Jau pats pavadinimas – luzitãninis ariònas nurodo šio gyvio kilmę – Ispanijos ir Portugalijos sritis Luzitanija, nors pastaruoju metu nebesutariama, iš kur tiksliau jis paplito Šiaurės ir Rytų Europoje. Į Lietuvą jis galėjo patekti, pavyzdžiui, iš Lenkijos su daržovėmis, iš Vokietijos su sodinukais ar iš Olandijos su gėlėmis.
Apie tai, kodėl plinta ši ir kitos invazinės rūšys ir kaip su jomis kovoti, pasakoja Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro biomokslų instituto docentė, biologijos mokslų dr. Grita Skujienė.
Vienur invaziniai, kitur ekosistemos dalis
„Pirmiausia norėčiau patikslinti, kad šiandien reiktų nevartoti epitetų ,,šlykštūs“, ,,šleikštūs“ ir panašiai, kalbant apie gyvūnus. Gyvūnai egzistuoja ne dėl mūsų, yra įvairios gyvybės formos ir visi jie kovoja dėl išlikimo įvairiai prisitaikydami. Prisitaikymas yra jų tobulumas. Visi jie, kaip ir žmogus, yra kažkurios ekosistemos dalis, turi tam tikrą vietą ir vaidmenį pasaulyje ir prisideda prie to, kad žmogus taip pat išgyventų. Suvokime, kad jie yra bioįvairovės dalis, o mūsų tikslas – jos išsaugojimas“, – sako dr. G.Skujienė. Ji pastebi, kad gyvūnai gali patikti ar ne, tai lemia ir mūsų nuostatos, ir tų gyvių elgesys.
Mokslininkės teigimu, žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad gyventi ir augti turi tik tie, kurie jiems patinka: „žmogus atėjo į gamtą kaip koks jos karalius ir naikina bioįvairovę.“ Tačiau būtent dėl tokio žmogaus elgesio ir ima tarpti invazinės rūšys.
„Kai žmogus daug ką sunaikina, kas atsitinka? Jis ima vežtis įvairius augalus, gyvūnus – tai, kas jam patinka – ne tai, kas natūraliai pas mus gamtoje yra, visai nemąstydamas apie pasekmes. Natūralu, kad atsirado augalų ir gyvūnų, kurie prisitaikė prie tokio žmogaus elgesio“, – aiškina mokslininkė ir sako, kad šiuos šliužus atsivežė pats žmogus kartu su įvairiais egzotiškais augalais.
Naujasis gyvis puikiai prisitaikė prie žmogaus sukurtos dirbtinės aplinkos soduose ir sodybose. Jis rado savo nišą, nes daug kitų gyvių yra išnaikinta arba sparčiai naikinami.
Todėl jie ima labai sparčiai veistis – turi didžiulę erdvę, kuo maitintis ir mažai ar jokių gamtinių priešų.
Kodėl tie patys gyvūnai arba augalai vienoje ekologinėje sistemoje, kokiame nors regione nėra invaziniai, o kitur jau tampa invaziniais? Kada rūšies plėtra yra natūrali, o kada invazinė?
Dr. G.Skujienė aiškina, jog invazinių rūšių atsiradimas reiškia, kad gyvūnas ar augalas paplito dėl to, kad jį atnešė, atvežė pats žmogus į naują aplinką. Ir ta nauja aplinka jam pasirodė tokia pat gera ar net daug geresnė nei ankstesnė, todėl jis pradėjo masiškai veistis ir sukelia žalą žmogaus pasėliams ir vietinei gamtinei įvairovei.
Pavyzdžiui, šis šliužas atvežtas iš Ispanijos, bet čia jam daug palankesnės sąlygos. Ispanijoje būna didžiulės sausros ir karščiai. Per sausras šliužas miega kur nors pasislėpęs, jo gyvenimo ciklas ten kitoks, ten jis turi daugiau natūralių priešų, ten kitaip tvarkomas ir žemės ūkis. Todėl gyvendamas savo natūraliose buveinėse jis niekam netrukdo.
