„Dirbti gidu ir mokytoju man be galo patinka, nes nėra nė vienos dienos, kad gamtoje kartotųsi tie stebuklai, kuriuos randu“, – savo pasirinkimą kaip įmanoma daugiau laiko skirti gamtai ir kitų edukacijai paprastai motyvuoja Borisas.
Meilė paukščiams nuo paauglystės
Bandydamas prisiminti, kaip ir kada užgimė tokia didžiulė meilė gamtai, Borisas keliasi gerus du dešimtmečius atgal. „Pradėkime nuo pradžių – mano pirmi prisiminimai siekia 1988-uosius. Man buvo vos 3 metai, kasmet važiuodavome su tėvais prie Juodosios jūros atostogauti. Aš visada susirinkdavau viską, kas juda, ir per visas atostogas rūpindavausi savo augintiniais – krabais, buožgalviais, jūrų arkliukais ir kitais tėvų sužvejotais gyviais“, – vaikystės prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Vėliau Borisui labai didelę įtaką padarė gamtos mokslai mokykloje. Prisimena, būdamas dar vaikas skaitydavo enciklopedijas, žiūrėdavo „Animal Planet“ programą ir užsimanė tapti veterinarijos gydytoju. Bulgarijoje gimusį ir užaugusį Borisą gamta supo nuolat – įdomių potyrių, taip pat prisidėjusių prie tolimesnių ateities planų, būta ir senelio sodyboje, kaime. Paauglystėje domėjimosi sritis nuo gamtos nenutolo, bet ėmė keistis – senelio kaime laiką leidusio jaunuolio akis vis labiau pradėjo traukti paukščiai.
„Prie sodybos žmonės kasdavo molį, tad netoliese apsigyveno bitininkai – viena iš margiausių ir patraukliausių paukščių rūšių. Vėliau daug laiko praleisdavome su tėvu žvejodami ir važinėdami dviračiais, tai irgi prisidėjo prie netiesioginio paukščių stebėjimo. Prisimenu elnius, ūdrą, garnius ir žiemą prie parduotuvės sušalusį ryškiai mėlynos spalvos paukštį – tulžį! Jis iki šiol yra mano mėgstamiausias paukštis“, – pasakojo pašnekovas.
Paauglystėje vaikinas atrado ir dar vieną įkvėpimo šaltinį – Williamo Whartono „Paukštuką“. Borisas juokiasi, kad būtent tada užsispyrė auginti sparnuotį. „Vis dėlto, vėliau supratau, kad paukščiams vieta yra laukinėje gamtoje. Tiesa, taip pat didelę įtaką man padarė ornitologų draugija Bulgarijoje, būtent ji pakurstė norą pažinti pasaulį, kuris mus supa. Kodėl būtent paukščiai? Jie labai įdomus objektas – skrenda, nelabai pasiekiami kasdienybėje, be proto gražūs ir simbolizuoja laisvę. Tai, ko aš labai pasigendu pastaruoju metu“, – atviravo pašnekovas.
Taip būdamas dvyliktokas ir įniko į paukščių stebėjimą. Kaip sako pats Borisas, iki šiol – jau 14 metų – nenustoja jų stebėti ir jais stebėtis.
Taip būdamas dvyliktokas ir įniko į paukščių stebėjimą. Kaip sako pats Borisas, iki šiol – jau 14 metų – nenustoja jų stebėti ir jais stebėtis. Baigęs mokyklą jaunuolis norėjo studijuoti Vokietijoje, bet dėl finansinių priežasčių šio plano teko atsisakyti. Vis dėlto, nors ir ne taip paprastai, bet savo tikslą – studijuoti gamtos mokslus – Borisas pasiekė. „Pirmus metus po mokyklos praleidau remontuodamas ir taisydamas dviračius. Per žiemą pasiruošęs įstojau į Sofijos universitetą ir mokiausi biologiją“, – pasakoja vyras.
