Lankytojų centras leidžia pažinti tiek gamtą, tiek XIX amžiaus vietos gyventojų buitį
Regioninio parko kultūrologė Kristina Ivanovaitė sako, jog regiono parko lankytojų centras yra sudarytas iš trijų dalių. Pirmojoje lankytojai supažindinami su pačiu Gražutės regioniniu parku, gali pamatyti jo žemėlapį, pažintinius takus.
„Šio regioninio parko įkūrimo tikslas – siekis išsaugoti Šventosios upės aukštupį su jo kultūrine ir biologine įvairove. Keliaudami per įvairias ekspozicijos dalis galite susipažinti, kas dar yra aplink tą mūsų „šventą“ upę“, – sakė K.Ivanovaitė.
Archeologiniai radiniai rodo, kad IX–XII amžiuje čia gyveno sėliai. Iš senų laikų šiame parke išliko ir nemažai apeiginių akmenų, riedulių.
„Turime akmenų, mineralų kolekciją, su ja dažniausiai supažindiname mažuosius. Galiausiai mūsų ekspozicija supažindina su ežerais ir juos apipynusiomis legendomis, su ežerų ekosistemomis. Pasakojame ir apie miestelius, patenkančius į mūsų parko teritoriją: Salaką, Degučius, Dūkštas, Antalieptę. Kviečiame lankytojus pažinti medžius: iš medienos gabaliuko, jo žievės rašto, kvapo reikia atspėti, kokia tai medžio rūšis“, – pasakojo pašnekovė.
Lankytojų centre taip pat galima panagrinėti Šavašos, Salako, Degučių, Briedžių pažintinių takų maršrutus, sužinoti, ką eidami kiekvienu iš šių takų galite sutikti ar pamatyti.
Vienoje iš salių susipažinsite su Salako krašto rakandais: XIX amžiaus audimo staklėmis, patefonais, siuvimo mašinomis, žeberklais ir žagrėmis. Pasak K.Ivanovaitės, Salako kraštas vis tik buvo labiau žvejų, o ne žemdirbių. Žvejybą ypač puoselėjo tarpukariu čia gyvenę žydai.
„Ekspozicija atskleidžia daugiau nei 100 metų vietos gyventojų kasdienybės ypatumus. Čia gyveno ne tik lietuviai, bet ir totoriai, rusai, lenkai“, – sako parko kultūrologė.
Aistringa kolekcionierė gali valandų valandas pasakoti apie jūrų gyventojus
Trečioji ekspozicijos dalis – tai vietos kraštietės, entuziastingos kolekcionierės Vidos Žilinskienės „Jūrų muziejus“. Šis muziejus perkeltas iš kolekcionierės namų ir jau gerą dešimtmetį veikia Gražutės regioninio parko lankytojų centre.
„Kolekcija pradėta kaupti dar 1963-iaisiais metais ir vis dar auga. V.Žilinskienė buvo mokytoja ir kolekciją pradėjo kaupti, norėdama mokiniams padėti mokytis apie įvairius vandens gyvūnus, moliuskus. Šiandien šią moterį žino turbūt visa Lietuva, iš įvairiausių vietovių atvykstantys svečiai Vidai atveža vis naujų eksponatų – tiek iš Ramiojo vandenyno, tiek iš Atlanto. Vis dėlto didžioji dalis eksponatų surinkta Vidos giminaičio, nes jis buvo jūrininkas“, – sako K.Ivanovaitė.
Pašnekovė prideda, kad pati V.Žilinskaitė, jau perkopusi 90-metį, ekskursijas čia veda gyviau, nei jauni specialistai ir apie savo kolekciją gali pasakoti valandų valandas.
Kolekcijoje yra ne tik įvairių kriauklių, bet ir iš jų pagamintų papuošalų, nedidelio aligatoriaus galva, žuvų iškamšos, lydeka, kurią pati kolekcionierė vadina „lietuviškuoju krokodilu“, kūjagalvis ryklys, pūsliažuvė, įvairių moliuskų, vėžiagyvių ir koralų. Nedidelė ekspozicijos dalis skirta ir iškasenoms.
Pažintiniai takai – pro bažnyčias, ežerų pusiasalius ir paukščiais skambantį miško upelį
Nuo Salake įsikūrusios Gražutės regioninio parko direkcijos prasideda Salako pažintinis takas. Čia palikus automobilį galima leistis 5 kilometrų ilgio Salako pažintiniu taku. Jis jus parves į tą patį lankytojų centrą.
Einant juo galima apžiūrėti Švč. Mergelės Sopulingosios bažnyčią, su daugiau nei 72 metrų aukščio bokštu, statytą iš akmens tam, kad atlaikytų įvairius gaisrus.
Toliau galite pasigrožėti Salako ozu, už jo – jau ir Salako paplūdimys. Netoli jo stovi 12 metrų apžvalgos bokštas. Iš jo matysite Juodojo rago ir Žvėrinčiaus pusiasalius, kurie parke dar vadinami nerijomis – nes nuolat pustomi vėjo ir bangų šie pusiasaliai vis ilgėja.
Pažintinis takas taip pat atveda į senąsias Salako kaimelio kapines, kurių viena dalis yra totorių. K.Ivanovaitė rekomenduoja pasižvalgyti, kaip maišosi katalikiškoji ir musulmoniškoji tradicijos šiose kapinėse. Tako pabaigoje – Nepriklausomybės paminklas ir raudonosios armijos karių kapinės.
Degučių pažintinis takas – perpus trumpesnis, aštuoneto formos, vedantis per aukštapelkės ir žemapelkės teritorijas.
„Rekomenduojame žemapelkę aplankyti gegužės ar birželio mėnesį, kuomet joje pražysta lietuviškosios orchidėjos – gegužraibės. Šioje teritorijoje taip pat yra Degučių piliakalnis bei pilkapynas. Šis pažintinis takas įsilieja ir į Degučių kraštovaizdžio draustinį“, – sako K.Ivanovaitė.
Pats trumpiausias – Šavašos pažintinis takas, sekantis Šavašos upelį. Pažintinis takas yra kiek daugiau nei kilometro ilgio, tačiau juo tenka nueiti ir sugrįžti.
„Pats Šavašos upelis garsėja tuo, jog yra nedidukas, vos 5 kilometrų ilgio, tačiau kas 1 kilometrą turi 8–11 metrų nuolydį, taigi, per visą savo ilgį nusileidžia beveik 50 metrų. Vis tik nesitikėkite čia kriokliukų – takas labiau skirtas pasimėgauti gamta, išgirsti įvairiausių paukščių garsų. Tai – pažintinis takas, kuriame biologinė įvairovė yra viena įvairiausių. Taip pat take yra Lūžų akmuo, ant kurio, tikėtina, senovės gyventojai aukojo aukas likimą galinčioms pakeisti deivėms“, – pasakojo pašnekovė.
Iš viso parke yra arti 200 įvairiausių paukščių rūšių, grybų ir kerpių – daugiau nei 300 rūšių. Čia taip pat gausu įvairių žuvų, tarp jų – ir keistuolė, kaulų neturinti nėgė.
„Briedis – mūsų parko simbolis, todėl atvykus į lankytojų centrą galima netgi pasimatuoti, kiek tau trūksta iki briedžio ūgio“, – šypsodamasi pokalbį užbaigė K.Ivanovaitė.