Kur paplinta invazinės rūšys, ten biologinė įvairovė sumažėja.
Pašnekovė patikslina, kad dar yra vadinamieji svetimžemiai gyvūnai, jie plinta natūraliai, pavyzdžiui, dėl klimato pokyčių – atšilimo, drėgmės. Pavyzdžiui, labai būdingos migracijos drugeliams. Jie nuolatos ieško, kur apsigyventi. Esant palankioms oro sąlygoms, kai kurie sfinksai pas mus atskrenda net iš Afrikos. Bet tai natūralus jų poelgis ir todėl ekosistema nėra išbalansuojama.
„Mes irgi turime savo šliužus – didžiuosius arionus, kurie net įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą, nes yra išlikę tik keliose vietose Lietuvoje, – pasakoja mokslininkė, – jie yra iš tos pačios grupės kaip ir šis invazinis šliužas. Bet jie gyvena savo natūralioje aplinkoje ir nyksta todėl, kad žmogus pakeičia tą aplinką.“
Dr. G.Skujienė pasakoja, kad Europoje tendencija tokia: šiaurės Europoje, kaip ir pas mus, gyveno didieji arionai (visiškai juodi). Daugelyje vietų juos pakeitė rudieji arionai. Dabar jau trečioji banga – šių, invazinių, luzitaninių. Jie pasiekė ir Lietuvą. Lietuvoje kai kur yra ne luzitaniniai, o rudieji arionai, bet šis luzitaninis turi daug didesnę, net nelygintiną su minėtais šliužais išgyvenimo potenciją. Jis labai gerai prisitaiko. Kur jie paplinta, ten biologinė įvairovė sumažėja.
„Žmonės padarė gerą darbą šliužams prisėdami jų maistui tinkamų augalų ir sunaikindami gyvenamąsias erdves tų, kurie galėtų naikinti šliužus. Sumažėjo rupūžių, kurmių, ežių, žalčių, kirstukų, paukščių ir kitų gyvūnų, kurie gali maitintis šliužais, – sako mokslininkė ir atkreipia dėmesį, kad kai barstomi chemikalai, tai pavieniai šliužais mintantys gyvūnai, suriję ar sulesę mažų apnuodytų šliužų, padvės, bet nebus padaryta žala gausiai šliužų populiacijai.“
Pasak specialistės, vienais metais šliužų bus daug, kitais galbūt dėl klimato ar ligų sumažės, tačiau jie vis tiek gerokai sumažins senuosius vietinius gyvius.
Būtina naikinti kiekvieną invazinį šliužą
Dr. G.Skujienė pasakoja, kad būtent šiuo metų laiku žmonės pamato šliužus: „dabar jie jau yra užaugę iki 5–7 cm ilgio ir sukaupę energijos, reikalingos dėti kiaušinius. Didžiulė klaida, kai pamatę vieną šliužą žmonės jo nesunaikina. Vieni – galbūt todėl, kad pasišlykšti ir bijo, kiti – tiesiog nenori naikinti gyvo padaro ar nemato tam reikalo. Tai didelė klaida, nes kitais metais jų bus dar daugiau. Vienas šliužas padeda iki 400 kiaušinėlių. Taigi antrais metais jau slapstysis ne vienas, o keli šimtai, o trečiais – jau žmogus susiims už galvos, nes šliužai griauš viską iš eilės. Jei tik tada žmogus pradeda su jais kovoti, būna gerokai per vėlu.“
Todėl mokslininkė pataria juos naikinti vos tik pastebėjus.
„Savo sklype juos reiktų rinkti ir naikinti visais įmanomais ir žmogui priimtinais būdais: gal humaniškiausia būtų juos sušaldyti, bet dažniausiai žmonės juos užpila druska ar skandina muiluotame, sūriame vandenyje. Tokie sunaikinti šliužai puikiai tinka komposto krūvoms.
