„Turime suprasti, kad reikalavimai atsiranda ne šiaip sau – į aplinką patekę nevalytos nuotekos daro milžinišką žalą, visų pirma, vandens telkiniams“, – paaiškino ji.
Nepakankamai išvystyta infrastruktūra
Lietuvoje kasmet susidaro apie 180 mln. kub. m nuotekų. Taršos prevencijos politikos grupės patarėja A.Kniežaitė-Gofmanė paaiškino, kad centralizuotai tvarkomų nuotekų išvalymo lygis šalyje aukštas, tačiau daugybė gyventojų vis dar nėra prisijungę prie sistemos. Ji įvardijo, kad Europos Komisijos nuomone, šalyje yra net 54 tokios vietovės. Dėl šios priežasties Europos Komisija 2017 metų vasarį pradėjo pažeidimo procedūrą prieš Lietuvą. Komisijos teigimu, centralizuota nuotekų tvarkymo sistema, didesnėse kaip 2 tūkst. gyventojų aglomeracijose, nėra pakankamai išvystyta.
Miesto nuotekų valymo direktyvoje numatyta, kad tik išskirtiniais atvejais – atsižvelgus į svarias aplinkosaugines ar ekonomines priežastis – centralizuota nuotekų tvarkymo sistema nėra privaloma. Vis dėlto, pabrėžė A.Kniežaitė-Gofmanė, net ir tada, kai nuotekos tvarkomos individualiai, privaloma užtikrinti, kad aplinkos apsaugos lygis atitiktų taikomą aglomeracijai – kuo ji didesnė, tuo griežtesni reikalavimai.
Pažeidimą tikisi ištaisyti iki 2023 metų
2019 metų sausį Europos Komisija dar kartą kreipėsi į Lietuvą reikalaudama įvardyti kokių priemonių ši imsis siekdama išspęsti problemą. 2 mėnesiai – tiek laiko buvo skirta veiksmų planui paruošti.
Terminas numatytas ne pažeidimui pašalinti, o paaiškinti, kokių veiksmų Lietuva imsis, kad padėtis būtų ištaisyta.
„Terminas numatytas ne pažeidimui pašalinti, o paaiškinti, kokių veiksmų Lietuva imsis, kad padėtis būtų ištaisyta. Vos per du mėnesius sistemos modernizuoti neįmanoma, nes būtina speciali infrastruktūra, reikalaujanti didelių investicijų ir laiko“, – komentavo pašnekovė.
Komisiją Lietuvos atsakymas tenkino, tačiau tai nereiškia, kad galima lengviau atsikvėpti – institucija nuolat stebi ir vertina pažangą. Nematydama progreso ji bet kada gali kreiptis į Europos Teisingumo Teismą ir kelti bylą prieš Lietuvą dėl direktyvos nesilaikymo.
A.Kniežaitė-Gofmanė atskleidė, kad pažeidimą tikimasi ištaisyti iki 2023 metų. Tikslių skaičiavimų, kokio dydžio bauda grėstų nesėkmės atveju, nėra – tai priklausytų nuo pažeidimo masto. Aišku viena – Lietuvai tai atsietų labai brangiai. Nuo įstojimo į ES nuotekų tvarkymo sektoriui skirtas nemažas finansavimas – daugiau kaip 1 milijardas eurų. Anot pašnekovės, pažanga vandentvarkos srityje akivaizdi, dabar nuotekų valymas žymiai efektyvesnis. 2002 m. surinkdavome ir išvalydavome tik apie 20 proc. nuotekų, šiuo metu apie 90 proc. nuotekų išvaloma. Pastaraisiais metais šis rodiklis kiek prastesnis dėl Vilniaus ir Kėdainių nuotekų valyklų rekonstrukcijos.
„Direktyvos pažeidimas grįstas 2014-2015 metų duomenimis. Taip, nuotekų tvarkymo infrastruktūros išvystymas šlubuoja, tačiau situacija pamažu gerėja. Jau dabar matome, kad 24 aglomeracijas iš minėto sąrašo būtų galima išbraukti, o daliai iki keliamų reikalavimų trūksta labai nedaug. Vis dėlto, tenka pripažinti, kad yra vietovių, kurių plėtra reikalauja papildomų investicijų. Viena jų – Vilnius. Sostinėje problemų kyla dėl to, jog prie sistemos prijungta per mažai gyventojų.
Veiksmų būtina imtis ir kituose šalies miestuose. Pavyzdžiui, Eišiškėms, kad atitiktų keliamus reikalavimus trūksta – 43 procentų, Švenčionims – 15 proc., 18 proc. trūksta Kupiškiui“, – konkrečius pavyzdžius pateikė Taršos prevencijos politikos grupės patarėja A.Kniežaitė-Gofmanė.
Vandentvarkos sektorius reikalauja pertvarkos
Paklausta, kokios pagrindinės kliūtys trukdo sparčiau vystyti nuotekų valymo infrastruktūrą, A.Kniežaitė-Gofmanė paaiškino: „Vandentvarkos sektorius reikalauja pertvarkos. Tą parodė ir Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos (VERT) atliktas tyrimas. Paaiškėjo, kad net 7 veikiančių įmonių finansiniai rodikliai yra labai prasti, dėl to joms gresia netekti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo licencijų. Jeigu tikimės plėtros ir direktyvų įgyvendinimo, įmonės turi būti finansiškai stabilios.“
Jeigu tikimės plėtros ir direktyvų įgyvendinimo, įmonės turi būti finansiškai stabilios.