Į Lietuvą – per Aliaską
Kiek netikėta, bet Boriso kelias į Lietuvą vingiavo per Aliaską. „Į Aliaską išvykau užsidirbti pinigų fotografavimo įrangai, kad galėčiau fotografuoti paukščius. Ten sutikau ir lietuvę vardu Simona iš Kėdainių. Gyvenome santuokoje beveik 9 metus, bet buvome per daug skirtingi ir pernai gana draugiškai išsiskyrėme“, – trumpai apie asmeninę patirtį kalba Borisas.
Tiesa, kaip vieną iš svarbiausių dalykų, paskatinusių tiek metų gyventi Lietuvoje ir likti čia, Borisas įvardija gamtą: „Pamatęs Nemuno deltą aš supratau, kad noriu čia gyventi. Net liūdna ir graudu, kad Lietuvoje dar yra žmonių, kurie nesupranta, kokia turtinga ir graži yra Lietuva.“
Šiuo metu Borisas dirba Šilutės turizmo informacijos centre – gidauja, taip pat dirba gamtos fotografu. „Nuo 2015 metų vedu ir organizuoju paukščių atpažinimo kursus Lietuvoje. Jie yra nemokami, o dalyvauti kiekvienais metais kviečiame 25 žmonių grupę. Per metus tam skiriamos 23 dienos, per kurias aplankomos ornitologiniu požiūriu geriausios vietovės“, – apie savo veiklą pasakojo pašnekovas.
Gamtoje – ankstų rytą ir vėlyvą naktį
Gamtoje Borisas praleidžia itin daug laiko – tai ir malonus darbas, ir mėgstamiausias laisvalaikis. „Gamtoje būnu kartais nuo 4 ryto iki vėlyvos nakties, būna, kad net kelias dienas į namus negrįžtu. Nėra išeiginių ir švenčių“, – kalba pašnekovas.
Jau trejus metus gidu dirbantis vyras atvirauja, kad vienas iš tikrai įdomių objektų jam – Aukštumalos pelkė. Ir iš tiesų, kai matai Borisą kalbantį apie aukštapelkės gyvenimą, užsidegimo gali pavydėti.
Net liūdna ir graudu, kad Lietuvoje dar yra žmonių, kurie nesupranta, kokia turtinga ir graži yra Lietuva.
„Žmogaus organizmas labai panašus į aukštapelkę. Jam, kaip ir pelkei, reikia vandens, kad egzistuotų. Tą supratau apsilankęs pelkėje 2016-ųjų gegužę. Pamenu, labai staigiai suprastėjo sveikata, atsidūriau net ligoninės reanimacijos skyriuje. Visą naktį bandė atstatyti mano širdies ritmą“, – neįprastą nutikimą pasakojo Borisas. Vėliau vyras suprato, kad tiesiog dehidratavo.
„Nuo to laiko stengiuosi per dieną vandens išgerti bent pusantro litro ir viskas gerai. Taigi nereikia galvoti, kad gerai pažįsti kiekvieną pelkės centimetrą, reikia pažinti save pirmiau. Pelkėje praleidžiu jau mažiau laiko, juk šiandien dar nėra atstatytas pažintinis takas, nukentėjęs po nelaimingo gaisro. Tai vėl žmogaus veiklos pasekmė. Mano paties santykis su gamta šiandien labai keičiasi, kuo toliau, tuo labiau gerbiu ir saugau gamtą. Suprantu, kad žmonija negrįžtamai eina gamtos ir pačių savęs sunaikinimo link“, – įžvalgomis dalijosi Borisas.
Vis dėlto pašnekovas neneigė, kad turi vilties, jog žmogus atsisuks į gamtą, pradės labiau ją vertinti. Borisas atviravo, kad labai džiaugiasi, jog gali žmonėms parodyti gamtos grožį. Stebėti ją naktį ir anksti ryte, kai ji dar tik ruošiasi užmigti ir kai palaipsniui bunda. Pasitikti ir palydėti saulę, stebėti meteoritų lietų, sidabriškuosius debesis ar tiesiog per visą dangų kertančią perkūniją.
„Lietuvoje, kad ir kaip kartais atrodytų viskas blogai, gamta vis dar saugoma ir tausojama. Aš neprarandu vilties ir dedu daug pastangų, kad būtų daugiau žmonių, kurie myli gamtą, ir supranta, kaip svarbu yra ją saugoti“, – kalbėjo gamtos gidas.