Galima naudoti ir įvairius moliukcidus (FERRAMOL, GUSTO, LIMA ORO), tačiau jie gana brangūs, dalis palijus sudrėksta ir tampa neveiksmingi, o sunaikintus šliužus reiktų pakasti kur sodo pakraštyje, kad jų neprarytų kiti gyvūnai“, – sako specialistė.
Ji sako mačiusi, kaip kai kurios šeimos, kurių soduose prisiveisė šių gyvių, kiekvieną rytą eina „medžioti“: pasidarę metalinius ,,iešmus“ su jais persmeigia šliužus, taip juos naikina ir iš karto surenka. Net gali įvardinti skaičius, kiek galima ,,suverti“ per vasaros sezoną tokių šliužų: 17 000... Tokie tyrimai buvo atlikti Norvegijoje, Bergeno universiteto Botanikos sode.
Keisčiausias naikinimo būdas, kurį naudojo kai kurie kauniečiai, mokslininkės teigimu, yra veiksmingas: „kai kurie sodininkai šliužus sukarpo ir palieka kaip masalą kitiems šliužams. Jei yra, pavyzdžiui, koks nors augalas su plačiais lapais, po kuriuo paliekamas perkirptas šliužas, tai kitą dieną jo ėsti atšliaužia jau keli, kuriuos budrūs šeimininkai ir vėl sukarpo. Ir taip toliau.“
Žmogus įvežė šį šliužą, jo pareiga jį sunaikinti.
Dr. G.Skujienė primena, kad jei atsirado šliužų, juos reikia kiekvieną rytą surinkti ir sunaikinti. O prieš tai atliekant, būtina apsižiūrėti, įvertinti, kaip atrodo jūsų sklypas ,,šliužo akimis“. Galbūt yra daug vietų, kur šis gyvūnas gali slėptis dieną ir sėkmingai žiemoti?
„Kadangi šliužas neturi kriauklės, jam būtina pasislėpti nuo karščio ir tiesioginių saulės spindulių. Galbūt yra kokie nors šabakštynai, nešienaujama žolė, komposto krūvos ar vietos, kur jiems patogu sulįsti: įvairūs tarpai tarp šiltnamių konstrukcijų, dėžių, priestatų, sandėliuojamų statybinių medžiagų“, – pataria pašnekovė.
Taigi pirmiausia reikėtų sutvarkyti tokias vietas bei įdėmiai pakėlus daiktus apžiūrėti – ten galima rasti ne tik šliužų, bet ir šliužų kiaušinių krūvelių, kurias reikia tuoj pat sunaikinti.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, jog šalyse, kur yra invazinių šliužų ir su jais kovojama, niekur nepamatysite atvirų komposto dėžių. Tai irgi idealios vietos jiems slėptis ir veistis. Geriausia įsigyti keletą uždengiamų plastikinių komposto dėžių arba esamą – dengti.
„Kai kurie žmonės užkasa neprinokusius, supuvusius obuolius. Tai irgi puikios vietos veistis ir žiemoti šliužams“, – sako mokslininkė ir patikina, jog tvarkingas ūkis šiems gyviams nepatinka.
Kartais žmonės net neįtaria, kad jų derlių naikina būtent šliužai. „Labai dažnai šliužai dieną slepiasi, o išlenda tik naktį, todėl žmonės gali net nežinoti, kad jų yra. Tačiau pastebėjus, kad pomidorai ar paprikos ,,su skylutėmis“ ir pradeda pūti, o šalia nėra jokio kenkėjo, galima būti tikram – tai šliužų darbas“, – sako specialistė.
Būna, kad žmonės dėl žinių stokos patys prisideda prie šliužų veisimo. „Yra žmonių, kurie surenka šliužus, bet nenori jų naikinti, nes jiems tai nemalonu, todėl išmeta juos į šiukšlių konteinerius, išneša į mišką, paleidžia už savo sodo tvoros ir taip padeda jiems plisti“, – teigia dr. G.Skujienė.