Aplinkos ministerija ieško būdų, kaip padidinti vandentvarkos sektoriaus finansinį savarankiškumą. Vienas iš galimų sprendimų – specialus subsidijų ir paskolų fondas, skirtas įmonių, dalyvaujančių centralizuotos nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtroje, finansinei naštai palengvinti. Tai įrankis Nuotekų direktyvos reikalavimams įgyvendinti, tačiau juo finansiškai nepajėgios įmonės galės pasinaudoti tik gavusios savivaldybės garantiją.
Kaip užtikrinti, kad individualiai tvarkomos nuotekos atitiktų reikalavimus?
Kita opi problema – individualių nuotekų tvarkymo sistemų kontrolės trūkumas. „Tai kita pažeidimo pusė, – sakė pašnekovė, – kol kas negalime užtikrinti, kad individualiai nuotekas tvarkantys gyventojai laikytųsi aplinkosauginių reikalavimų.“
Kai kurie gyventojai klaidingai įsitikinę, kad individualiai tvarkyti nuotekas atsieina pigiau, negu naudotis centralizuotu tinklu. Liūdna tiesa ta, kad dažniausiai „sutaupo“ tie, kurie nesilaiko keliamų reikalavimų: nuotekas neteisėtai išpila arba naudoja techniškai netvarkingus įrenginius. Kol nėra aiškios kontrolės sistemos, pažeidėjai „taupo“ ne tik gamtos, bet ir savo bei artimųjų sveikatos sąskaita – pasitaiko atvejų, kai iš nesandarių įrenginių nuotekos patenka į geriamojo vandens šulinius, gruntinį vandenį, upes ar ežerus.
„Sulaukiame daugybės skundų dėl nuosavų namų kvartaluose tvyrančio blogo kvapo. Dažniausia to priežastis – neveikiančios nuotekų valymo sistemos, bet pasitaiko ir tyčinių išleidimų į aplinką“, – patirtimi dalijosi A.Kniežaitė-Gofmanė.
Pašnekovė pabrėžė, kad individualių valymo sistemų savininkams keliami tokie pat reikalavimai – būtina užtikrinti, kad teršalai nepatektų į aplinką ir būtų išvalomi iki nustatytų reikalavimų.
Pradėjome inventorizuoti individualias nuotekų valymo sistemas.
„Pradėjome inventorizuoti individualias nuotekų valymo sistemas. Ketiname kurti duomenų bazę, kurioje bus saugoma visa reikalinga informacija: kaip dažnai, kokiu būdu ir kaip valomos nuotekos. Tai padės geriau planuoti kontrolės veiksmus, išvengti piktnaudžiavimo ir apsisaugoti nuo taršos. Be to, peržvelgsime individualiai tvarkomų nuotekų reikalavimus ir ieškosime būdų, kaip padaryti, kad kontrolė būtų kuo paprastesnė ir efektyvesnė“, – paklausta apie galimus sprendimus paaiškino ji.
„Ne visada yra prie ko prisijungti“
Dėl nepakankamai išvystytos infrastruktūros kai kurių vietovių gyventojai nė neturi galimybės prisijungti prie centralizuoto tinklo. Pasak A.Kniežaitės-Gofmanės, savivaldybių įmonės bei vandens tiekėjai turi inicijuoti plėtrą. „Anksčiau pasitaikydavo atvejų, – detalėmis dalijosi ji, – kai įvykdžius projektą ne visi gyventojai norėdavo prisijungti prie tinklo. Priežastys gali būti įvairios: gyventojai emigravę, kiti – namuose nėra įsirengę tualetų ar panašiai. Siekiant išvengti tokių situacijų nuspręsta dar prieš tiesiant tinklus atlikti apklausas ir ištirti bendruomenių poreikius.“
Suprantame, kad mažiausias pajamas gaunantiems asmenims tai gali atrodyti sudėtinga, tačiau Aplinkos ministerija nuolat vykdo įvairias finansavimo programas.
„Dažnai žmones atbaido prisijungimo prie centralizuotos sistemos kaina, bet visai nepagrįstai. Tinklu iki sklypo ribos pasirūpina vandens tiekimo ir nuotekų valymo įmonės. Suma priklauso nuo to, kaip toli nuo jos stovi namas. Suprantame, kad mažiausias pajamas gaunantiems asmenims tai gali atrodyti sudėtinga, tačiau Aplinkos ministerija nuolat vykdo įvairias finansavimo programas“, – paaiškino Taršos prevencijos politikos grupės patarėja.
Neišvalytos nuotekos – grėsmė vandens telkiniams
Pasaulyje didėjantis užterštumas sukelia katastrofiškas pasekmes. Ieškoma būdų, kaip sumažinti taršos poveikį gamtai ir gyvenamajai aplinkai. Svarbu suprasti, kad vandens telkiniams, kuriais taip didžiuojamės: upėms, ežerams, Kuršių marioms ir Baltijos jūrai iškilo grėsmė. Taršos prevencijos politikos grupės patarėja A.Kniežaitė-Gofmanė aiškina: „Lietuvos vandens telkiniai ypač jautrūs maistinėms medžiagoms, tokioms kaip azotas ir fosforas. Nuotekos, patekusios į vandenį, neigiamai veikia ekosistemą ir sukelia eutrofikacijos (žydėjimo) procesus. Dažnai girdime, kad, pavyzdžiui, Kuršių marių vanduo turi nemalonų kvapą, tai taip pat eutrofikacijos pasekmė.“
Kintant ekosistemai vandens telkiniuose menksta biologinių rūšių įvairovė – sumažėja žuvų, gyvūnų, o kai kuriais atvejais pradeda augti nuodingas medžiagas išskiriantys dumbliai, aplinka tampa estetiškai nepatraukti ir netinkama poilsiui. Taršos prevencijos politikos grupės patarėjos teigimu, Baltijos jūrai eutrofikacija tapo svarbiausia ekologine problema.
