiečių mokslininkas Carlas Albertas Weberis. Jis tai aprašė 1902 m. išleistoje monografijoje. Ar mokslininkai šią knygą vis dar laiko ypač vertinga?
– Ir mokslininkai, ir kultūros istorikai. Galime didžiuotis, nes visi, kas pasaulyje tiria pelkes, prie šios knygos būtinai prisiliečia. Tai sudėtinga mokslinė monografija. Reikia džiaugtis, kad ji, kaip mokslo paminklas, neseniai išleista ir lietuvių kalba. Aukštumalos pelkę, nors ir gerokai apnaikintą, ir dabar galima pamatyti, joje yra pažintinis takas.
Minėjau, kad per pelkę galima eiti basomis kojomis, tačiau iš tikrųjų geriausia lankytis pažintiniuose takuose, kurių yra net ir ypač saugomose pelkėse. Pavyzdžiui, Kamanų, Čepkelių rezervatuose yra pažintiniai takai.
Po rezervatus be palydovo, parko darbuotojų leidimo iš viso vaikščioti negalima, bet su palydovu pažintiniuose takuose galimybė pamatyti pelkės gyvenimą, keliaujant taku yra. Kad ir visai netoli Vilniaus, prie Trakų, Varnikų draustinyje galima ne tik pasidairyti po pelkę, bet ir pasižiūrėti, sužinoti daugybę įdomių dalykų, tos pelkės gyvenimą pažinti stenduose.
– Kai sakome „pelkė“, turbūt daugelis įsivaizduoja liulantį tamsų vandenį, kur galima nuskęsti. Ar yra tokių pelkių Lietuvoje? Turbūt daugelis nori pamatyti tą baisią pelkę.
Lietuvoje, žinoma, teoriškai įmanoma nuskęsti pelkėje (net mažoje baloje įmanoma nuskęsti), bet pavojingų akivarų nėra labai daug.
– Nori ir prie to prisideda rašytojai, filmų kūrėjai, kurie pasakoja, kaip ten nuskęsta žmonės, kaip kryžiuočius lietuviai pelkėse skandindavo. Pelkė vaizduojama kaip gyvačių ir uodų buveinė, bet iš tikrųjų tą pačią gyvatę pamatyti ne taip lengva, ne kiekviename žygyje ją pamatysime.
Lietuvoje, žinoma, teoriškai įmanoma nuskęsti pelkėje (net mažoje baloje įmanoma nuskęsti), bet pavojingų akivarų nėra labai daug. Jų tikrai labai maža. Taip, galbūt žemapelkės pavojingesnės, ten yra tų akivarų. Aukštapelkėse yra tokių darinių, vadinamų klampupiais, pelkių ežerėliais. Gal teoriškai įmanoma ten patekti, bet šiaip mūsų pelkės nėra tokios pavojingos, kaip manoma.
– Ar per pastaruosius kelis dešimtmečius požiūris į pelkes pasikeitęs? Kuo jos vertingos?
– Jis stipriai keičiasi. Manoma, kad durpių kasyba galbūt nėra tokia svarbi, kad būtų verta sunaikinti mūsų pelkes. Reikėtų pakalbėti apie globalią gamtosauginę pelkių reikšmę. Miško vertę žmonės supranta: mediena, grybai, uogos. Pelkėse – nebent spanguolės...
Iš tikrųjų pelkės yra žemės inkstai. Kaip miškas yra plaučiai, taip pelkės – inkstai, nes jos išvalo vandenį, visus nešvarumus. Tai milžiniški biologiniai vandens valymo įrenginiai.
Vertinant žmogiškesniu, lokalesniu principu, pelkė yra vienintelė vieta, kur spanguolės natūraliai gamtoje auga. Galbūt ir gerai, kad vasarą į pelkę išsiruošia tik gamtininkai, mokslininkai, stebėtojai, o kiti gal nekelia kojos. Gamta gali funkcionuoti žmogaus netrikdoma. Bet rudenį prasideda spanguoliautojų žygiai į pelkę.
Iš tikrųjų pelkės yra žemės inkstai. Kaip miškas yra plaučiai, taip pelkės – inkstai, nes jos išvalo vandenį, visus nešvarumus. Tai milžiniški biologiniai vandens valymo įrenginiai.
Spanguolė bene vertingiausias pelkės augalas. Ji dar vadinama gervės uoga, nes gervė (irgi retas, saugomas paukštis) sustoja pasistiprinti, palesti spanguolių. Kartais atėjusios gervės pamato, kad tų spanguolių jau nebeliko – jas dar pusiau žalias nuskynė godūs uogautojai.
– Kuo dar išskirtinės pelkės? Kas jose auga ar gyvena?
– Gal reikėtų paminėti, kad pelkėse gyvena daug tų gyvūnų ir augalų, kurių nėra kitur. Gamtininkai, botanikai kai kuriuos pelkės augalus galėtų apibūdinti labai įdomiai – kai kurie lyg sukurti sausrai, nors pelkėse, mes įsivaizduojame, yra šlapia.
Taip yra todėl, kad augalai sunkiai pasiekia gilesnius sluoksnius, kur nėra durpių. Durpė nėra geras dirvožemis augalams augti. Be to, pelkėse paprastai rūgštu. Augalai ten taupo vandenį ir kai kurių, pavyzdžiui, viržių šeimos augalų, iš viso pelkėse gana daug. Jų lapeliai būna plonyčiai, kad išgarintų kuo mažiau vandens. Tada jie ten puikiai auga.
Visi yra girdėję apie augalą saulašarę, kuris gaudo vabzdžius. Tačiau, nuvedus į pažintinį taką ir parodžius tą saulašarę, ne gamtininkai nustemba – ji tokia mažytė. Iš tikrųjų jos lapeliai kartais būna kaip vieno euro cento moneta, tikrai labai nedideli, nors tikimasi, kad ji turės didžiulius lapus ir tą vabzdį ar drugį pagaus staigiu judesiu. Tai vienas iš augalų būdų prisitaikyti, kai jie negali gauti reikalingų medžiagų iš dirvožemio.
– Kokie gyvūnai ten gyvena? Ar yra kažkokių, pavyzdžiui, žuvų, kurios gyvena pelkėje?
– Pelkių ežerėliai gana skurdūs. Žuvų ten praktiškai nėra, tačiau pelkėse galime sutikti tokių retų paukščių, kaip kurtiniai. Kažkada pelkėse gyveno baltieji kurtiniai. Jie jau išnykę, tačiau kurtinius, tetervinus galima pamatyti pačiose didžiausiose ir mažiausiai trikdomose pelkėse.
Kamanų rezervate ir kitose pelkėse gyvena dirviniai sėjikai. Tai tilvikiniai paukščiai. Jie netgi pavaizduoti Kamanų rezervato grafiniame ženkle kaip ypatinga vertybė. Žinoma, yra drugių. Rasta ypač retų bičių. [...] Pelkė yra tokia priebėga. Net kai kurie žinduoliai, pavyzdžiui, briedžiai kartais slepiasi pelkėse, nes tai vieta, kur jie mažiausiai trikdomi.
– Lietuvoje yra 39 pelkiniai draustiniai. Ar tas sąrašas artimiausiu metu gali kaip nors keistis?
– Apie sąrašo pakeitimą sunku kalbėti, tačiau pirmiausia galbūt reikėtų užtikrinti realų apsaugos režimą, kad pelkės nenyktų, nes per paskutinį šimtmetį pelkėtų žemių sumažėjo kone dvigubai. Ateinančio šimtmečio uždavinys turbūt būtų bent jau nesunaikinti to, ką turime.