,,O dabar įsivaizduokim, kad šie šliužai natūralioje aplinkoje – miške – puikiausiai įsiveisia ir dėl jų pertekliaus sumažėja vietinių šliužų ir sraigių. Metus kitus viskas gerai, bet štai Lietuvoje nuūžia speigas ir pietiečiai invaziniai žūna, o jų vietoje jau nieko neišlieka...
Moliuskai – tai tik viena gyvūnų grupė, bet ji svarbi dirvos derlingumui, natūraliai augalijos pusiausvyrai, kitų gyvūnų maistui. Ir dirvos erozija suintensyvėja, augalija skursta, skraidžioja musės ir paukščiai tyli...“ Mokslininkė pabrėžia, kad žmogus įvežė šį šliužą ir jo pareiga jį sunaikinti.
Naujiems augalams – karantinas
Dr. G.Skujienė perspėja, kad labai didelė tikimybė parsivežti šiuos šliužus su naujai įsigytais augalais – nesvarbu iš kur. „Tie, kurie su tuo susidūrė, jau žino. Kai vežatės bet kokį naują augalą sodinti į savo daržą, sodą ar sodybą – turite tam augalui skirti karantino laikotarpį. Tai reiškia, kad jį reikia labai gerai apžiūrėti, kelias dienas palaikius uždaroje aplinkoje. Neperlaistykite augalo, palaukite, kol žemės vazone apdžius, ir tada šalia patieskite drėgną skudurą. Po tuo skuduru šliužas gali nušliaužti ieškodamas geresnės aplinkos“, – pataria mokslininkė.
Ji perspėja, kad vazone gali būti nebūtinai suaugęs gyvis, bet jo kiaušinėliai: „Jie būna paprastai arba vazono apačioje, jei ten įdėti akmenukai, molio gabalėliai, arba ant žemių paviršiaus. Norint įsitikinti, kad jų nėra, augalą reiktų išsitraukti iš vazono ir patikrinti, ar jo šaknys, vazono dugnas, žemės paviršius neslepia kiaušinėlių. Jie yra baltos spalvos, nedaug mažesni už raudonuosius lašišų ikrus, tik kieti, neskaidrūs. Taip atrodo invazinių šliužų kiaušinėliai. Būtina juos sunaikinti. Neinvazinių šliužų jie dažnai permatomi, skaidrūs.“
Šliužų nenaikinimas kainuoja – 100 eurų, o jų paleidimas – net 500 eurų
Gera žinia, kad nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. kovoti su invazinėmis rūšimis, taigi ir šliužais, yra paprasčiau, nes įsigaliojo įstatymas, kad jei žmogus yra žemės ploto savininkas, kuriame yra invazinių augalų ar gyvūnų, jis yra atsakingas už jų naikinimą. Taigi, ir už šliužų. Jei teritorija priklauso valstybei – įgaliotos savivaldybės turi naikinti joms priklausančiose teritorijose esančius invazinius augalus ir gyvūnus. Todėl pamačius šiuos gyvius viešose vietose reiktų nedelsiant pranešti savivaldybei ar seniūnijai.
Dar vienas svarbus dalykas ir naujovė – dažnai žmonės susiduria su problema, ypač turintys sodus, kad vieni savininkai yra labai tvarkingi, o kiti – apsileidę: nešienaujama žolė, šiukšlės, nebaigtos statybos ir būtent jų sklypuose veisiasi bei žiemoja šie šliužai.
Anksčiau į svetimą teritoriją nebūdavo galima įeiti, o dabar galima ne tik reikalauti, kad kaimynai, kurių sklypuose veisiasi invaziniai gyviai, susitvarkytų. Jei jie to nedaro, kaimynai turi teisę, parašę įspėjimą (registruotu paštu su patvirtintu įteikimu) ir nesulaukę pokyčių per 10 dienų – įeiti ir sutvarkyti teritoriją bei sunaikinti invazinius gyvius.
Nuo 2017 m rugsėjo 1 dienos įsigaliojusį teisės aktą rasite čia.
